„Mano gyvenimo būdas buvo ir yra sportas. Negaliu pasakyti, kad esu visiškai išprotėjusi ir priklausoma nuo sporto. Bet tiesiog taip susiklostė, kad sportas mane lydi, – sako viena iš kiokušin karatė trenerių, daugkartinė LRKK čempionatų, tarptautinių ir neolimpinių žaidynių dalyvė ir prizininkė, pasaulio čempionato dalyvė Samanta Trinkūnaitė. – Mano požiūris į sportą yra sveikas. Tai yra puiki priemonė padėti, motyvuoti, o gal net ir išgelbėti jauną ir kasdieniuose iššūkiuose pasimetusį žmogų. Man sportas atvėrė gyvenimo galimybes.“
Didžiausias apdovanojimas – patirtis
Kūno kultūros ir sporto pedagogikos bei kineziterapijos mokslus baigusi S. Trinkūnaitė dirba trenere ir džiaugiasi, kad šiandieninėje visuomenėje sporto kultas vis labiau auga, žmonės ima vertinti aktyvaus gyvenimo būdo naudą. Pasak trenerės, sportuoti yra ne tik madinga, bet būtina norint gyventi visapusiškai sveiką gyvenimą.
„Kas man yra laimėjimas? Kai buvau vaikas, laimėjimas buvo laimėta taurė, medalis ir diplomas. Po to laimėjimas tapo treniruotės, ruošimasis varžyboms, išgyventos ir patirtos emocijos, pokalbiai su treneriu, jo patarimai ir palaikymas. Tai yra didžiulis apdovanojimas“, – tvirtina S. Trinkūnaitė.
Sportininko kelias, pasak pašnekovės, tikrai nėra lengvas ir paprastas: „Puikiai pamenu pirmą bėgimo treniruotę.
Įkalbėta ir motyvuota trenerio, vieną sekmadienio žiemos rytą prisijungiau bėgimui. Treneris sakė, kad po šio bėgimo mano savijauta bus puiki ir būsiu darbingai nusiteikusi visą dieną. Man buvo gal kokie devyneri metai. Bėgimas atrodė kaip pasakoje. Per kalnus, miškus ir pusnis iki kelių. Viso bėgimo metu mano buvo ištartas tik vienas sakinys, kurį pakartojau kokius penkis kartus: „Ar dar toli liko?“ Bėgimo pabaiga atrodė taip: treneris parbėgo su manimi ant kupros.“
Po to mergaitė ilgai bėgioti nenorėjo. Kai treneris kviesdavo savaitgalį bėgti, tai sugalvodavusi kokį nors pasiteisinimą, pavyzdžiui, kad į kaimą reikia važiuoti, nors tokio ir neturėjo.
„Mūsų sporte yra labai svarbu puiki ištvermė. Dėl to mes daug bėgiojame, – sako S. Trinkūnaitė. – Bėgimą aš tikrai prisijaukinau ir pamilau, nes neturėjau kito pasirinkimo.“
Patekus į Lietuvos rinktinę teko ruoštis Europos čempionatui. Keltis reikėdavo kiekvieną ankstų rytą ir prieš pamokas bėgdavo apie 10 km miške. Tikrai buvo sunku ir fiziškai ir psichologiškai. „Treneris sakydavo: „Samantėle, tik didesnį žingsnį dėk, grožėkis gamta.“ Man buvo taip sunku, kad aš net medžius skaičiuodavau bėgdama, pamesdavau skaičių ir vėl iš naujo skaičiuodavau. O vieno tokio bėgimo metu likus įbėgti tik į tokį statų kalną, įkalnės vidury pradėjau verkti, nes nebegalėjau daugiau bėgti“, – dabar su šypsena pirmuosius sunkumus prisimena S. Trinkūnaitė. Pasak jos, nepasiduoti silpnumui privertė didžiulis atsakomybės jausmas, nes tu atstovauji savo šaliai, treneriui ir sau. Taigi sportininko kelias yra labai įvairus, kupinas užsispyrimo, pergalių ir nesėkmių. Kad priešininką įveiktum, pirmiausia turi įveikti save, išsiugdyti kovotojo charakterį.
Sportas ugdo vaiko charakterį
Galimybės sportuoti Šiauliuose įvairaus amžiaus vaikams tikrai yra. Tik ar visada yra noro?
S. Trinkūnaitės teigimu, labai svarbų vaidmenį atlieka tėvai ir treneriai. Jie turėtų vaikui padėti pamilti patį sportą, kad jam patiktų ir teiktų džiaugsmą. Vaikas, kaip asmenybė, dar tik ugdosi. O sportas tvirtina jo valią, charakterį, suteikia progą atsiskleisti lyderio savybėms. Vaikas neprivalo tapti profesionaliu sportininku, tačiau sportuodamas jis ruošia save gyvenimui.
Pati S. Trinkūnaitė pradėjo sportuoti karatė nuo 5 ar 6 metų. Mergaitei labai patiko kovinio pobūdžio filmai. Ir ji labai norėjo išmokti taip, kaip kovoti mokėjo jie. Užsiminė tėčiui ir jis nuvedė į karatė treniruotes.
Plačiai nuskambėjo įvykis, kai Samanta, smulkutė, mažutė keturiolikmetė, gatvėje buvo užpulta trijų chuliganų ir juos „suraitė“. Visi žavėjosi jos stiprybe, drąsa. Dabar moteris prisipažįsta, kad tąsyk labai išsigando ir ašarų išliejo, bet apsigynė.
Prisimena, kad kitą dieną po nutikimo su treneriu ir kitais sportuojančiais vaikais vyko rimtas pokalbis, aptarė situaciją. Sportininkei įstrigo trenerio Andriaus Macijausko žodžiai: „Geras sportininkas yra tas, kuris moka išvengti tokių situacijų.“
Už įgyvendintas svajones dėkoja treneriui
„Turėjau ir turiu tik vieną trenerį Andrių Macijauską. Esu jam labai dėkinga už laiką, skirtą man. Už pasiekimus ir įvairias gyvenimo pamokas“, – sako S. Trinkūnaitė.
Ne paslaptis, kad kiokušin laikomas vienu agresyviausių karatė stilių, todėl kovotojams tenka atlaikyti nemenkus kūno ir proto išbandymus. Kaunantis leidžiama smūgiuoti varžovą ir rankomis, ir kojomis. Nugalėtoju skelbiamas tas sportininkas, nuo kurio smūgio varžovas trumpam praranda orientaciją, parkrinta ar nebegali kovoti ilgiau nei tris sekundes. Pasak sportininkės, sunkiausia kovos įkarštyje mąstyti, bet jeigu tai, ką veiki, teikia malonumą ir skatina tobulėti, nėra jokio skirtumo, kokia tai sporto šaka.
Kai buvo vaikas, svajojo susikauti su japone ir sudalyvauti pasaulio čempionate. Ši svajonė išsipildė labai netikėtai ir dar burtai lėmė, kad pirma susitiko su japone. Dėl to šias varžybas laiko įdomiausiomis.
„Svajonės tikrai pildosi. Aš visada svajojau būti trenerė, ir dar tokia kaip mano Treneris. Ir apie juodą karatė diržą svajojau. Juodas karatė diržas man reiškia užbaigtą tam tikrą etapą. Juodas diržas nėra pabaiga kiokušin karatė sporte. Po to seka danai“, – teigia trenerė, pasiekusi ir pirmąjį daną. Šiuo metu S. Trinkūnaitė yra karatė trenerė „Tori“ karatė klube. Treniruoja mažuosius. Taip pat dirba sveikatingumo klube grupinių užsiėmimų instruktore.
„Pati varžybose šiuo metu nedalyvauju, – sako S. Trinkūnaitė. – Visas mano dėmesys nukreiptas į mažuosius sportininkus. Mano kaip karatė trenerės užduotis – mažuosius supažindinti su šiuo sportu ir fizine veikla. Padaryti jų treniruotes smagias ir motyvuoti juos.“
Asmenybę formavo dvi šeimos
Mes iš šeimos atsinešame labai daug, ar to norime, ar nenorime. Šeimoje formuojasi mūsų charakteris, elgesys, požiūris į aplinką ir tam tikrus dalykus.
„Man labai pasisekė gyvenime, – konstatuoja S. Trinkūnaitė. – Aš turėjau dvi šeimas: tai karatė šeima ir ta šeima, kurioje gimiau. Abi šeimos man kaip asmenybei davė labai daug. Prie tvirto charakterio prisidėjo ir namų aplinka, ir sportas.“
Iš didelės šeimos sporto kelią pasirinko tik Samanta. Tiesa, sesuo dvynė Sonata bandė sportuoti, sekėsi neblogai, bet nusprendė pasitraukti.
