09-09-2015 13

S. Kruopis: „Kada gyvenimas tampa „valdiškas“, o inercija visus mus nugali, suvoki, kad reikia kažką keisti – imtis pačiam iniciatyvos ir kviesti bendraminčius.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vėl į Šiaulius su savo pastarųjų metų kūryba sugrįžta menininkas, meno projektų organizatorius, šiaulietis pagal gimimą ir pagal pirmuosius kūrybinius žingsnius Saulius Kruopis. Penktadienį Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, bus atidaryta jo personalinė paroda „Dėlionė. Laiko mozaika“. Tai ką į šią sudėjo menininkas?
– Sudėjau savo širdį. Tai Nidos vaizdų dėlionė. Tie Nidos ekspresionistinės tapybos plenerai buvo 20 metų mano įkvėpimo ir, aišku, kūrybinio darbo vieta. Dėlionėje, kaip viename bendrame kūrinyje, yra apie 30 drobių, tapytų 2014 metais ir šiemet.
Idėja kilo 1999 m. Karaliaučiaus miesto dailės galerijoje, kai rengiau savo personalinę parodą ir kartu Nidos tapybos plenerų kolekcijos drobes. Didžiulėje erdvėje – apie 3000 kvadratinių metrų – supratau, kad tie mūsų iki metro paveikslėliai tokioje erdvėje ištirpsta.
O jei koks šimtas drobių kaip viena visuma? Kilo tokia idėja: paveikslai nėra visiškai savarankiški, jie turi derėti tarpusavyje ir taip pat su architektūrine aplinka. Taigi gimė idėja sukurti didžiulį paveikslą „Nidos stichijos“, bet kitų dailininkų rankomis.
Tad nuo 1999 m. Nidos plenerų metu pasirinktinai išdalydavau dailininkams po drobę ir jie savaip tapė Nidos stichijas, taip dalyvaudami mano kūrybinėje idėjoje: kūrinys yra mano, tačiau atliktas kitų kolegų ar draugų rankomis.
Taip per dešimtmetį atsirado šimtas drobių. Praėjus lygiai 15 metų, tas pačias Nidos stichijas pradėjau tapyti ir aš pats, o 2015 m. vasario 11 d. per savo 55-erių metų jubiliejų „Juozas art“ galerijoje, Vilniuje, pirmą kartą eksponavau kolegų drobes kartu su savo naujomis „Nidos stichijų“ drobėmis. Užpildėme visą galerijos sieną ir efektas buvo didžiulis, o mes šalia atsistoję tiesiog paskendome tarp dešimčių spalvingų tapybos kūrinių.
Taigi šiam kūriniui prireikė 15 metų ir tik maža jo dalis bus eksponuojama Šiauliuose. Todėl ir paroda vadinasi „Dėlionė“. O kita pavadinimo dalis – „Laiko mozaika“.
Ši tapybos paroda vyksta per Šiaulių miesto gimtadienį. Šiemet man suėjo 55, tad aš privalėjau suklusti ir paklausti savęs, o ką per tiek metų nuveikiau, ką nutapiau. Kiekvienas paveikslas liudija mano prisilietimą prie gyvenimo, prie išorinio pasaulio ir prabyla lyg koks laiko dienoraštis.
Daug galvojau, ką galėčiau atvežti į Šiaulius, mano gimtąjį miestą. Nutariau parodyti dalį darbų, kurie sudaro mano kūrybos aukso fondą. Pirmiausia niekur neeksponuotas dvi drobes su kurėnais. Viena šių drobių, kurią atrado ir rekomendavo Vilniaus M. K. Čiurlionio namų direktorius menotyrininkas Stanislovas Urbonas, puošia mano katalogo viršelį. Šių drobių nerodžiau net gausesnėse savo tapybos parodose Vilniuje ar Šiauliuose.
Iš intriguojančios (sakyčiau – ir provokuojančios) tapybos serijos pateikiu dvi drobes: „Moteris, skęstanti vyne“ ir „Nuostabiųjų kojų konkursui Šiauliuose – 20 metų“ su nutapytu šio konkurso organizatoriumi Gediminu Beržiniu, filmuojančiu gan gundančią nuostabių kojų savininkę.
Visa parodoje eksponuojama tapyba bus iki šiol nematyta, tik galerijos prašymu diptikas „Viva Šiauliai“ sugrįš dar kartą.
Atsivešiu ir tris kompozicijas, skirtas Žalgirio mūšiui (2010), S. Dariui ir S. Girėnui“ (2013) ir Baltijos keliui (2014). Jas pakabinsiu, tik jei jos derės su kitais parodos darbais – juk reikia atsižvelgti į bendrą architektoniką.
Aišku, „Dėlionė“ yra pirminė, centrinė šios parodos kompozicija, o visa kita – antriniai. Parodysiu kelias gamtoje tapytas ir neeksponuotas plenerinės tapybos drobes iš Nidos, Soldino (Lenkija, 2011), Tolminkiemio (2013), Muhu salos (Estija,2015) ir, aišku, iš Prerovo (Vokietija 2014) bei Krokuvos (Lenkija, 2015). Ši serija išties gausi, o atranka sunki.

