Fotomenininko R. Dailidės parodoje diskutuota apie pinigų vertę ir jų kainą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo atidaryta fotomenininko Ričardo Dailidės kūrybos paroda „Kiek kainuoja pinigai?“ Susirinkę svečiai į parodos atidarymą diskutavo šia tema. Pasak vienų, pinigai verti tiek, kiek jie auksu dengti. Pasak antrų – pinigų vertė matuojama žmonių įdėtu laiku, o pasak trečių – …. Jeigu smalsu, tai perskaitysite čia.
Diskusijoje dalyvavo fotomenininkai R. Dailidė ir Algirdas Musneckis, filosofas Jurgis Dieliautas, signataras Donatas Morkūnas, menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, dailininkas profesorius Antanas Visockis, rašytojas Kazimieras Celestinas Alminas ir ekonomistas Aidas Dilius.

Ričardas Dailidė: Kokia čia abra kadabra – kiek kainuoja pinigai? Man norisi daugiau pakalbėti apie pačius pinigus, apie jų vietą mūsų gyvenime. Daugelis žmonių mano, kad pati didžiausia svajonė – tapti turtingam, o per turtingumą galima tapti laimingam. Čia yra gili filosofinė prasmė, nes turbūt jeigu žmogus nepasiekia savo tikslo, jis save tiesiog pražudo, nes kitos prasmės jis savo gyvenime nemato.
Mūsų fotografijos patriarchas Aleksandras Macijauskas yra pasakęs: Dievas sukūrė žmogų, prancūzai išrado fotografiją, o velnias – pinigus. Žmogaus gyvenime yra daug velnysčių, per pinigus žmonės užsidaro ir tik siekia savo tikslo – pinigų. Tai štai, kiek kainuoja pinigai? Galima vertinti taip – tiek, kiek jie padengti grynuoju auksu. Bet mes šito nežinome, negalime nunešti eurą ir sakyti: atiduok man auksą. Tačiau yra ir daugiau aspektų – norėtųsi pakalbėti apie pinigus ir žmogaus gyvenimo prasmę.

Jurgis Dieliautas: Ši paroda ne tik ekonomistams, bankininkams, finansininkams, filantropams, kolekcionieriams, o šiek tiek daugiau. Iš esmės čia ir estetika. Tik tiek, kad tą estetiką mes suprantam kaip tai, kas man patinka, kas man padus pakutena, kas mane pamalonina arba kas mane papiktina. Tikroji estetika yra pinigai – mes juos čiupinėjame nori ar nenori. Lipi į autobusą – išimi centus, eini į parduotuvę – dedi banknotus, gauni atlyginimą – dedi kortelę, tegu ir netiesiogiai. O einant į rimtesnę plotmę: Ričardo šitame sumanyme yra ir dokumentiniai, gyvenimiški pastebėjimai iš 1969 metų – darbo sunki diena, kur užfiksuota visa rikiuotė laukiančiųjų alaus. Mūsų jaunoji karta jau pamiršo, ką reiškia, kai pritrūkdavo trijų kapeikų iki bokalo alaus, o žmonos sekiodavo savo vyrus ir atiminėdavo paskutinius rublius, kad jų neišleistų, nepragertų. Šioje kompozicijoje yra visa enciklopedija.
Toliau Ričardas čia plėtoja jau modernių laikų, modernios, nepriklausomos Lietuvos sąveikas – jam įdomiausia, kaip muzikantui sekasi rinkti pinigėlius į savo futliarą. Tačiau į jį nelabai kas meta – tai gal žmonės nelabai supranta patį muzikantą ir jo uždarbį?
Parodoje yra daugybė temų, bet pati stebuklingiausia vis dėlto yra yra šita, kur litų krėsle sėdi žmogaus griaučiai. Taigi kas yra žmogus, kur yra žmogaus esmė ir kas čia yra pagrindas? Tai yra rimtas pamąstymo objektas – kas tai yra pinigai ir kokią vertę jie turi.
Čia prieinam tada prie kito klausimo – yra vertybės, apie kurias dvasingumo šaukliai daug šneka, bet mes jų nematėme. Pirštais jų neparodysi, bet yra ir parduotuvės, jų vitrinose esančios vertės.
Kuo tada skiriasi vertė ir vertybė?
Vertė yra pamatuojama, vertė yra įkainojama, mes žongliruojame ja arba mumis yra žongliruojama. Bet yra ir aukštesnės vertybės, kurios mus gundo, vilioja, kurios mūsų nepasiekia, nes mūsų ausys yra užkimštos, akys užmerktos, burna užčiaupta.
Šioje parodoje yra ironiškų Ričardo pamąstymų, groteskiškų užuominų. Tai šiek tiek nuviliantis dalykas, kai į mainomąsias vertes ar simbolines vertes žiūrima pašaipiai. „Aušros“ muziejuje guli reiksmarkės, tarybiniai rubliai – jie yra beverčiai žiūrovui, gal vertingi kolekcininkui, kuris už tarybinių laikų nevykusiai išleistą rublį moka šiandien siaubingai didelius pinigus, nes tai yra vienintelis egzempliorius.
Ričardo šie dalykai nedomina – jis nori išprovokuoti, pasižiūrėti, pašmaikštauti ir iškelti klausimą – tai kiek iš tikrųjų kainuoja pinigai, kas iš tikrųjų yra pinigai – ar mes galime žiūrėti į juos kaip nors kitaip?

