facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Spalio pirmoji kalendoriuje – dviguba šventė: tai pasaulinė Muzikų diena ir Pagyvenusių žmonių diena. Sujungiant abi šias šventes į vieną, kamerinėje salėje „Polifonija“ profesorė, ilgametė LMTA Fortepijono katedros vedėja Veronika Vitaitė rengia savo jubiliejinį koncertą ir į Šiaulius, savo jaunystė miestą, atvyksta su savo buvusiais mokiniais.
Tokia proga – išskirtinis interviu su aštuoniasdešimtmetį šiemet švenčiančia ir 11 metų Šiauliuose gyvenusia ir dirbusia prof. Veronika Vitaite.

– Gerbiama profesore, savo karjeroje tikriausiai esate grojusi bene visų garsiausių kompozitorių sukurtą muziką. Kurie jų jums patinka labiausiai?
– Visi didieji kompozitoriai yra brangūs, įdomu nuolat gilintis į jų dvasinį, estetinį pasaulį. Man labai artimas S. Rachmaninovas. Pamenu, kai dar M. K. Čiurlionio mokykloje pradėjau mokytis jo pirmąjį fortepijoninį koncertą, kiekviena frazė uždegdavo. O kai pirmą pamoką pagrojau savo dėstytojai kompozitoriaus O. Steinberg kūrinį, ji pasakė: „Tau nieko nereikia sakyti, tu pati viską žinai, kaip reikia groti“. J. S. Bachas - dvasinė viršūnė, giliai tikintis žmogus. Kai ateinu į pamoką ir kažką man skauda ar esu sunerimusi, jei mokinys groja J. S. Bacho kūrinius, greitai pasidaro ramu, atgaunu pusiausvyrą ir vis stebiuosi, kaip paprastomis priemonėmis, iš 2-3 natų šis genijus išvysto grandiozinį kūrinį. L. van Betchovenas - visiems žmonėms pavyzdys, kaip apkurtęs ir vienišas rašo savo šedevrus, o 9-ąją simfoniją baigia F. Šilerio žodžiais: „Apsikabinkime, milijonai...“

– Atlikėjai neretai mėgsta fortepijonines improvizacijas įvairiomis žinomų kūrinių temomis. Kaip jūs vertinate tokį muzikavimą? Ar tai nėra savos rūšies žinomų kūrinių parodijos?
– Improvizacija – tai didelis menas. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip tai daro - ar talentingai, ar primityviai. Kaip ir visur.

– Šiais metais švenčiate 80-mečio jubiliejų. Vis dėlto didžiąją gyvenimo dalį paskyrėte savo mokiniams. Kaip manote, kuo jie yra tarpusavyje panašūs ir kuo skirtingi?
– Mano mokiniai – tai kaip ir mano vaikai. Labai vertinu kiekvieno individualybę. Neįdomu reikalauti, kad visi tavo mokiniai grotų, kaip groji pats. Dirbdama su savo mokiniais, visada turiu du uždavinius: išugdyti dorus, mąstančius, ieškančius žmones, kurie turėtų aukštus žmogiškus, meninius idealus ir duoti į rankas tikrus profesinius įgūdžius – puikiai girdėti muziką (o tai labai nelengva), suprasti turinį, formą, stilių, mokėti įgyvendinti idėjas ir kad jie žinotų, jog pradžia  mūsų specialybėje yra, o pabaigos nėra. Kuo aukščiau savo pažinime pakilsi, tuo plačiau pamatysi, kiek dar nežinai. Ir taip – visą gyvenimą.

– Šiauliai – jūsų pirmoji darbovietė. Ar yra likę sentimentų šiam miestui ir jo žmonėms?
– Šiauliai – nepaprastas miestas mano gyvenime. Baigus su pagyrimu Konservatoriją (dabar LMTA, aut. past.), pagal anas to laikmečio nuostatas, turėjau pagal paskyrimą atidirbti 3 metus. Mane paskyrė į Šiaulius. Važiuoti labai nenorėjau. Bet šiandien esu dėkinga likimui, kad tuomet atsidūriau Šiauliuose. Atidirbau 11 metų. Čia sutikau savo tikrą gyvenimo draugą – vyrą V. Žvirblį, chorvedį, čia gimė mūsų vaikai. Čia susikūrė fortepijoninis duetas su A. Povilaičiu. Su juo mes sėkmingai baigėme studijas muzikos akademijoje Maskvoje, ilgai kartu koncertavome. Čia kas savaitę buvau scenoje, pradedant „Žiburėliais“ ir baigiant Kultūros namais. Turėjau laimės koncertuoti su nuostabiomis dainininkėmis Z. Varanavičiene, B. Rainiene, smuikininku A. Stulgiu, violončelininku A. Zakaru, „Varsos“ choru (vad. J. Žitkevičius, V. Kedys), kitais chorais, būti pirma atlikėja A. Kubiliūno kūrinių ir t.t. Čia Muzikos technikume sutikau talentingą vadovą P. Juodelę, J. Lamauską, vaikų muzikos mokyklos direktorę O. Gusakovą, kolegas, kurie padėjo man žengti pirmuosius pedagoginius žingsnius. Čia sutikau daug talentingu mokinių: -R. Lukošių, L. Vojujevą, I. Kudinovą, G. Rainytę, J. Balvočių ir kitus. Su daugeliu likome draugais, susitinkame, aptariame kūrybinius planus, gyvenimą.

Be to, Šiauliai – labai gerų žmonių miestas. Čia buvo gyventi gerai – visada jutau žmonių šilumą, norą padėti. Tokie mieste dirbantys vadovai kaip L. Stulgienė, V. Jurgelevičius, V. Vingras, Z. Gaurilčikienė palaikydavo mūsų – muzikų iniciatyvas, padėdavo jas įgyvendinti.

Į viršų