05-22-2015 26

N. Marčėnaitė: „Mes esame tauta, nustumta atgal į paauglystę, numesta likimo atgal ir mes vėl turime iš naujo išgyventi paauglystės laikotarpį.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Įprasta matyti saulę – ji apvali ir geltona. Tačiau kaip ją mato regos sutrikimų turintys vaikai? Šis klausimas labiausiai įstrigo kalbantis su visiems puikiai pažįstama keramike, laidų vedėja, rašytoja Nomeda Marčėnaite. Į Šiaulius ji atvažiavo pagal projektą „Matau pasaulį KITAIP“, kad su regos negalią turinčiais ir vaikų globos namų vaikais lipdytų skulptūrėles. Šis projektas vykdomas antrąjį kartą – N. Marčėnaitė pasakoja savo įspūdžius ir dalijasi savo įžvalgomis apie šeimų neturinčius vaikučius, visuomenę, šiek tiek pasakoja ir apie save – kaip atsidūrė televizijoje ir kad niekada negalvojo, jog rašys knygas.

– Kas jūs? Keramikė, rašytoja, žurnalistė?
– Kadangi aš televizijoje buvau, bet nesu baigusi žurnalistikos, tai ten aš tiesiog vaidinau taip, kaip mokėjau. Manau, kad kai kuriems darbams tereikia tiktai didelio noro ir smalsumo ir tu gali visko išmokti. Galų gale mes visi mokomės visą gyvenimą.
Aš profesijų ir specialybių turiu begalę. Nors niekada negalvojau, kad knygas rašysiu (kad jas iliustruosiu – tai dar galėjau įsivaizduoti). Dabar aš turiu tokį labai „fainą“ jautrų projektą: onkologinėmis ligomis sergantys vaikai parašė savo istorijas gulėdami ligoninėje, Vytautas V. Landsbergis truputėlį patvarkė šiuos tekstus, o aš dabar ir bandau kartu su tais vaikais daryti iliustracijas. Aš pasinėrus į šį darbą. Kaip ir kiekvienas momentas, jis turi ir savo liūdnąją pusę, bet kartu gražią ir labai pozityvią pusę.
Mes visi bijome ligų, tačiau dažnai mes bijome ir tų žmonių, kurie tomis ligomis serga arba yra atsidūrę keblioje situacijoje. Manau, kad tas pasakymas, jog mes turime mokėti būti su savo visuomene, bendruomene net ir sunkiais, kritiniais momentais, su tais, su kuriais nėra lengva, rodo mūsų visuomenės brandumą. Arba kad žmogus tampa brandus, kai užauga ir supranta, kad jis gali dar kažkam padėti, kaip ir šitie vaikai vieni kitiems gelbsti.
Beje, tai labai paslaugūs vaikai – aš sakau: vaikai, reikia košelės, ir iškart į mane sužiūri kelios akelės, visi pasiruošę pagelbėti. Tai man gražu, ir gražu brandi visuomenė, kuri gali pasakyti: taip, mes turime probleminių vietų, bet mes viską pabandysime susitvarkyti, palaikysime. Dar svarbus suvokimas, kad žmonijos bėdos nesibaigia – kol žmonės miršta anksti, kol jie serga baisiomis ligomis, kartais ir nepagydomomis, dar nereiškia, kad mes turime vaidinti, kad to nėra, kad mes neatsakingi už tai, kas vyksta aplink mus.
Na, o kai mes visi jaučiame atsakomybę, tai visa visuomenė yra sveikesnė ir visiems tada mums atrodo, kad mes viską galime padaryti.
Mes augame, išgyvename potrauminį sindromą, nes esame tauta, nustumta atgal į paauglystę ir turime iš naujo išgyventi šį laikotarpį. Nežmoniškas susireikšminimas, nežmoniškas jautrumas, įsivaizdavimas, kad esi pasaulio bamba ir t. t. yra paauglystės sindromas. Bet nėra tokios paauglystės, iš kurios nebūtų galima išaugti – tik tam reikia laiko ir sąmoningų pastangų, aplinkinių pagalbos, paramos.
Manau, kad mūsų tauta yra tokios būsenos, bet visada sakau, kad man labai patinka lietuviai. Man atrodo, kad mes esame labai talentinga tauta, labai įdomūs, perspektyvūs, nors mūsų labai sudėtingas likimas.
Manau, tikrai viską padarysime. Tik duok Dieve, kad mūsų niekas neužpultų, o jei užpultų, kad mes turėtumėme jėgų ir valios parodyti, kad niekas negali už mus spręsti, kaip turime tvarkytis.

– Kuri veikla jums labiausiai patinka?
– Aš mėgstu jas rotuoti, keisti. Su malonumu palipdau, tada bėgu parašyti, tada – iliustruoti, po to – dar kažką daryti. Aišku, čia ne viskas per vieną dieną, bet periodiškai pabūnu kiekvienoje veikloje. Mėgstu pabaigti darbus.

– O kaip pasukote į žurnalistiką?
– Čia tiesiog... Man paskambino prodiuseris ir pasakė, kad aš esu jo svajonių laidų vedėja. Sakau: jūs apsirikote, esu keramikė, o jis: ne, ne, aš mačiau, kokia esi televizijoje. Ir iš tikrųjų prasidėjo toks juokingas mano flirtas su televizija, tapo į ilgametį darbą. Patirties aš turiu, jeigu būtų rodę mano laidą kartą per savaitę, tai aš būčiau televizijoje apie 40 metų (viską sudėjus kartu). Kadangi tai buvo toks pagreitintas procesas, 5 laidos per savaitę, tai buvo labai intensyvi patirtis, bet man jos jau kaip ir gana, nebent jeigu atsirastų kokia nors super įdomi laida, o šiaip – neįdomu.