Vytenis Rimkus: Šioje parodoje yra du dalykai – tai minėtas pinigas ir antras pats savaime esantis dalykas – fotografijos menas.
Kas yra pinigas? Mano sena nuomonė tokia – tai žmonių susitarimo reikalas, žmonių susitarimo simboliai vertinti vertę, tokia bendravimo priemonė ir viskas. O atskiros žmonių valstybės ir istorijos jau sugalvojo, kurią formą šiam bendravimui pasirinkti. Kai tik pasikeičia politinė santvarka, tarpusavio santykiai, pasirodo, kad tie pinigai praranda savo simbolinę reikšmę. Na, auksas savaime išlieka, varinė moneta – čia žiūri, kurio amžiaus, iš kur. Popieriniai banknotai – tarkim, 500 rublių senais laikais. Dabar už kiek jį galima nusipirkti? Kainuoja kolekcininkui, bet visi užmirštame, kad už tą sumą buvo galima dvarą nusipirkti XIX amžiaus pradžioje, tai buvo dvaro kaina su visais baudžiauninkais, su visais pastatais. O šitas popierius dabar kokią vertę turi? Va, kur yra paslaptingi dalykai.
Čia kiekvienoje nuotraukoje matome kokį vaizdą: vienur tie pinigai renkami, kitur kažkas perka, užmoka. Vaizduojamoje dailėje ši tema yra sena – Renesanso laikais ypač Nyderlandų dailėje buvo labai plačiai eksploatuojama, nes visa masė dailininkų tapė pirkimo, pardavimo momentus. Tad čia autorius toliau išvystė tą pinigo temą, kas joje slypi, kokį vaizdą sudaro, kokia tai gyvenimo prasmė. O tai priverčia kai ką ir pagalvoti, o kai ką gal ir pasekti šiuo pavyzdžiu – kaip gražu sumesti pinigus ir padaryti kokią meninę mozaiką galbūt.

Algirdas Musneckis: Kiek kainuoja pinigai? Metalas, kuris dabar gaminamuose piniguose vis prastėja. Mūsų lito centai buvo aliuminiai, juos buvo galima įskaityti, tačiau dabar euro centai – mes pensininkai juos atpažįstame tik pagal formą. Pats metalas prastas, jis rūdija.
Tačiau yra vienas dalykas piniguose – tai auksas. Cariniai pinigėliai – grynas auksas, visą laiką jis bus vertingas. Tai va, pinigai pagal tai vertinami. Kiek kainuoja auksinis pinigas? Tai kiek kainuoja pinigai? Kiek aukso jame yra.

Vytenis Rimkus: Aukso vertė yra žmonių susitarimo reikalas – praktiškai jis turi būti žymiai pigesnis. Kai buvo atkastas faraono Tutanchamono kapas, 1500 metų iki mūsų eros palaidojimas, rasti papuošalai – variniai. Rasta ir aukso apie dešimt kilogramų ar net daugiau. O po faraono po galva rastas vienas vienintelis geležinis peiliukas. Tuo metu geležis buvo kelis tūkstančius brangesnė už auksą. Tad ta aukso kaina yra sąlyginis, susitarimo reikalas.