S. Trinkūnaitė užsimena, kad gražiausia šeimos šventė yra Kūčios. Jų labai pasiilgsta ir laukia.
Apie kasdienybę ir savikontrolę
Kaip atrodo trenerės diena? Tos dienos būna įvairios. Vienos daugiau užimtos, o kitos mažiau. „Keliuosi 7.30 val. Susiruošiu ir lekiu į rytinę treniruotę sporto klube. Po to turiu nedidelį tarpelį, per kurį pusryčiauju. Po pusryčių laukia dar kelios treniruotės. Pietūs. Dar kelios treniruotės ir jau vakare lekiu pas mažuosius sportininkus. Grįžtu apie 20 val.“, – pasakoja S. Trinkūnaitė.
Trenerės laisvalaikis priklauso nuo to, kokia buvo diena ar savaitė: „Jei savaitė užimta ir vos spėju suktis, tuomet labai patinka būti namie ir tiesiog nieko neveikti, pasidaryti skanios kavos puodelį ir skaityti patinkančią knygą. Jei jaučiuosi puikiai ir esu pailsėjusi, tai patinka leisti laiką su draugais.“ S. Trinkūnaitė turi nuostabų draugą augintinį Olimpą, su kuriuo malonu bėgioti, apeiti apylinkes.
Jai labai patinka keliauti. Per metus kartą ar net du kur nors išvyksta.
Maistui nėra išranki, bet... tikrai labai mėgsta mamos cepelinus su daug, su labai daug spirgučių. Bet tai būna retai. Šiaip valgo tikrai viską, tik pagalvoja, ar tą dieną tikrai šito reikia.
„Mes turbūt daugiau ar mažiau visi žinome, ką valgyti yra sveika, o ko ne. Kažkokių ypatingų dietų tikrai nesilaikau, tiesiog save stengiuosi kontroliuoti“, – sako S. Trinkūnaitė.
Tėtis didžiuojasi jos sportiniais pasiekimais, o Samanta – jo valia siekti užsibrėžtų tikslų ir net atsikratyti 20 nereikalingų kilogramų: „Tai yra tik jo paties nuopelnas. Manau, jog žmogus pats turi pajusti, kad galbūt jau reikia kažką keisti. Jis ėmė domėtis, rinktis informaciją ir tartis, pradėjo po truputį klausinėti manęs, kaip ir nuo ko pradėti. O mama padėjo jam ruošdama kitokius pusryčius, pietus ir vakarienę. Bet jei pats žmogus nenorės, tai nieko ir nebus.“
Karantinas pristabdė, bet entuziazmo neatėmė
Moteris pasakoja, kad karantinas, kaip ir daugelio žmonių, jos kasdienį gyvenimą pakoregavo. Per dieną turėdavo nemenką fizinį ir psichologinį krūvį, 6–8 treniruotes. Kelias pirmąsias dienas galvojusi: pailsėsiu, bus smagu. Po to pradėjo trūkti veiklos ir darbo, tvarkingai suplanuotos dienos. „Džiugu, kad jau po truputį grįžtame į užsiėmimus ir su naujomis idėjomis, tokiomis, kaip vaikų vasaros dienos stovykla“, – S. Trinkūnaitė užsiminė apie planus kuo greičiau grįžti šimtu procentų į darbo režimą: paruošti vaikus karatė kvalifikaciniams egzaminams, sudalyvauti karatė klubo savaitinėje vasaros stovykloje, kuri vyks birželio mėnesį. Ir suorganizuoti vaikams dienos stovyklėlę vasaros metu.
S. Trinkūnaitės gyvenimo šūkis: „Laimėk taip, kad nekiltų niekam abejonių.“ Taip sakė jos treneris A. Macijauskas, taip ji sako treniruojamiems vaikams.
S. Trinkūnaitė: „Sportas tvirtina valią, charakterį, suteikia progą atsiskleisti lyderio savybėms.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Treniruotės akimirka.
Asmeninio archyvo nuotr.
S. Trinkūnaitės sportinių kovų kraitis.
Asmeninio archyvo nuotr.
