facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2014-11-26 10

Mušamųjų instrumentų ansamblio „Ritmas kitaip“ koncertų ture „Šokančios lazdelės“ išbandyti naujieji instrumentai.
1-osios muzikos mokyklos archyvo nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
2006-aisiais susibūręs Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblis „Rimtas kitaip“ nenustygsta vietoje – išbando savo jėgas su įvairiausiais muzikos instrumentais. O ir šį ketvirtadienį muzikantai pasirodys su naujais jų pačių pagamintais instrumentais ir taip užbaigs koncertų turą „Šokančios lazdelės“ Šiaulių apskrityje.
Arūnas Banys, muzikantas, 1-osios muzikos mokyklos pedagogas ir ansamblio „Ritmas kitaip“ vadovas, pasakoja apie jo paties pagamintus šešis mušamuosius instrumentus.
– Kaip kilo mintis patiems pasigaminti instrumentus?
– Mes, trys būgnininkai, turime įkūrę asociaciją „Ritmas kitaip“, kurios pagrindinis tikslas – populiarinti mušamuosius instrumentus. Tam, kad mušamuosius instrumentus būtų galima populiarinti, reikia jų turėti. Taigi prieš metus gruodžio mėnesį sugalvojome parašyti tokį projektą... Jame teigėme, kad norime mušamuosius instrumentus pasigaminti patys, nes jie rinkoje yra labai brangūs - parduotuvėje jie kainuoja 40 – 50 tūkst. litų.
O mes teigėme, kad patys juos galime pasigaminti 5 kartus pigiau, kad mums tiesiog reikia medžiagų: raudonmedžio klaviatūroms, aliuminių vamzdžių, aliuminės plokštės vibrofono varpeliams, dažų, lako, suvirinimo detalių ir t. t.
– Kiek laiko darėte šiuos instrumentus?
– Procesas, palyginus, buvo greitas ir skubotas dėl to, kad laikas spaudė. Realiai, visas procesas prasidėjo rugpjūčio pradžioje - nuo medžiagų užsakymo. Medžiagų greit negausi – reikia, kad parvežtų ir t. t. Turėjome viską padaryti iki lapkričio pabaigos.
O gaminome mano namuose, dirbtuvėje - sename ūkiniame pastate. Aš labai bijojau rugsėjo mėnesio, nes maniau, kad nepavyks. Tačiau su šeimos, draugų pagalba suspėjome, nors dieną dirbau muzikos mokykloje, o dirbtuvėje darbuotis teko po darbo, savaitgaliais.
– Kokie tai instrumentai?
– Tai yra varpeliai – gana aukštas melodinis instrumentas. Jis yra vienas iš gal lengviausiai pagaminamų. Kitas instrumentas – vibrafonas. Man iki galo nepavyko padaryti taip pat, koks yra originalas. Visa kita pavyko.
Paskui du ksilofonai, jų klaviatūros iš raudonmedžio. Ir dvi skirtingo dydžio marimbos: viena 3,5 oktavos, o kita per 4 oktavų. Marimbų yra žemos natos, o ksilofonų – aukštos.
– Kokia šių instrumentų vertė?
– Mes iš Lietuvos kultūros tarybos gavome 9 tūkst. litų - dalinį finansavimą. Reikėjo dar mūsų klubo lėšų – daugiau kaip 2 tūkst. litų. Tai iš viso šis projektas yra įvertintas 11 tūkst. su trupučiu.
Kaip pavyzdį, galima pasakyti, vienas muzikos mokyklos vibrafonas (originalus) kainavo 13 tūkst. litų, o mes pasidarėme šitą instrumentą už maždaug 2 tūkst. litų - reikėjo jam susipirkti aliuminį, uosio rėmų, vamzdžių, visokių tvirtinimų ir t. t. Tik aišku, čia neskaičiuojant nei darbo, nei laiko.
– Kokia šių instrumentų svarba?
– Vis daugiau vaikų nori groti mušamaisiais ir mums paprasčiausiai klasėje ir ansamblyje neužtenka instrumentų. Grojame vienu instrumentu trise.
Tai ir sugalvojome padaryti daugiau instrumentų, kad galėtų groti daugiau vaikų, kad galėtume daugiau koncertuoti.
– Kur talpinsite tokius didelius mušamuosius instrumentus?
– Aišku, reikia patalpų. Prašiau jų ne kartą – ne vieną ir ne du, kad galėčiau vesti užsiėmimus dar daugiau vaikų. Ne tik tiems, kurie mokosi muzikos mokykloje, bet ir tiems, kurie norėtų po pamokų groti mušamaisiais. Nuomotis mums per brangu, o asociacijai Savivaldybė galėtų pagelbėti, bet kol kas negelbėja.
Mūsų specialybė, manau, viena įdomiausių ir ją įmanoma tikrai plėsti.
– Kaip susidomėjote mušamaisiais instrumentais?
– Aš nežinau, ar aš susidomėjau. Čia taip netyčia nutiko 2000 metais, kai baigęs 10 klasių, nežinojau kur toliau stoti. Kaimynų pažįstama ir pasiūlė stoti į konservatoriją, į chorvedybą. Tačiau tada būdavo ten dideli konkursai, tai ir neįstojau į chorvedybą. Bet likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios konservatorijos direktorius pasiūlė šitą specialybę – mušamųjų instrumentų.
Nors nežinojau, nei kas yra ksilofonas ar marimba, o būgnų komplektą gal buvau matęs gyvenime kelis kartus, aš kaip naujovių nebijantis sutikau. Ir nesigailiu. Nesigailiu, kur dabar visa tai atvedė. Pradėjau dirbti Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje 2003 metais dar būdamas studentu, nors tuo metu mokykloje net mušamųjų instrumentų klasės apskritai nebuvo. Viskas, visa ta didžiulė bazė atsirado per 11 metų.
– Ar vaikai noriai groja naujais instrumentais?
– Kai buvo pirmas koncertas Kuršėnuose, tai ten jie tikrai noriai grojo. Iš koncertinio turo, kiek buvom meno ir muzikos mokyklose, tiek muzikos mokyklų direktoriai, tiek kolegos, tiek kiti mokytojai daug klausinėjo. Vienas pedagogas man sako: „Aš turiu 101 klausimą – kaip vaikai scenoje groja taip? Matosi, kad jie nėra verčiami. Matosi, kad jie laisvai groja ir mėgaujasi tuo, ką jie daro.“
– Kaip to pasiekėte?
– Nežinau kaip. Gal todėl, kad nesilaikau tos vadinamosios rusiškos mokyklos principų. Mano nuomone, kai scenoje vaikai turi būti rimti, neklysti jie susikausto ir groja taip, kad atrodo lyg yra patys prikalti. Aš vaikams duodu laisvę ir sakau – jūs turite koncertuoti publikai, bet jūs neturite bijoti ir t. t.
Tai atsipirko – pernai vykusiame mušamųjų instrumentų solistų konkurse mes keturiese dalyvavome ir visi grįžome su pirmomis vietomis savose grupėse. Aš net paklausiau komisijos narių – kodėl laimėjome. Atsakė – jūs scenoje koncertuojate džiaugdamiesi, o kito miesto atstovai roboto stiliumi pagrojo, techniškai ir viskas.

2014-11-26 04

Mušamųjų instrumentų ansamblio „Ritmas kitaip“ vadovas Arūnas Banys su neseniai savo paties pagamintais mušamuosiais instrumentais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 

Į viršų