Aidas Dilius: Dabar yra tarp ekonomistų toks susitarimas, kad pinigų kainą parodo palūkanų norma. Kaip kalbėjo profesorius apie laiką, kai už tam tikrą sumą mes galėjome nupirkti dvarą su visais baudžiauninkais, o paskui tie pinigai tapo beverčiai, tai ir yra būtent ta palūkanų norma, kuri ir parodo, kiek pinigai gali būti verti tam tikru laikotarpiu – dabar ir kiek gali būti verti vėliau.
Centrinių bankų pagrindinis tikslas yra išlaikyti pinigų vertę, kad jie nenuvertėtų ir kad išlaikytų stabilią savo vertę. O pasekmės gali būti skirtingos, jeigu pinigai bus neprižiūrimi. Pinigai gali nuvertėti – kai praėjusį šimtmetį buvo Vokietijoje didelė infliacija, tada pinigai nuvertėjo tiek, kad labiau apsimokėjo sienas klijuoti pinigais, negu pirkti tapetus. Yra išlikę tokių nuotraukų. Tai yra keisčiausia, ką man teko matyti.
Taigi pasekmės gali būti visokios – pinigai gali nuvertėti ir juos galima padaryti vertingesnius. Tačiau čia jau ekonomistų visokie darbai.
O parodoje įžvelgiu du pagrindinius elementus: pinigai gali turėti savo realią vertę tiek, kiek mes galime nupirkti prekių, ir nuotrauka, kur krėsle žmogaus griaučiai, man asocijuojasi su tuo, kad pinigų mes nenusinešime į kapą – jie mums reikalingi tik šiame gyvenime. Tad jeigu žmogus turi daugiau pinigų, gali daryti labdarą, kažkam paaukoti – tai yra gerai.
Makroekonomikos mokslas iš tiesų vystosi, bet gal kai kurie ekonomistai yra labiau linkę matematiškai tai patikrinti, kalbėti apie pinigus. Tačiau mums reikalingas ir filosofinis požiūris. Nuotraukos gali daug ką parodyti ir šiaip dar norėčiau pridurti – būtent makroekonomikos vadovėlių kai kurie autoriai yra ne šiaip ekonomistai. Jie turi kitą profesiją, gali būti filosofai, dar kažkokių sričių specialistai. Tik vėliau jie pereina prie ekonomikos, nes požiūris į pinigus gali būti labai skirtingas.

Donatas Morkūnas: Tai pinigai yra gerai ar blogai?

Antanas Visockis: Tokia erezija galbūt... Pinigai yra dengti auksu – kiek dengti, kiek kainuoja, kiek kainavo... O iš tikrųjų kiekvienai valstybei pinigų vertė ir vertingumas priklauso ne nuo to, kiek jie auksu padengti. Aišku, priklauso. Bet paradoksaliai tariant, kiek tas auksas yra dengtas žmonių etika, estetika, morale, sąžine, laisve, kurią žmonės išsikovoja, ne pinigai ją iškovoja. Paskui apie pinigus galvojama, kad pinigai yra laisvė, o yra visai kitaip.

Kazimieras Celestinas Alminas: Kai žiūrime į žmogų, mes matome žmogaus kūną, bet žinome, kad ne vien ranka, ne vien ausis ar koks nors kitas organas yra visas žmogus. Žmogus yra kažkas daugiau negu iš karto matomas kūnas. Jeigu mes žiūrime į pinigus, tai matome banknotą, monetą ar dar ką nors ir mąstome iš karto, ką už juos galima nusipirkti. Mane kurį laiką erzindavo per šventas Mišias prieš pat iškilmingiausią jų dalį – eucharistiją – pradedami rinkti pinigai. Tai kol mačiau žmogų tik kaip kūną, o pinigus kaip vertę, tas erzinimas buvo, bet suvokus, kad pinigų nėra, visiškai nėra, kad kiekviena moneta ar banknotas yra žmogaus gyvenimo dalis – jis, žmogus, paskyrė savo gyvenimo dalį, paverčia ją į monetą ar banknotą ir disponuoja ja, savo gyvenimo dalimi. Tai ir per šventąsias Mišias jis paaukoja ne pinigus, o savo gyvenimo dalį Dievui, tada susierzinimas dingo. Antuanas de Sent-Egziuperi irgi sakė – kas svarbiausia gyvenime, akimis yra nematoma. Taip pat ir pinigai: jeigu sugretinti pinigų kainą ir vertę, pavyzdžiui, bažnyčios – daug žmonių prieštarauja ir pyksta, kam bažnyčios tokios puošnios, kam reikia to meno ir t. t. Bet jeigu pasižiūri į katalikų bažnyčios apipavidalinimą ne per pinigus, o per Dievo duotą talentą, iš karto atsistoja viskas į savo vietas. Jeigu įeinu į bažnyčią ir – aha, šita skulptūra kainuoja tiek, šitas paveikslas kainuoja tiek, šitas rūbas kainuoja tiek ir visą gyvenimą tik tai ir matau, tai čia, manyčiau, yra mūsų didžioji patologija. Jeigu į tai žiūrime kaip į meno kūrinį, tai yra žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas autorius bažnyčioje eksponuodamas savo kūrinį tarsi atiduoda dividendus – jis gavo talentą iš Dievo ir dalį savo talento gražina savo kūriniais Dievui, bažnyčiai. Tai dabar jeigu pasukame kampą, kad pinigai yra mūsų kiekvieno gyvenimo dalis ir už bet ką, bet kur, bet kam mokėdami mes juos visiškai kitaip vertinsime.

