facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiuo metu Lietuvoje onkologinėmis ligomis serga maždaug 100 000 gyventojų, apie 18 000 kasmet sužino šią diagnozę. Šiaulių dramos teatre žiūrovai jau būtų išvydę  meno terapijos spektaklį „NenuGALĖTIeji“, bet dėl paaštrėjusios COVID-19 situacijos jis buvo nukeltas. Bet šiauliečiai jį būtinai pamatys. Tai pirmas tokio pobūdžio spektaklis Lietuvoje, kai pasitelkiamos realios žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis, istorijos. Spektaklio „NenuGALĖTIeji“ pavadinime paryškintas žodis „galėti“ išsako mintį, kad niekada negalima prarasti vilties. Iki paskutinio atodūsio reikia  kabintis į gyvenimą, džiaugtis buvimu su artimaisiais, padėti kitiems.  

Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biure vyko spektaklio pristatymas. Po jo kalbinome idėjos autorių, VšĮ „Sveikim kartu“ vadovą, visuomenininką Virginijų Šaulį, kuris papasakojo apie spektaklį, jo teikiamą terapinę naudą, apie savo veiklos tikslus.

– Projekto idėja labai įdomi. Kas paskatino imtis tokios veiklos?
– Su klastinga diagnoze susidūriau 2013 metais. Tada diagnozuota IV stadijos neurokarcinoma (neuroendokrininis navikas).

Neslėpsiu, iš pradžių buvo šokas, pasimetimas, daugybė klausimų kirbėjo galvoje. Žodis gali nužudyti ir gali prikelti. Svarbu išsiventiliuoti ir išsipasakoti. Aš pats dirbau kultūros srityje, susidūręs su šia liga, pasinėriau į apmąstymus, pajutau artumo troškimą, norą pasidalyti pozityvia energija. Spontaniškai kilo mintis, kad galėčiau padėti sergančiam žmogui perteikti emocijas, išsipasakoti, kas guli jo širdyje, kas jį jaudina.

Meno terapijos spektaklio idėja kilo stebint vieną akromegalija sergančių neįgaliųjų spektaklį, kur pacientai savo išgyvenimus perteikia tekstais. Tada ir kilo mintis pastatyti spektaklį onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems.

Ne visi drįsta kalbėti apie save, o stebėdami aktorių veiksmus, įsiklausydami atpažintų save, galėtų sau padėti. Aš noriu pasiekti tuos pacientus, kurie yra pasimetę, kurių galvoje tikras pragaras, kaip iš pradžių buvo man. Noriu, kad spektaklyje jie susivoktų esą ne vieni ir galėtų keistis.

– Kas sudaro spektaklio esmę?
– Oskaras Koršunovas statė spektaklį apie krūties vėžį, o toks visaapimantis – Lietuvoje pirmas. Onkologiniams ligoniams  ir jų artimiesiems skirtas meno terapijos spektaklis simboliškai pavadintas „NenuGALĖTIeji“. Teatro ir šokio kalba perteikiamos tikros istorijos, penkių vėžiu sergančių asmenų išgyvenimai.

Spektaklio tikslas – priversti susimąstyti apie gyvenimo vertybes, jų perskirstymą, pažvelgti į mums duotus iššūkius ir aplinkybes kitomis akimis, per pozityvą siekiama prisibelsti į žmogaus sielą. Siekiama, kad diagnozę išgirdęs žmogus galėtų atsiverti ir suprastų – jam yra skirtas  deimantinis laikas, per kurį galima atlikti tuos darbus, kuriems iki diagnozės jo neturėjo.

Pacientų išgyvenimai labai jautriai pinasi su meno terapijos principais. Režisierė Aušra Žukaitė-Kupčiūnienė, ne vienus metus dirbanti „Išgyvenimų teatre“ su pacientais pagal šveicarų sukurtą teatro terapijos modelį, drąsiai priėmė iššūkį pritaikyti šiuos principus teatro scenai.

Suburta neeilinė aktorių komanda, Nacionalinio Kauno dramos  aktoriai Ugnė ir Ridas Žirguliai bei jauna aktorė Nika Šilova, Kauno valstybinio muzikinio teatro choreografas Gintaras Visockis ir šokėjos Ana Buchovskaja-Zamulskienė bei Viltė Kazlauskaitė.

Įspūdingai aktoriai perteikia emocijas, ir žiūrovui neabejotinai reikia drąsos, ryžto, nusiteikimo stebėti, tapatinti save su scenas vaidinančiais aktoriais, atpažinti savo išgyvenimus, nes onkologinius ligonius apimantys jausmai būna labai panašūs.

Tie tekstai, kurie išsakomi scenoje, yra identiški kiekvieno ligonio mintims. Esu pacientas ir žinau, kaip tai padeda. Premjera prieš dvejus metus buvo Kauno „Žalgirio“ arenoje. Šiauliuose bus ketvirtas pasirodymas.

– Turbūt paskata kurti tokį spektaklį yra ir tai, kad mūsų šalyje onkologine liga sergantiems trūksta psichologinės pagalbos?
– Pats būdamas ligonis puikiai suprantu, ko labiausiai trūksta sergantiems. Iš tikrųjų labai  trūksta psichologinės pagalbos. Lietuvoje mažai onkopsichologų, prieš dvejus metus paruošti tik 5 magistrai.  