– „Laiptų galerijoje“ vyko jūsų 50-mečio paroda. Kas per šiuos penkerius metus įvyko jūsų kūryboje ir gyvenime?
– Tai penktoji mano personalinė tapybos paroda Šiauliuose. Pirmoji buvo 1996 m. organizuota vos kelios dienos prieš man išvykstant pirmą kartą į Indiją. Ją surengė Virginijus Kinčinaitis Dailės galerijoje pavadinimu „Ir sielai, ir kūnui“.
Antroji po kelerių metų buvo Šiaulių dramos teatre. Trečioji – būtent „Laiptų galerijoje“ per mano 50-metį. Buvau labai sujaudintas, kad galerijos ir Ričardo Jakučio pakviestas surengti savo kūrybos parodą. Negalėjau šioje parodoje visiškai atsiskleisti, nes tuo pačiu metu buvo kita mano jubiliejinė paroda Vilniaus Rotušėje. Šis sugrįžimas į Šiaulius buvo lemtingas, nes tais metais pradėjau daryti Šiaulių miesto centrinės dalies maketą, kurio pagrindinė dalis eksponuojama šiuo metu Ch. Frenkelio viloje.
2012 m. vėl menotyrininko V. Kinčinaičio globojamas surengiau parodą Šiaulių dailės galerijoje, kurioje atskleidžiau savo vaikystės piešinius ir svajones. Man, paaugliui, kaip būsimam tapytojui, daug davė gerb. Vytenis Rimkus, Aloyzas Toleikis bei Vaikų dailės mokyklos mokytojai Raimondas Trušys, Eduardas Juchnevičius, Ligita Stalevičienė, Nijolė Ošurkovienė, Birutė ir Kazys Kasperavičiai. Jie visi rūpinosi vaikais, jie buvo tikri šviesuliai gūdžiais sovietmečio metais.
Atsakydamas į klausimą, kas per šiuos metus įvyko, pirmiausia akcentuočiau mano sugrįžimą į Šiaulius šiauliečių dėka. Man tai jaudinanti aplinkybė.
Džiaugiuosi, kad 2011 – 2012 m. pavyko organizuoti man ekspresionizmo šimtmečio projektą ir surengti parodas, nutiesiant tarptautinį kūrybinį tiltą Berlynas-Vilnius-Maskva. Taip pat pavyko organizuoti Nidos tapybos plenerą „Nida-Šiauliai“ kartu su šiauliečių dailininkais. Surengiau daug plenerų: Ignalinoje, Paberžėje, Kaune, Vilniuje, Prerove (Vokietija) ir net kelis Delyje (Indija).
Šiais metais, liepos pradžioje, buvo toks momentas, kad vienu metu buvo išsiskleidusios net penkios mano personalinės parodos Juodkrantėje, Jūrmaloje, Panevėžyje ir dvi Vilniuje. Vilniuje jos baigsis tik spalio 1-ąją, o jau spalio 2 dieną vyks atidarymas Rygos profesionaliųjų dailininkų asociacijos galerijoje „Art studio Nr.1“. O per šias kelias rugsėjo savaites surengsime dar net tris tapybos parodas Nidoje ir Juodkrantėje.

