facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šachmatininką, nacionalinį didmeistrį, tarptautinės korespondencinių šachmatų federacijos supermeistrą Anicetą Uogelę drąsiai galima vadinti pačiu perspektyviausiu žaidėju, kuris net ir dabar, sulaukęs 85-erių, nepamiršta šios sporto šakos ir aktyviai žaidžia internetu. Nuvykus į jo namus nedvejodamas galėtum pasakyti, kad tai yra tikro šachmatų čempiono namai. Įėjus į vidų pamatai ant stalo stovintį kompiuterį su įjungta šachmatų programa, pačiose garbingiausiose vietose sudėtos taurės, medaliai, o pats namų šeimininkas vaikšto pasipuošęs kaklaraiščiu su šachmatų figūrėlėmis.

Šachmatininkas S. Uogelė juokauja, kad jau turi sukaupęs 4 kg medalių, todėl nebeturi jau kur jų ir dėti, todėl tenka medalius dovanoti anūkams. Išsamiau apie savo pasirinkimą žaisti šachmatais, karjeros pradžią, įspūdžius iš šachmatų turnyrų papasakojo pats šachmatininkas, nacionalinis didmeistris, tarptautinės korespondencinių šachmatų federacijos supermeistras A. Uogelė.

– Kaip susidomėjote šachmatais?
– Mano pusbroliai, kurie už mane buvo 4 metais vyresni, žaisdavo šachmatais. Aš gal buvau jau 10 m., kai pamačiau, kaip jie žaidžia šachmatais, kilnoja figūrėles. Man labai patiko žirgelis, galvojau kaip reikėtų jį nukniaukti. Turiu omenyje ne pavogti, bet kai jie numušdavo tą žirgelį, norėdavau jį savo rankose palaikyti.

Pusbrolis Algirdas Narbutas paaiškino taisykles bei rokiruotes, kurių gal ir pats visų nežinojo. Rokiruotė yra toks ypatingas šachmatų ėjimas, kai gali labai greitai figūras išvesti į žaidimą. Tada to nežinojome, todėl vargdavome, juk visos taisyklės ateina su praktika, su protu, su laiku.

Ta pati pradžia 1943 m. tokia ir buvo, jog kai paaiškino taisykles, aš tekinas bėgau į namus. Tada greitai išsikarpiau iš paprasto balto kartono lapiukus. Ant jų užrašiau, jog karalius – K, valdovė – V, žirgas – Ž. Buvo ir lenta, kurią labai greitai nusibraižėme. Turėjau brolį, kuris už mane buvo 1,5 m. jaunesnis. Viską jam parodžiau ir tą pačią dieną pradėjome žaisti. Buvome truputį ir apsipykę, nes visų taisyklių neišmanėme.

Abu žaidėme ir tobulėjome. Tada pradėjau klausinėti, kas Žagarėje yra stipriausias šachmatininkas. Man sakė, kad kai einu į mokyklą, praeinu jo namą. Tai buvo Robertas Freinartas – latvis. Jis gerai žinojo šachmatų visas taisykles, turnyrų organizacinius dalykus. Jis mokėdavo visus kaip pagal kodeksą suporuoti, taip žinodavome, kas ir su kuo žais. Man vieną sykį pavyko su juo sužaisti. Jis net neatsisėdo, stačias su manimi žaidė. Žinoma, aš jam prakišau. Tada jis mane visiškai sulupo. Tada su broliu pradėjome šachmatais žaisti ir mokykloje. Tačiau mano broliui geriau sekėsi nei man. Brolis 2-ąją vietą užėmė, o aš – 4-ąją.

Aš karo metais gavau labai sunkią traumą, abi kojos nukentėjo nuo sprogmens. Tuo metu karas buvo keistas, mačiau ir vokiečių, ir rusų karius, kurių buvo pilnas kiemas.

Vėliau atsirado dar vienas geras šachmatininkas Romualdas Šakenis, grįžęs iš Sibiro, buvusio prieškarinio Seimo pirmininko sūnus. Jis buvo ir mano klasiokas, kartu su jo mažais šachmatukais žaisdavome net ir per pamokas, todėl mokytoja pykdavo. Po to buvau pakviestas į miesto pirmenybes, kur brolis vėl užėmė 2-ąją vietą, o aš tą patį pirmą vakarą turėjau sėstis žaisti su R. Freinartu. Nors turėjau gerą padėtį, tačiau sužaidėme lygiosiomis. Į namus parėjau nusiminęs, bet galvojau, kad vis tiek gerai žaidžiau.

Po to pradėjau dar stipriau žaisti ir patekau į pirmąjį Šiaulių srities turnyrą. Ten paėmiau 1-ąją ir 3-iąją vietas ir patekau į Lietuvos šachmatų pirmenybių pusfinalį. Taip užsikabinau, jog 25 kartus ten žaidžiau. Kai įsitraukiau, nebegalėjau sustoti.