Kai įvardijama diagnozė, sunkiausia susivokti ir kabintis į gyvenimą. Iš dalies bandau užpildyti šią spragą, pats teikiu pagalbą, kalbuosi su sergančiais. Pusę metų studijavau psichologiją, kad galėčiau padėti. Kai kalbuosi su vaiku, klaupiuosi prieš jį, kad mūsų akys susitiktų viename lygmeny. Jis neturi pajusti, kad vienas iš mūsų stipresnis.  

– Diagnozę išgirdę daugelis nusivilia, o jūs pakilote, sutelkėte jėgas padėti kitiems. Iš kur ta stiprybė?
– Nėra recepto. Po diagnozės – visai kitas gyvenimas. Reikėjo atsisakyti karjeros, politinių vilionių. Nedarbingumas – 35 proc.: šeima išeina į mokyklą, į darbą, lieki vienas, tai glumina. Išgirdus šią žinią, pirmiausia ištinka šokas, apima begalinis stresas, nesuvoki, kas su tavimi dedasi, kas tu esi, kiek dar gali svečiuotis šioje žemėje, po to – skubėjimas, o dar vėliau tenka nuleisti sparnus.

Nieko nedaryti yra blogiausia.

Dažnai artimiesiems būna sunkiau susitaikyti su onkologinės ligos diagnoze nei pačiam sergančiajam. Sergantysis anksčiau ar vėliau apsipranta su liga, o  artimasis kenčia matydamas, kad jis tiesiog neįgalus pagelbėti. Stengiuosi per likusį deimantinį laiką padėti savo šeimai susitaikyti su laukiančia netektimi. Menas išeiti yra svarbu.

Taigi mano varikliukas yra šeima, draugai, ligoniai. Esu reikalingas, gyvenu įprastinį gyvenimą, tik šiek tiek kitokį.

– Sakoma, liga glūdi mintyse. Pastaruoju metu populiarios įvairios terapijos formos. Ar jos gali padėti ir rimtomis ligomis sergantiems?
– Mano mamai – 95-eri. Ji – bitininkė ir man vis primena: vaikeli, visur ieškok pozityvumo. Kiekvienas esame  linkęs į tam tikrus dalykus. Vienam padės miško terapija, kitas menu užsiimdamas atsigauna, trečiam reikės geros knygos.

Kūnas pasako, ko mums reikia, intuityviai pajusime. Vienam basomis gera vaikščioti, o kitas į mišką atvežtas pasibaisės, ištiks šokas. Negali viskas tikti visiems. Turėtume  atsigręžti į ekologiją, į sveiką  maistą, gyvenimo būdą, į sveiką tikėjimą. Jeigu nėra tikėjimo, nėra vilties. O jei žmogus turi tikslą, generuoja pozityvią energiją aplinkui save, gali ir kitiems padėti.

Mintis gydo. Radau literatūroje, jei prieš užmigdami galvosime, kaip mūsų organizmo ląstelės naikina auglį, užprogramuojame organizmą kovai. Skamba kvailai, bet tai veikia. Jei labai nori, reikia svajoti. Kai atlikus tomografiją sužinai, kad tavo auglys porą milimetrų susitraukė – tai tikras proveržis. Dėl to verta pasistengti. Reikia padėti gydytojui tavo ligą įveikti. Bendras reikalas. Jei gydytojui sekasi mane gydyti, jo autoritetas auga, ir aš gaunu bonusų.

Pakeitus mąstymą sveikti ar bent išgyventi lengviau. Vienai moteriai pasakiau: „Esi laiminga, kad susirgai.“ Iš pradžių ji nesuprato. „Ar norėtum, kad sirgtų tavo vaikas, o tu jį slaugytum?“ – paklausiau. Tik tada moteris suvokė: „Esu laiminga, kad mano vaikas sveikas.“ Kadangi pats sergu, tai galiu drąsiai pasakyti, kad esu be galo laimingas, jog liga yra skirta man, o ne mano artimajam.

– Susitikimuose negailite patarimų, kaip palengvinti savo ligą, spektaklio dieną kalbėsite apie ruošiamą knygą?
– Būsimos knygos „Vėžys 24/7“ kūrimo komandoje 5 įvairių specialybių gydytojai. Altruistinis darbas, kad padėtume, kam labai reikia. Aš nesu gydytojas, bet galiu dalytis patirtimi, kas man padeda. Specialistai per mano kaip ligonio prizmę pateikia, ką aš darau, kas galėtų tikti kitiems.  Maistas, savitvarda, mąstysena – tai tie dalykai, kurie man padeda valdyti vėžį. Tikiu, kad keičiant mitybą galima sumažinti auglį, pagerinti kraujo rodiklius ir, nenualinant imuninės sistemos, žingsnis po žingsnio sveikti. Čia nėra jokios komercijos, tik dalijimasis.

Susirgus svarbu neužsisklęsti savyje, būtina kalbėtis su artimaisiais, likimo draugais. Be savo palaikymo komandos – gydytojų, šeimos, sesių ir brolių, mamos – nebūčiau galėjęs tiek visko atlaikyti. Jeigu gyveni viltimi – gyveni tuo, ko niekas negali  atimti!

Būkite sveiki.

Į viršų