– Kaip atsidūrėte projekte „Matau pasaulį KITAIP“?
– Projektas vyksta antrus metus. Pradėjome jį Vilniuje, paskui keliavome per kitus Lietuvos miestus – buvome Panevėžyje, Klaipėdoje. O Šiauliai yra jau mūsų penktoji vieta, kur mes atvažiuojame ir drauge su regos negalią turinčiais vaikais ir vaikų globos namų vaikais darbuojamės.
O kodėl su šiais vaikais? Todėl, kad ir vieni, ir kiti supranta, kad visi turi praradimų gyvenime ir turi kažkokių savitumų. Todėl, kad mes visi savotiški, kad mes vieni kitiems galime padėti.
Be galo gražu žiūrėti, kaip vaikų globos namų vaikiukas padeda greta esančiam labai prastai matančiam berniukui kažką nulipdyti. Jis supranta, kad neregiui nepakanka lipdyti piršteliais, tad pradeda žodžiais, ką daryti. O tu matai, kad jie pradeda bendradarbiauti.
Vien to, kad tik tie du vaikai susidraugaus, supras, jog yra įvairių patirčių, nepakanka. Dėl to reikalingas viešinimas. Mes turime tokių vaikų, kurie truputėlį atskirti, todėl mūsų visų bendromis pastangomis galime juos supažindinti vienus su kitais.
O kodėl mes lipdome? Todėl, kad mes bandome parodyti, jog pasaulį galima matyti visaip – ir rankomis, ne akimis. Vienas vaikas paklausė: tu jau baigei? Sakau: baigiau, o jis: galiu pažiūrėti? Ir jis taip atsargiai liesdamas skulptūrėlę kaip kokiais ūsiukais apčiupinėjo, nepagadindamas visiškai nieko. Tai štai – jis pasižiūrėjo.
Jie taip mato pasaulį ir mes galime pamatyti pasaulį taip, kaip jie mato. Todėl man šovė mintis, kad būtų galima nulipdytas skulptūrėles eksponuoti uždarose dėžėse su anga įkišti rankai. Taip eksponuosime darbelius ir čia, kai Šiauliuose surengsime parodą. Juk galima pasaulį pažinti kitu būdu lygiai taip pat gražiai, lygiai taip pat įdomiai. Kitaip, bet visavertiškai. Tokia mūsų idėja.

– Ar nekyla noras lipdyti užsirišus akis?
– Tai aš taip ir darau. Esu iš tų žmonių, kurie turi daug dirbti rankomis. Tu gali įsivaizduoti – vaikas, kuris nemato ir niekada nematė, šuniuką gali apčiupinėti ir jis jeigu lies mano nulipdytą šuniuką, supras jo formą rankomis. Bet, pavyzdžiui, yra tokių objektų kaip saulė, kurią aš matau kaip šviesą, kaip spalvą ar dar kažką, galbūt saulėlydžius iškart įsivaizduoju.
Tačiau neregys vaikas saulėlydžio nėra gyvenime matęs, tai kaip jam papasakoti? Šiuo atveju, manau, ne tik mums reikia pasakoti, mums reikia paklausyti, kaip jis tai mato. Jis suvokia saulę kaip šilumos šaltinį. Tai irgi yra labai įdomu. Vaikas gali papasakoti, kad dabar yra rytas, nes saulė yra tokia šiluma, o dabar yra vakaras, nes šiluma kitokia.
Praėjusiais metais lipdėme mano dirbtuvėje ir vienas berniukas sako: ooo, „audinė“ išvažiuoja. Sakau: iš kur tu žinai, kad „audinė“, nes net negirdėjau apskritai, kad kažkas iš kiemo išvažiuoja. Atsako: na, jos variklis kitaip birzgia. Taigi aš net nesuvokiau, kad kieme kažkas vyksta, o jam, pasirodo, nereikia matyti. Mano visi pojūčiai man nepadėjo sužinoti to, ką jis sužinojo. Žodžiu, tai dalijimasis informacija.
Kai mes kalbame apie vaikų globos namų vaikus ir regos negalią turinčius vaikus, aš dažnai save pagaunu mąstant, kad tie vaikai, kurie praradę šeimą, yra praradę daugiau. Praradę daugiau džiaugsmo. Juos net kai lygini, matai, kad tie, kurie silpnaregiai arba nematantys, vis tiek juokiasi, džiaugiasi ir katučių ploja, yra drąsesni, o šeimų neturintys vaikai yra labiau užsidarę, labiau susigūžę, tokie kaip pumpurai neišsiskleidę. Jie kaip tos sraigės, prie kurių prisilieti ir jos iškart atsitraukia. Su jais žymiai sunkiau kontaktą užmegzti. O štai nežiūrint to, kad vaikas tavęs nemato, bet su tavimi eina į kontaktą, o šitas mato tave, bet... Vadinasi, jis bijo, nes yra nukentėjęs nuo pasaulio, jo kažkas nenorėjo, kažkas nesugebėjo, kažkas... Žodžiu, patirtys yra labai skirtingos, bet, manau, dvasinės žaizdos yra baisesnės negu fizinės žaizdos. Čia tokia mano išvada. Liūdna išvada.

05-22-2015 2405-22-2015 25

N. Marčėnaitė: „Manau, dvasinės žaizdos yra baisesnės negu fizinės žaizdos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų