facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2014-11-28 19

I. Narkutė: „Aš nesuprantu žmonių, kurie lipa ant scenos, kad žiopčiotų pagal prieš du mėnesius padarytą įrašą.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Muzika ir poetiški žodžiai – puikus ir skambus derinys. Išdainuojamas liūdesys, džiaugsmas, trapios meilės akimirkos užliūliuoja ir leidžia nuskristi į subtilų jausmų pasaulį. Tokias dainas kuria ir rašo Ieva Narkutė, kuri visai neseniai koncertavo savo gimtajame mieste – Šiauliuose.
Po koncerto I. Narkutė pasidalijo mintimis apie pirmąją meilę, kūrybą ir jos svarbą žmogaus gyvenime ir vis dar išlikusią scenos baimę.
– Kaip apibūdintumėte meilę?
– Jeigu po mano koncerto dar kyla klausimas, kas yra meilė, tai vadinasi, nevykęs koncertas buvo. Pusantros valandos programa dainų apie meilę – tai yra pakankamai laiko pažiūrėti į tą jausmą iš įvairiausių pusių. Man atrodo, kad ir tie mano šnekėjimo intarpai ir dainos pačios yra žvelgiančios iš skirtingų perspektyvų. Ir į meilę, ir į kitus jausmus. Taigi čia atsakyti į tokį klausimą, kaip aš tai matau – yra neįmanoma. Matau taip, kaip dainuoju – įvairiai ir spalvotai.
– Kokia buvo jūsų pirmoji meilė?
– Gyvenau tuo metu Šiauliuose. Ir ėjau į mokyklą. Ką aš galiu apie ją papasakoti?.. Iš tikrųjų ji buvo labai svaigi ir gal netgi stebuklingesnė negu visos sekusios po jos. Tuo pačiu metu ji buvo gal daug toliau nuo realybės, nuo tikrų dalykų negu visos, kurios yra po to. Po to būna daugiau prozos – geriau pažįsti save, ko tau reikia. Pati pirmoji meilė – tai susižavėjimai. Nežinau, gal kartais neįtikėtinais žmonėmis arba neįtikėtinais dalykais, kuriais daugiau gyvenime nebesusižavi. Ir jie būdingi tik tai pirmajai meilei.
Aš kartais per koncertus ir juokauju – turiu vieną dainą, ji vadinasi „Pirmosios meilės daina“, pagal Juozo Erlicko tekstą. Tai juokauju – sakau, kad pirmoji meilė yra labai geras dalykas, nes ji parodo, su kokiais žmonėmis mes nenorėtume būti vėliau, ateityje.
Ta pirmoji meilė nėra tokia sėkminga ir ta vienintelė. Aš turbūt nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam pirmoji meilė būtų tikrai iki grabo lentos.
– Kada įsimylėjote pirmąjį kartą?
– Gal 15–16... Kažkada tada. Ji tesės kelerius metus. Apskritai, kai jaunas žmogus įsimyli kitą jauną žmogų, tai labai daug lemia. Labai greit gali formuoti vienas kitą, pasižiūrėt į save iš šono. Ir geroms ir blogoms emocijoms. Tu gali prisiliesti prie kito žmogaus tada, kai jis... Jam paauglystė, kai jis dar tik formuojasi kaip asmenybė. Ir paskui, aišku, gal dėl to taip ir būna, kad pirmoji meilė netrunka kažkaip labai ilgai... Nes pirmasis gal nori į vieną pusę, o kitas - į kitą. Tai taip ir vyksta išsiskyrimai.
Aš žinau, kad ir aš, ir tas žmogus, kai žiūrime atgal, tai mes žiūrime su šypsena ir su tokia nostalgija. Labai saldu ir miela. Tie metai taip praeina, atrodo, kad paskui jau viskas, kas vyksta po to. Ir tai jau yra kito žmogaus istorija. O ta paauglystė taip ir lieka.
– Ar meilė – pagrindinis jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Ne, ne, ne. Vyrai. Labiau vyrai. Galbūt kaip rūšis, kaip žvėrys. Aš ironizuoju – aš ir save vadinu žvėrimi. Moteris irgi vadinu žvėrimis. Tiesiog aš daugiau kalbu apie vyrus, todėl jiems ir krenta visi tie epitetai, kai būna koncertai ir šiaip...
Man įkvėpimo šaltinis – tai žmonių santykiai ir visos jų spalvos. Meilė tiktai viena iš tų spalvų. Arba gal meilė yra ne viena iš spalvų, bet joje galima įtalpinti labai daug atspalvių, labai daug niuansų. Ir man atrodo, kad būtent todėl visos dainos pasaulyje yra apie meilę parašytos. Būtent dėl to kiek daug skirtingų yra požiūrio kampų ir tų tokių mažų niuansėlių. Apie ją galima rašyti amžinai ir žmonės rašo amžinai. Apie tuos pačius dalykus, atrodo, bet va, kartu kažkaip kitaip.
– Ar kuriančios žmogaus gyvenimas kupinas intrigų?
– Nesutikčiau, kad gyvenimas pilnas intrigų... Tada ir politikai turėtų rašyti ištisai. Jeigu tai priklausytų nuo intrigų.
– Ar žmogus turi būti vienas, kad kurtų?
– Manau, kad gali kuriantis žmogus sukurti šeimą. Nors aš pati neturiu nei vyro, nei vaikų, bet mano gyvenime žmonėms, su kuriais buvau, nebuvo kliūtis, kad aš rašau. Ir žmogui, su kuriuo esu dabar, irgi nėra kliūtis, kad aš rašau. Aš manau, kad su kuriančiu žmogumi reikia mokėti gyventi. Reikia atrasti kažkokius dėsnius ir taisykles, ir susitaikyti, nes tai yra labai specifinė veikla.
Viena specifinė veikla yra koncertavimas, kai tu, pavyzdžiui, kuri naują programą ir pusę metų niekas tavęs nemato, tavęs niekam nereikia ir tu tik dirbi, dirbi, dirbi rūsy ir studijoje, o paskui eina koncertų turas. Ir tu apipilamas dėmesiu. Būti šalia žmogaus, kuris yra apipilamas dėmesiu, žmogui, kurio karjera yra nuoseklesnė, ne tokia banguojanti, kaip muzikanto gyvenimas, sudėtinga.
– Ar sudėtinga būti su kuriančiu žmogumi?
– Sudėtinga, manau, būti šalia kuriančio žmogaus. Nes tie mano visi tekstai, tos dainos – jie yra labai... Aš vis tiek pradedu nuo savęs. Labai nemėgstu, kai žmonės labai banaliai ir tiesmukiškai žodis žodin ima mano dainų tekstus ir paskui eina ir ieško mano realiame gyvenime kažkokio konkretaus įvaizdžio. Tai tiesiog gal kaip metaforą panaudoju dainoje.
Idėja ir pats esminis dalykas, nuo ko pradedama rašyti daina, – nuo savo patirčių. Arba bent jau nuo tų aplinkui vykstančių dalykų. Žmonės bendrauja ir tiesiog gyvenimas rodo, ką jie myli, ko nemyli. Ir jeigu tu būni šalia tokio žmogaus, tai tam tikra prasme galbūt tu pasirašai po tuo, kad ir tavo kažkokie vidiniai dalykai gali vieną dieną būti sudėti į dainą. Galbūt daliai žmonių tai gali būti baisu ir nejauku. Žmogus turi suprasti, kad, pavyzdžiui, jeigu tu dabar esi su manimi, o rytoj aš apie tave gal jau dainuoju dainą.
Antra vertus, manau, kad iki manęs turbūt neprieina labai silpni vaikinai ir vyrai. Jie turbūt žino, kad ta tikimybė yra, ir jie gal ją sugeba suprasti. Tikiuosi. Nežinau.
– Jeigu reiktų rinktis, ką pasirinktumėte – kūrybą ar santykius?
– Reikia pažiūrėti taip – tiesiog tai yra, ką aš darau. Ir bandymas iš manęs tai atimti yra ne variantas. Ir jeigu man reikėtų rinktis santykius ar kūrybą, tai po velnių tokius santykius tada. Manau, reikia išbūti, reikia suprasti kuriantį žmogų. Jam reikia semtis iš kažkur idėjų, ir todėl jis išnaudos ir save, ir gal net kartais kitus. Išnaudos kažkokia psichologine prasme. Švelniai paims iš tavo gyvenimo detales, sukurs kaip naują paveikslą ir patupdys jį į dainą. Tu gal atseksi, kad tai yra tavo detalė, bet reikia su tuo susitaikyti. Nėra kitokio recepto. Tikiu, kad įmanoma su tuo susitaikyti.
– Ar reikia vienumos rašant?
– Aš rašau viena. Viena visada. Aš rašau, kai pajaučiu įkvėpimą. Aš turiu vietą, kur rašau. Turiu savo studiją. Ten einu kaip į darbą. Ir repetuoti, ir parašyti naujų tekstų. Ir man tai yra labai svarbu, kad galiu uždaryti namų duris, nuvažiuoti į studiją, atsirakinti studijos duris. Visiškai niekas tuo metu nežinos, kur aš esu. Ir ten nieko nebūna. Aš sėdžiu ir rašau. Tai yra svarbu. Kad tu padarytum kažką kasdieniškame gyvenime plaudamas indus arba vaikščiodamas maksimoje... Na, ne, tokie dalykai nevyksta. Reikia... Reikia tylos ir ramybės. Reikia tapti jautriam pačiam savo kažkokioms mintims, asociacijoms. Intuicija labai reikia pasitikėti. Ir... Ir leisti jai kalbėt.
– Ar tenka daug improvizuoti per koncertus?
– Aišku, kad tenka. Taigi mes - žmonės, mes irgi susimauname, kaip ir visi. Arba nesusimauname, bet kaip tik kažką išskirtinio norime daryti. Man atrodo, kad tai ir yra koncertas. Jeigu tai nevyktų kiekvieną minutę, net nebūtų verta ir koncertuoti. Tada būtų galima visada sėdėti ir užleisti kompaktą. Aš nesuprantu žmonių, kurie lipa ant scenos, kad žiopčiotų pagal prieš du mėnesius padarytą įrašą. Tai yra miręs dalykas.
– Scenos baimė – kokia ji?
– Kaip ji laikosi? Ji labai klesti. Aš manau, kad kol gyvas žmogus, tol ta baimė yra. Jeigu jos nebėra – tai jau pavojaus varpai.
Tuo metu, kai išeini į sceną, tu žinai, kad pusantros valandos prieš akis visiško multitaškinimo. Ir kad gali būti labai daug negerų dalykų. Gali nueiti kažkaip į šoną... Kai kuriuos dalykus tu gali kontroliuoti,o kai kurių - ne. Kai kurias klaidas padarys kiti žmonės, o kai kurias padarysi tu. Kad galbūt tu neįskelsi tos savo energijos... Ir neįvyks ta magija, neįvyks tas kontaktas su žmonėmis, kurie sėdi ir klauso. Visada yra neramu, kaip ir prieš kiekvieną atsakingesnį žingsnį.
Bet antra vertus, pavyzdžiui, tai nėra vien tas buvimas scenoje, bet yra ir tas jaudulys, kuris ištinka prieš išėjimą į sceną. Kai iki koncerto lieka 10–15 minučių. Kai prasideda kažkoks drebulys ir prasideda šaltis, ir toks nervinis žiovulys – vengimo reakcijos kūne. Tai irgi yra tai, nes tu supranti, kaip tave tai jaudina ir kaip tai visiškai gali tave paliesti. Baisu, bet ir labai norisi, ir traukia ir baugina. Ir viskas viename. Ir dėl tų išgyvenimų irgi imi ir dainuoji. Vėl ir vėl.
– Ar scenoje pasimiršta ta baimė?
– Nepasimiršta, tiesiog prasideda veiksmas. Ir veiksmas nutraukia dėmesį nuo baimės. Labai paprasta. Tada jau turi daryt. Kažkaip tada baimė nueina į foninį režimą ir neišnyra dažniausiai. Tiesiog vyksta veiksmas, vyksta veiksmas, daina viena, kita, trečia...

2014-11-28 18

„Labai nemėgstu, kai žmonės labai banaliai ir tiesmukiškai žodis žodin ima mano dainų tekstus ir paskui eina ir ieško mano realiame gyvenime kažkokio konkretaus įvaizdžio. Tai tiesiog gal kaip metaforą panaudoju dainoje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų