facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiais laikais, kai kirpėjų yra tiek daug, tenka pavargti, kol atrandame savąją. Dauguma šiauliečių puikiai pažįsta kirpėją Danutę Čeponienę. Ši kirpėja gali pasididžiuoti ne tik gausiu klientų skaičiumi, bet ir tuo, kad turi modeliuotojos vardą bei kirpėja dirba jau 55 m. Pati kirpėja yra kukli ir savo nuopelnais nelabai nori girtis, tačiau vis tiek sutiko „Šiaulių naujienų“ laikraščio skaitytojams papasakoti apie savo karjeros pradžią, iškilusius sunkumus bei pasidalijo patarimais, kurie pravers kiekvienam.

– Kaip nusprendėte tapti kirpėja?
– Vaikystėje dar nežinojau, kad noriu būti kirpėja. Mano mama iš kaimo važiuodavo į miestą pasidaryti cheminio sušukavimo. Pamačiusi kirpėjų darbą, tada pagalvojo, kad ir aš galėčiau ja būti.  

Šiauliuose baigiau 8 klases, mama laikraštyje perskaitė, jog mokinius siunčia į Vilnių mokytis kirpėjo specialybės. Abi nuėjome į Buitinį, kuris tais laikais buvo priešais „Baltijos“ restoraną.

Iš Šiaulių į Vilnių važiavome penkios moterys. Reikėjo mokytis tik metus, pavasarį parvažiavome į Šiaulius, atlikome 3 mėnesių praktiką, o rugsėjį nuvažiavome vėl į Vilnių, išlaikėme egzaminus ir pradėjau dirbti. Mūsų visa grupė yra antroji Vilniaus buitininkų mokyklos laida.

Po to grįžau į Šiaulius ir tapau vyrų kirpėja. 10 m. dirbau vyrų kirpėja, po to pamačiau, kad moterų kirpėjų atlyginimai yra daug didesni, todėl stengiausi tapti ir moterų kirpėja. Tad 20 m. išdirbau vien moterų kirpėja. O dabar 26 m. dirbu su verslo liudijimu.

Kai santvarka keitėsi, pagalvojau, kad jau senstu, keičiasi šukuosenos, nebus kaip toliau mokytis, todėl pradėjau kirpti tik vyrus. Dabar ir esu daugiau vyrų kirpėja, bet kerpu ir moteris – jos yra mano klientės iš anksčiau.

Pamenu, norėjau atskiro kambario pas tėvus, tai turėjau tėveliui mokėti ir už nuomą, ir už maistą. Būdavo, kad visus pinigus atiduodavau ir pačiai nieko nelikdavo, tačiau tėvelis mus mylėjo, nors ir buvo griežtas. O dabar džiaugiuosi, kad taip buvo, nes išmokau labai gerai gyventi, taupyti, to mokau ir kitas „mergyčkas“.

– O tais laikais Šiauliuose nebuvo galima mokytis kirpėjos specialybės?
– Tada – ne, galėjai mokytis tik Vilniuje. Kai po mokslų atėjau dirbti, vyrų kirpėjais buvo tik vyrai, o moterų kirpėjų buvo labai mažai. Kai mokėmės, buvome 5 moterys iš Šiaulių, vienas vyras buvo iš Marijampolės, o kitas – iš Telšių. Įgavome kirpėjo kvalifikaciją.

Vėliau tobulinausi ir turiu visas tris kategorijas bei modeliuotojos vardą. Anksčiau buvo atsiradę tokie naujoviški sason kirpimai, tai vėl važiavau į Vilnių mokytis. Kiekviena kirpėja to siekė, nes buvo visai kitokie atlyginimai. Jei turėjai tik kirpėjo vardą, gaudavai tik 20 proc., o jei turėjai daugiau, tada mokėdavo 37 proc.

Seniau mus po įvairias kirpyklas labai mėtydavo, jei kažkuo nusikalsti, tuojau  išsiunčia į kitą kirpyklą. Su kirpėjais buvo elgiamasi griežtai: jei į darbą pavėluodavai, bausdavo. Gal dėl to tokie geri visi ir buvome. Labai gerai, kad tada buvo disciplina, nes dabar esu pareiginga, galėčiau į darbą ateiti ir vėliau, bet stengiuosi 8 val. jau būti.

Ilgiausiai dirbau „Šiaulių“ viešbutyje, vėliau dirbau centrinėje kirpykloje. Tais laikais gerai dirbau: išdirbus 5 metus Buitinis man davė žemės sklypą namui statytis.

– Kai mama pasiūlė mokytis kirpėjos specialybės, ar iš karto sutikote?
– Jai neteko manęs įkalbinėti. Buvome 4 vaikai, aš – vyriausia. Gana sunkiai augome, tačiau, pamenu, tėvelis buvo pasakęs, kad jei norėsite mokytis, darysiu viską, padėsiu, kiek galėsiu, kad būtumėte mokyti, nes pats toks nesu; o jei nesimokysite, būsite darbininkai, kaip ir aš.

Pati mokiausi neblogai. Po to baigiau ir vakarinę vidurinę mokyklą, kuri tais laikais buvo labai madinga.

Tačiau iš kirpėjos darbo nelabai galėjau išgyventi, todėl teko dar mokytis. Todėl dar turiu ir konditerės specialybę. Tada ir kirpėja, ir konditere dirbau. Visai neblogai sekėsi. Pati tada buvau su trimis vaikais, todėl reikėjo viską dirbti. Darbo niekada nebuvau metusi, ir vaikus auginau, ir į darbą ėjau.

– Ką prisimenate iš studijų laikų Vilniuje?
– Vilniuje mūsų mokykla buvo Liudo Giros gatvėje. Iš pradžių mokėmės teorijos, o vėliau turėdavome į rankas pasiimti žirkles bei šukas ir imituoti kirpimą, taip lavindavome ranką. Mūsų grupėje buvau pati jauniausia. Mama kažkaip nebijojo manęs vienos į Vilnių išleisti, nes gyvenau pas jos seserį. Ten gyveno ir mano pusseserė, kuri mane nusivesdavo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, į kitus teatrus. Tada labai prašviesėjau, prasiplėtė mano akiratis. O kai grįžau į Šiaulius, kažkas buvo ne taip, tačiau nesigailiu, kad grįžau ir čia pasilikau.

– Kurioje kirpykloje dirbote pirmiausia?
– Pirmoji mano kirpykla buvo priešais turgų. Dabar stovi toks medinis namelis, kuriame yra ir veterinarija, ir kirpykla. Paskui antroji mano kirpykla buvo Kalniuko rajone. Ten, kur buvo įsikūrusi kirpykla, buvo ir siuvykla, ir knygrišykla, ir laikrodžių taisykla.

– Kai pradėjote dirbti kirpėja, ar jūsų neišgąsdino darbas?
– Niekada nebuvo tokios minties, kad reikia mesti kirpėjos darbą. Anksčiau visi labai stengdavomės dirbti, nes būdavo komisija, kuri stebėdavo ir vertindavo mūsų darbą. Būdavo taip, kad tu dirbi, o komisija sėdi ir žiūri, kiek per dieną turi klientų.

Pamenu, jei norėdavai pasikelti kategoriją, turėdavai parodyti savo planus, pažiūrėdavo, ar neturi nusižengimų. Tada buvo motyvacija, norėjosi stengtis, o dabar jos nėra, todėl šiandieninėms kirpėjoms yra labai sunku.

– Norite pasakyti, kad anksčiau sistema buvo palankesnė kirpėjoms nei yra dabar?
– Taip. Pavyzdžiui, dabar mergina baigia kirpėjos specialybę, jai nuo pat pirmos dienos sukasi skaitliukas. Ji turi mokėti ne tik mokesčius, bet ir kirpyklos savininkui. Dabar yra tokių kirpyklų savininkų, kurie neima iš kirpėjų mokesčių, nes yra tiek daug kirpyklų, kad vienoje kirpėjai ilgai neužsibūna.

Tik pradėjusi dirbti kirpėja iš karto neturi klientų, per savaitę gali turėti tik vieną. Kai į kirpyklą ateina darbintis kirpėjos, aš jų paklausiu, ar joms patinka šis darbas ir ar turės kas jas išlaikys. Jei atsako, kad ne, tada pasakau, kad net nepradėkite dirbti.

Viena mergaitė buvo atvažiavusi iš Rokiškio, nes nusprendė gyventi Šiauliuose ir dirbti kirpėja. Aš jos klausiau, ar turi kas tave išlaikys, ar turi kas už tave mokės mokesčius, kas mokės už butą, nes juk ir priemonių reikia nusipirkti, o su pigiomis juk nedirbsi.

Dėl ko kirpyklose yra kaita? Todėl, kad kirpėjos šiek tiek padirbusios eina lauk. Iš pradžių galvoja: gal kirpyklos savininkė yra bloga, gal būtent čia nėra darbo, todėl bėga į kitą ir į dar kitą kirpyklą. Po to žiūri – ta pati kirpėja dirba pardavėja ar į užsienį išvažiuoja.

Esu daug kam sakiusi, kad pačioje pradžioje reikia turėti ne tik pašaukimą tam, bet ir santaupų arba žmogų, kuris tave išlaikys. Taip pat reikia dirbti labai gerai, nes yra konkurencija ir reikia mokėti bendrauti su žmonėmis.

Anksčiau kirpėjoms buvo visiškai kitaip. Šiauliuose buvo tik 30 kirpyklų, o dabar kiek jų yra. Tada ir klientų buvo daugiau. Ir visi kirpėjai buvome labai draugiški, kovodavome vienas už kitą. Labai smagiai visi gyvendavome, nematėme ir neteisybės. Į keliones kartu važiuodavome. Buvome Murmanske, Užkarpatėje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Nachodkoje. Mums tereikėdavo tik 20 proc. primokėti, o 80 proc. sumokėdavo profsąjunga.  

– O jums su klientais nuo pat pradžių buvo viskas gerai?
– Anksčiau, jei blogai kokį nors klientą aptarnaudavai, tada žinodavai, kad ateis kitas. O dabar taip nėra, dabar stengiesi, kad tik jis sugrįžtų.