Donatas Morkūnas: Manau, kad profesorius A. Visockis jau kaip ir atsakė į mano klausimą. Atsakymas paprastas – pinigai nekvepia. Čia irgi pakankamai taikli žmonių išmintis. Iš tikrųjų nuo paklausos ir pasiūlos pinigų vertė priklauso. Centriniai bankai juos štampuoja. O kai nueinate jūs į banką ir norite padėti indėlius, ką bankininkai sako? Na, dabar kaip šieno pinigų, jie nieko nekainuoja, už mėnesį – 0,15 proc. ir t. t. Bet kai jums reikia pinigų, banke sako: pinigai – rimtas reikalas, rizika, būsto kredito palūkanos yra nuo 3 iki 5 proc., bankininkų vadinamoji „vartuškė“ – 10 proc. metinių palūkanų. Tai va, yra paklausos ir pasiūlos reikalai.
Bet turiu omenyje, kad pinigai nekvepia – iš tikrųjų jie nei geras, nei blogas dalykas. Beveik visos nuodėmės, kurios yra žinomos žmonėms, yra dėl pinigų padarytos. Viskas – nužudymai, karai, išdavystės, parsidavimai, orumo praradimas. Kita vertus, su pinigais praktiškai visos dorybės yra padaromos – jeigu tu nori kažką gero padaryti, aišku, tu gali padaryti savo darbu. Bet savo darbu aukoji laiką, energiją.
Ką bepasakysi, vis dėlto norint kažkuo tapti, norint išsilavinimą gauti, tobulėti, pinigų reikia ir vaikams, ir sau ir dar kam nors. Užtat išvada mano yra paprasta – geriausia, kai pinigai tiesiog eina pas tave į visas kišenes, lipa ir tu nežinai kaip nuo jų atsitverti, atsimušti. Nes vienas vargas su tais pinigais, nes kai daug turi, tai kiek rūpesčių kiek – kur juos įdarbinti, kur dėti, naktimis nemiegi dėl jų. Todėl ir nusišauna milijonieriai per šituos reikalus.
Lygiai taip pat pinigai gali kainuoti visą gyvenimą, kai tu nieko daugiau nedarysi, tik kalsi pinigą – čia yra pats baisiausias reikalas. O jeigu tau pinigą atneša, kai tu nieko dėl jo nedarai, bet tiesiog tobulėji savo srityje, tu pasidarai išskirtinis ir tave visi gaudo, ir tau siūlo pinigus – tik tu pas mus ateik.
Čia yra tikra pinigo kaina. Nieko jie nekainuoja, nes viskas, kas yra, kaip teisingai Jurgis Dieliautas sakė, vertybės verte nematuojami. Įkainok meilę – kiek ji kainuoja? Gyvybė žmogaus, ištikimybė, padorumas – kiek kainuoja? Šios vertybės neįkainojamos. Čia yra pinigo vertė pagal mane. Tačiau kartoju, be pinigo nieko nepasieksi. Vertybės turi būti aukščiau verčių, žmogus turi žinoti savo sritį, ir jeigu taip bus, viskas bus nuostabu.

Apie tai, kiek kainuoja pinigai, pasisakė ne vienas parodos atidarymo dalyvis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.