Buvo toks amerikietis žaidėjas Robertas Džeimsas Fišeris, kuris jei tik pradėdavo su kuo nors žaisti, tai visus sudirbdavo. Pamenu jis buvo atsivežęs ir savo krėslą. Visi galvojo, kas čia yra, kad visus triuškina, gal sukčiauja.

– Kiek varžybų jums teko dalyvauti?
– 83 kartus žaidžiau turnyruose Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Azerbaidžane, Bulgarijoje, Gruzijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Kroatijoje. 32 kartus žaidžiau Lietuvos miestuose bei rajonuose. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų važiavau kaip treneris ar teisėjas. Gal 100 ir bus.

Mane šachmatais įkvėpė žaisti ir 1951 m. viena nuotrauka, kurioje pavaizduotas Vladas Mikėnas šachmatais žaidžiantis su Vytautu Landsbergiu. Žiūriu į tą nuotrauką ir galvoju: nusipelnęs šachmatų meistras V. Mikėnas žaidžia su mokinuku V. Landsbergiu, kuris jam nepralaimi. Tada pagalvojau: viskas, turiu ir aš žaisti. Po 3 m. 1954 m. nuotraukoje tarp garsių šachmatininkų bei teisėjų stoviu ir aš, kaip Lietuvos 1954 m. šachmatų pirmenybių dalyvis.

– Į kokią tolimiausią šalį esate nuvykęs?
– Tikriausiai tai būtų Taškentas ir Ašchabadas, Turkmėnijos sostinė. Esu žaidęs Kurgane, už Uralo kalnų. Nneleido žaisti Vokietijoje. Po 12 kartų žaidžiau Rusijoje, Ukrainoje, o po 1990 m. važiavau ir į Čekiją, Slovakiją, Kroatiją, Lenkiją. Dabar bent sykį noriu nuvažiuoti pažaisti į Latviją.

Labai įdomu buvo pakeliauti. Pamenu nuvažiavome į Moldovą, buvo kovo 1 d., visi sakė: bus šilta, bus daug vyno. Kai nuvažiavome, tikrai visą dieną švietė saulė, pasidėjome paltus, su švarkais pagastroliavome. O vakare prisnigo, tai taip sušalau, kad kažkokį virusą pasigavau. Visą savaitę teko leistis vaistus, vietoj to, kad žaisčiau. Kai pasveikau, tada atsilošiau.

Taip pat bekeliaudamas mačiau visokių žmonių. Pamenu, 1953 m. vyko pirmieji šachmatų turnyrai. Vykome į Ivanovą, į kurį atvyko turkmėnai su kailinėmis kepurėmis, atsivežė savo virėjus, nusipirko katilą ir patys virėsi valgyti. Pagal juos negalima iš svetimo indo gerti, reikia tik iš savo. Buvo ir toks žaidėjas, kuris pamiršo nuspausti laikrodį, nors turėjo gerą padėtį, bet jam įskaitė pralaimėjimą. Vargšas žmogus net verkti pradėjo.

– Kuo yra išskirtiniai korespondenciniai šachmatai?
– Tai yra puiki bendravimo forma, labai smagu laukti ir gauti laišką. Žagarėje ir įsijungiau į susirašinėjimo turnyrus. Korespondenciniai šachmatai ir šachmatai internetu nedaug kuo skiriasi. Pavyzdžiui, laiško reikia labai ilgai laukti, užtrukdavo kartais ir ne vieną savaitę. Būdavo, kad siunti laišką ir nežinai, kur jis pateks, nors adresas ir yra nurodytas, bet gal tas žmogus dirba biure ar šachmatų klube.

Esu gavęs laiškus iš JAV, iš Jungtinių Arabų Emyratų. Pavyzdžiui, amerikietis manęs prašė, kad jam atsiųsčiau knygą. Už tai, kad jam nusiunčiu knygą, gavau kaklaraištį su šachmatais. Būdavo taip, kad laiško negaudavo, tekdavo ir dar kartą siųsti. Dar reikėjo ir rašyti mokėti, gerai, kad mokykloje, ir vokiečių, ir anglų, ir lotynų kalbų mokiausi.

O žaidimas internetu yra labai greitas. Ir nežinai, su kokiu varžovu žaisi. Jei prisijungi vėlai vakare, gali žaisti su portugalu, anglu, jei anksčiau – su čeku, lenku. Yra tekę žaisti ir su brazilu, tik nežinau, kokiu būdu jis tokiu metu prisijungė.

– Ar turite savo žaidimo techniką?
– Aš žaidžiu originaliai, turiu savo techniką. Varžovams sugebėdavau įtaisyti kilpas, jas įtaisau dar ir dabar. Pavyzdžiui, mano parašytoje knygoje yra sudėtos visos partijos. Žagarėje man net sakė, kad ką tu darei prieš 20 metų, dabar visi taip ir žaidžia. Aš stengiuosi žaisti taip, kad nekliudyčiau kitų figūrų, o ne iš karto pulti.

Reikia ieškoti naujų ėjimų, o ne žaisti taip, kaip nurodyta enciklopedijose. Jose nėra paminėta nė viena moteriška pavardė. Moterims parodai ėjimą, jos ir daro, turi gerą atmintį, sveikatos netrūksta, tačiau jos pačios nieko neatranda. Tai dažniausiai padaro žaidėjai vyrai ar treneriai.

Kiekvieno indėlis yra skirtingas, galima ir laimėti, ir pralošti. Man pačiam juokas būna, kai žaidžiu, galvoju vargšas žmogus tikisi, kad laimės, atakuoja, puola mane, o jam kokį netikėtą ėjimą padarau ir žiūri, kad reikia bėgti. Tada viskas būna išbarstyta, rokiruotė nepadaryta. Kitą sykį taip nusijuokiu, nors būna, kad ir mane pagauna.

– Ar dar vis žaidžiate šachmatais?
– Visą laiką žaidžiu. Esu tarp Lietuvos aktyviausių šachmatininkų. Pagal sąrašą esu 57 vietoje.

Praėjusių metų liepos mėnesį sužaidžiau 5 partijas. Gaila, jog Šiauliuose niekas neorganizuoja turnyrų. Turėjau Šiauliuose šachmatų ir šaškių klubą, tada vykdavo daug tarptautinių varžybų.  Dabar priešais save gyvo šachmatininko nebematau, daugiau žaidžiu internetu. Aš dabar, kai tik nuvažiuoju į kokį nors turnyrą, vis po taurę parsivežu.

Joniškiečiai mano garbei buvo suorganizavę šachmatų turnyrą. Galvojau ten tik nuvažiuosiu, padėkosiu visiems, o jie man sako: žaisk. Tada irgi pirmąją vietą laimėjau ir gavau taurę. Taip pat važiavome į Mažeikius, manėme, kad ten bus šachmatų turnyras, bet buvo šaškių. Galvojau, ką daryti, juk jei atvažiavau, reikia žaisti. Tai ir ten pirmąją vietą laimėjau.

2015 m. Klaipėdoje dalyvavau tarptautiniame turnyre „Sea festival-2015“. Klasikinių šachmatų partijoje per 22 ėjimus sukūriau rekordinį dviejų dvigubų matų pavyzdį. Man tai yra didžiausias kumštis ir atradimas. Galėjau tokioje partijoje skelbti matą, bet paėjęs ėjimą ir atradau dviejų dvigubų matų pavyzdį. Kiti žaidėjai tokioje situacijoje būtų nebežaidę.

Pamenu, Stefano Cveigo vienoje novelėje buvo mintis apie šachmatininkus. Buvo rašoma, jog šachmatininkai yra žmonės, kurie visą gyvenimą pašvenčia, kad į medinės lentos kampą įspraustų varžovo šachmatų monarchą. Visada važiuodavau su tikslu nugalėti ir pasiekti kiek tik įmanoma aukštesnę vietą.

– Ar galima jus vadinti šachmatų legenda?
– Gal ir galima, nežinau. Nedaug Lietuvoje tokių dar yra kaip aš, tik vienas kitas. Anksčiau dar paskelbdavo kas jau mirė, o dabar nežinau, ar mano bendraamžių šachmatininkų dar yra gyvų ar dauguma mirę, ar išvažiavę.

– Kuo šachmatų žaidimas yra naudingas?
– Išugdo kantrybę, valią, užsispyrimą. Žmogaus gyvenimo amplitudė yra banguojanti, būna ir pakylimų, bet būna, kad reikia nueiti ir į apačią. Žaidėjas turi sugebėti atlaikyti turnyrą. Būna, kad kartais laimi, laimi, džiaugiesi, eini tai į kairę, tai į dešinę, o po to pasižiūri, kad dėl per greito apsidžiaugimo, jau kelias partijas pralošei ir esi prie galo. Tada telieka tik vytis ir irtis į priekį.

Kai žaidi šachmatais, reikia išlaikyti įtampą, pastabumą, kad sugebėtum perskaityti priešininko mintis. Turi būti viskam pasiruošęs.

– Gal ir jūsų anūkai žaidžia šachmatais?
– Anūkai suprast supranta, bet dabar nebežaidžia. Viena anūkė jau buvo visai neblogai išmokiusi žaisti, net Viktoriją Čmilytę-Nielsen apžaidė, bet po to nustojo žaisti. Kiti man dar sakydavo, kad mokau savo anūkę žaisti šachmatais, o ne kitus. O mano anūkui labiau patinka žvejoti nei žaisti šachmatais.

2019 03 29 23

A. Uogelė turi sukaupęs nemažą kolekciją informacijos, kurioje rašoma apie jo kaip šachmatininko pasiekimus.
Šachmatininkas juokauja, kad jau turi 4 kg medalių, kurių daugumą išdovanojo savo anūkams.
Autorės nuotr.

Į viršų