Mano dauguma klientų yra išvykę, daug yra ir mirusių, bet turiu klientų, nesiskundžiu. Man prie pensijos užtenka prisidėti. Jei būdama pensininke nebūčiau toliau dirbusi kirpėja, būtų buvę labai sunku: gaudavau tik 209 eurus. Kaip būčiau išgyvenusi, jei nebūčiau toliau dirbusi? Aš nesu įpratusi viską pati turėti, todėl sukausi, kaip galėjau.
Būna, kartais ateina koks jaunas vaikinas, sužino, kad jį kirpsiu, tai į kėdę sėdasi su baime. Pasakau jam, kad gal neįtiksiu, bet nesugadinsiu. O po to žiūriu, kad mano nuolatiniu klientu tampa.

Turiu visokių klientų, tarp kurių yra ir labai garsių. Kai ateina klientas, pati matau, ko jam reikia. Dirbu labai greitai, nes taip esu įpratusi dirbti iš anksčiau. Turiu klientą, kurio tėvas taip pat buvo vyrų kirpėjas. Jis kirpėju išdirbo net iki 81 m. Šiauliuose jį visi labai gerai žinojo, o dabar jo sūnus kerpasi pas mane.

Tikrai negaliu skųstis, už viską dėkoju Dievui, kuris prisidėjo prie mano sėkmės. Dar norėčiau labai ilgai dirbti, bet kiek Dievas duos, tiek ir dirbsiu.

– Gal atsimenate kokių nors įdomių atsitikimų?
– Visko buvo. Pamenu, anais laikais, buvo daromos tokios didelės šukuosenos – kuodai. Kai dirbau centrinėje kirpykloje, mano darbą stebėjo iš kito miesto atvažiavusi gydytoja. Ji atėjo į kirpyklą ir žiūri, kaip darau čigonišką kuodą su didelėmis bangomis. Po to priėjo prie manęs ir pasakė: žiūrėjau, žiūrėjau į jus ir nusprendžiau, kad irgi to noriu. Ji pabandė ir po to visą gyvenimą ir liko mano klientė.

Yra buvę, kad buvau blogai apkirpusi, tai kitą kartą grįžo pasitaisyti. Anksčiau būdavo toks įstatymas, kad jei klientui blogai padarai, turi grąžinti jam pinigus. Patys klientai pasakydavo, ar gerai ar ne, todėl pasipildavo labai daug klientų nusiskundimų, kiti net pradėjo tuo naudotis. Tačiau neilgai toks įstatymas buvo.

Mus mokydavo: jei ateis klientas ir pasiskųs, tai kentėsite jūs. Reikėdavo taip dirbti, kad klientas neateitų skųstis, nes juk dirbame aptarnavimo sferoje. O jei negalime dirbti su klientais, neturime  kantrybės, tada reikia keisti specialybę. Juk būdavo anksčiau ir skundų knygos. Tankiai vykdavo ir susirinkimai, todėl labai bijodavome, kad koks nors klientas nepasiskųstų, nes žinojome, kad jei turėsime nusiskundimų, negalėsime pasikelti kategorijos.

Anksčiau nebūdavo putų šukuosenoms, tai vietoj jų naudodavome alų. Ir dabar dar pati sau ir kai kurioms klientėms naudoju. Ir šukuosenos puikiai laiko. Kvapo jokio nėra, alus išgaruodavo. Ir dabar niekur putų nededu. Kai plaukams naudoji alų, jie tampa stangrūs, kieti. O apyniai juk yra sveika.

Sau galvą plaunu tik su lietuvišku šampūnu, dar panaudoju ir kosmetinį žibalą, kuris plaukams suteikia žvilgesio ir jie tampa minkštesni. Po karo mamytė man grynu žibalu skalaudavo galvą. O dabar yra kosmetinis žibalas, kuris padeda ir nuo plaukų elektrinimosi.

Taip pat norėdami paminkštinti plaukus naudodavome rūgštelę, pavyzdžiui, kelis acto lašiukus. Po to plaukai žvilga. Kai slenka plaukai, rekomenduojama yra pasidaryti cheminį sušukavimą, tai daugelis žino.

Dabartinė mano šukuosena man tinka, nors kiti sako, kad nemadinga. Tokiems atsakau, kad nešioju tai, kas man tinka, o ne kas madinga. Jaunystėje buvo madinga nešioti trumpesnius plaukus, bet aš jų neturėjau, nes man netiko pagal mano figūrą.

Klientams būna, kad patariu. Pavyzdžiui, vyrams patariu rečiau plauti galvą, panaudoti kosmetinį žibalą. Jei ateina vyras su pleiskanota oda, patariu jam panaudoti ūkišką ar vaikišką muilą. Po to jie  sugrįžta ir dėkoja man.

2019 08 02 19

Kirpėja D. Čeponienė sako, jog jai niekada nebuvo tokios minties, kad reikia mesti kirpėjos darbą.  
Autorės nuotr.

2019 08 02 17

Kirpėja yra tikinti, todėl jos darbo vietoje yra sakralių elementų.
Autorės nuotr.

Į viršų