– Jūs – aktyvus įvairių kūrybinių projektų, plenerų, parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje organizatorius ir dalyvis. Kas jus skatina taip aktyviai skleisti žinią apie Lietuvos meną ir menininkus?
– Pirmiausia tai yra mano, mūsų gyvenimas. Jo kokybė yra mūsų sąmoningos kasdienybės išraiška. Mes patys turime turėti ar pasidaryti savo veikimo kūrybines erdves. Šiandien žmonės, ir ypač menininkai, yra ištroškę tikro, nuoširdaus bendravimo su savo kolegomis, profesionaliais dailininkais. Kada gyvenimas tampa „valdiškas“, o inercija visus mus nugali, suvoki, kad reikia kažką keisti – imtis pačiam iniciatyvos ir kviesti bendraminčius.
2014 m. iš namų važiavau pilną mašiną prisikrovęs drobių į plenerą Nidoje. Klaipėdos patikrinimo punkte, kai reikėjo susimokėti už keltą į Kuršių neriją, nei kelnių kišenėje, nei kitur neradau reikiamos sumos – mano banko kortelėje buvo tik 20 litų. Supratau, kad turimų pinigų neužteks net persikelti keltu. Minutėlę nustėrau, nes už manęs buvo ilga eilė laukiančių automobilių. Ką daryti? Rizikuodamas padaviau banko kortelę, ir laukiau. Bus, kaip bus... Kortelę grąžino su bilietu.
Nidoje kortelę patikrinau, kas tas žmogus, lemtingoje situacijoje išgelbėjęs mane. Pasirodo, vienas doras žmogus, pažadėjęs šiek tiek remti Nidos plenerą, tą pačią dieną pervedė pinigus. Jei ne jis, būčiau net keltu Kuršių nerijos nepasiekęs.
Taip visada gyvenau ir dirbau. Net neturėdamas jokių lėšų ar pajamų, planuoju, rizikuoju, bet padarau.
Indijos filosofija dovanojo man tikėjimą ir bendruomeniškumo būtinybės jausmą. Aišku, mano idealizmas jau silpsta – kasmet vis daugiau atsisakau renginių, parodų ar idėjų.
Visi mano darbai ar parodos yra su rizikos faktoriumi, nes nė už vieną Nidos kolekcijos parodą (o surengiau jų net 182) nesu gavęs nė vieno lito.
Kartais yra gelbėjusios Lietuvos ambasados, nes kitaip į Indiją, Gudiją ar Rusiją nenuveši meno kūrinių. Kelis kartus padėjo verslininkai, ir ypač jau daug metų – architektas ir tapytojas Juozas Pranckevičius. Jei pagalbos būtų daugiau, mes visi laimėtumėme.
Per pastaruosius dvejus metus surengėme plenerus ir parodas Prahoje, Peterburge, Rygoje, Taline, Krokuvoje, Minske ir dar daug kitur, pristatydami Lietuvos dailę, tačiau jokia „kultūros taryba“ jokio rėmimo nesuteikė, nors buvo pristatyti visi garantiniai dokumentai iš šių šalių. Kaip tada gyventi ir dirbti?

– Jūs niekada nepamirštate savo gimtųjų Šiaulių. Už ką taip mylite šį miestą?
– Už dovanotą vaikystę, už tas nuotaikas, įspūdžius, kuriuos išgyvenau Šiauliuose. Čia pradėjau piešti, tapyti, čia nusipirkau ir pirmąjį savo fotoaparatą, išmokau daryti nuotraukas.
Šiauliuose gyvenau tik 15 metų, nes išvykau mokytis į Kauną, vėliau – į Vilnių. Dabar visa širdimi sugrįžtu į Šiaulius.
Manau, kad Šiaulių miesto savivaldybėje turėtų būti skyrius, kuris palaikytų ryšius su jau išvykusiais šiauliečiais. Jie turi gaudyti kiekvieną šiaulietį svetur ir nuoširdžiai jam siūlyti miesto erdvę, kad jis galėtų atsiskleisti savo gimtajame mieste.
Štai tokia idėja, kuri, be abejonės, turėtų daug apčiuopiamos naudos ir pozityvių permainų. Jei žmogus yra užmirštas, nereikalingas arba paliktas tik sau, apie kokią pažangą Šiaulių mieste galime kalbėti?

09-09-2015 11

S. Kruopio kūrybą pristato buvęs ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungo

09-09-2015 18

Iš parodos „Dėlionė. Laiko mozaika“.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų