Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės paroda „Veidai ir kaukės Kurtuvėnų Užgavėnėse“. Šiai parodai buvo suruošta reikšminga ekspozicija, atskleidžianti senųjų Užgavėnių tradicijų atgaivinimą. Jos pradžia siekia 1972 m., kai Kurtuvėnuose prasidėjo primirštos ir net draustos persirengėlių eitynės, organizuotos vietos ir Šiaulių kraštotyrininkų, tautinės kultūros entuziastų. Fotomenininko R. Dailidės fotografijos lyg naujai parodo Užgavėnių ryšį su gamta, kur vientisą vaizdą kuria peizažas, trobos ir jų detalės, arkliai, rogės, šuneliai ir, žinoma, kaukės. Plačiau apie šios parodos svarbą bei Užgavėnes Kurtuvėnuose papasakojo pats fotomenininkas R. Dailidė.

– Kaip kilo idėja surengti šią parodą?
– Kurtuvėnai yra unikalus miestelis. Seniai jį fotografuoju, tačiau ne kiekvienas Užgavėnes, bet nuo seno ten labai dažnai nuvažiuodavau. Užgavėnių tradicijos yra iš gelmių gelmės. Mokslininkai teigia, kad Užgavėnių apeigos buvo švenčiamos nuo akmens amžiaus, bet niekas negali įrodyti. Tais laikais nebuvo fotoaparatų, nors ir būtų nupaišyta, bet tai nebūtų tas pats, kas yra fotografija, kuri duoda aiškią tikrovę. O kompoziciją jau fotografas kombinuoja, kuris visaip stengiasi tą kadrą padaryti gyvą. Man Užgavėnes buvo labai nesunku fotografuoti, nes viskas vyksta gamtos fone, vyksta nepertraukiamas judėjimas.

O šioje parodoje eksponuojami darbai, kurie yra maždaug 1979 m. Libertas Klimka yra pasakęs, kad Kurtuvėnų Užgavėnės  pripažintos gyvybingiausiai ir gausiausiai atspindinčios tradicijas ir Lietuvos papročius iš labai senų laikų. Tai vienintelė vieta, kur Užgavėnės yra originalios. Pavyzdžiui, Rumšiškėse, Šiauliuose žmonės improvizuoja, laksto berniukai prašydami pinigų ar dar kažko. Rumšiškėse tai yra tiesiog pasilinksminimo vieta. Kaip žinome, Užgavėnės yra atsisveikinimas su žiema ir įžengimas į Gavėnią. O Kurtuvėnų Užgavėnės praktiškai nesikeitė per visą laiką, jos yra unikalios, dabar taip tikrai galima kalbėti, nes niekur kitur tokių Užgavėnių nesutiksi. Kai kur metaforiškai Užgavėnes vadinu karnavalu ar teatru, bet tai nėra tikras karnavalas, nes tikras karnavalas Vakarų Europoje visiškai pasikeitė. Pavyzdžiui, Venecijoje Užgavėnių karnavalas trunka 2 savaites, o pas mus tikrosios Užgavėnės tik dieną, o mes šia paroda jau pradedame švęsti. Galimas daiktas, kad Užgavėnes ateityje švęsime gana ilgai.

Sovietmečiu buvo laikas, kada Užgavėnes draudė, persekiojo tuos, kurie organizavo jas, tačiau Kurtuvėnuose jos vyko be pertraukų. Vaikai imituodavo, žaisdavo kaukėmis, tačiau kiti manė, kad tai yra religinė šventė. Taip pat kaip ir Vėlinės, kai Kaune net panaikino kapines, kur žmonės rinkdavosi švęsti. Kuo labiau tai draudė, tuo labiau norėjome tai daryti, nes tokia yra mūsų prigimtis. Pavyzdžiui, mokytoja Janina Čepulytė-Lukoševičienė organizavo pirmąsias Užgavėnes 1971 m. Tuo metu ją net baugino, sakė išmes iš mokyklos, praras mokytojos darbą. Tik vėliau sovietai pradėjo leisti žiemos atsisveikinimą sieti su Užgavėnėmis.   

– Kaip gimė toks parodos pavadinimas?
– Parodą pavadinau „Veidai ir kaukės Kurtuvėnų Užgavėnėse“ todėl, kad norėjau parodyti ir žiūrovus, kurie įsijungė į šį žaidimą, į šią veiklą ir jie pasidaro tarytum kaip dalyviai. Man labai įdomu buvo parodyti Užgavėnių personažus dekoracijose. O dekoracijos yra miestelis, miškai, apylinkės, bendravimas su gyvuliais: su arkliu, su šuneliu ir su kitais gyvūnais, nes jų personažai yra gervė, arklys. Kurtuvėnų Užgavėnėse labai vykusiai panaudojo kaukes kaip mistikos ir archaikos elementą, kurie susiję su labai tolima praeitimi, kada žmonės tikėdavo anapusybės faktais.

Žmogus juk paprastai būna su kauke, bet tai priklauso nuo aplinkybių. Jis niekada nėra vientisas. Vienoje situacijoje jis turi būti pasitempęs, gerai apsirengęs, o kai žmogus atsiduria neviltyje, jo veidas iš viso pasikeičia, bet mes to nejaučiame. Kartais norime pasirodyti ir geresni arba kartais pykčio nesugebame suvaržyti, o tai išryškėja mūsų veiduose. Noriu sujungti, kad tai nėra tik kaukės, bet ir žmonės su kaukėmis ar be jų. Šiuo atveju žiūrint į šią parodą galima prisiminti, kas yra žmogus su kauke ir be jos. Šioje parodoje mano ekspozicijų pavadinimai yra tiesiog improvizacija. Mano fotografijose labai didelį vaidmenį vaidina nugara. Pavyzdžiui, fotografijoje, kur jaunoji, šalia jos – nueinantis žmogus, kuris yra lyg jos likimas.

– Tai manote, kad galima pasislėpti už kaukės?
– Tai taip, būtent. Aktorius visada vaidina su tam tikra kauke, jis įsigilina į svetimo gyvenimo istoriją. Esu klausęs aktorių, ar jiems yra nesunku. Vieną kartą vaidina vieną personažą, o kitą kartą – kitą. O per tą kaukę jis tampa įžymus. Man buvo labai įdomu darant šią ekspoziciją, kodėl turiu kalbėti tik apie kaukes, juk žmogus ir gyvena su kauke. Būtų gal ir neįdomu, jei jis visą laiką būtų vientisas.

– O jūs, kai važiuojate fotografuoti, būnate su kauke?
– Tai yra kiti dalykai. Pavyzdžiui, žmogus ieškantis darbo pasirodo visažinis, įdomus, sąmoningas, išradingas, juk yra įvairiausių situacijų. Gal ir aš užsidedu kaukę, nežinau, gal ir dabar esu su kauke. Su Užgavėnių kauke nebūnu, nes fotografuoju.

– Kokie Užgavėnių personažai yra jūsų fotografijose?
–  Tų personažų yra labai daug: ir velnias, ir ragana, ir jaunieji, ir įvairios pabaisos, ir lašininis su
kanapiniu. Jų yra tiek daug, kad  labai sunku visus išvardyti, bet kai kurie dalyviai, pavyzdžiui, mano fotografijoje mergaitė su dūdele yra be kaukės. Su Kurtuvėnais susiję ir garsių dvarininkų tokių kaip Pliaterių, Nagurskių ir Tiškevičių likimai. Tam senajame svirne, kuris sudegė, buvo teatras, į kurį atvažiuodavo net iš Vakarų Europos. Tai buvo labai aukšta kultūra.

Šioje parodoje yra eksponuojama nedidelė mano darbų dalis, manau, kad 38 darbų ekspozicijos pakanka. Šiandien, pirmąją pavasario dieną, kaip tik pasnigo, todėl bus galima panaudoti visiems žinomą šūkį „Žiema, žiema bėk iš kiemo“.

– Kaip Užgavėnių personažai reaguoja, kai juos fotografuojate?
– Jie lyg ir nepastebi todėl, kad būna didžiulis žmonių šurmulys, jie būna savo vaidmenyje, nes yra artistai su kaukėmis. Jei tai giltinė, ji turi būti su dalgiu ir kažką grėsmingai rodyti, jei ant arklio joja, turi vadelioti. Jie yra vaidmenyse, kurie gyvuoja daugelį metų.  

– Ar jūsų fotografijose personažai bei žiūrovai pozavo?
– Ne, jokiu būdu, mano kūrybinis metodas yra fotografuoti gyvenimą nepriverčiant, kad žmogus pozuotų. Tereikia pamatyti ir užfiksuoti, kas yra nuostabiausias dalykas, reikia pamatyti ir pagauti tą momentą. Nieko nėra turtingesnio ir įdomesnio nei pats gyvenimas. O fotografija ir buvo tam išrasta, kad galėtume užfiksuoti tam tikras akimirkas. Dabar fotografija nueina į tokias smulkmenas, kai nebelieka gyvenimo gyvasties, nebėra temų, siužetų. Kiekvienas kūrėjas padaro, kaip nori. Spaudos fotografai užėmė šią nišą. Jie fotografuoja labai profesionaliai, o mūsų fotomenininkų sąjunga atsidūrė kaip ant ledo. Pradėjome fotografuoti detalias, konceptualius dalykus, kurie kartais ne itin domina žiūrovą.

– Ar jūsų fotografijos yra pakoreguotos?
– Ne, gyvenimas yra gražus ir savo žiaurumu, ir savo nepakartojamumu, gražinti nieko nereikia. Nebent techniškai kažką pakoreguoti, jei trūksta ryškumo. Visos šios fotografijos yra spausdintos rankomis. Seniausia nuotrauka buvo daryta 1973 m.

Yra labai įdomi istorija apie dailininkę Gražiną Didelytę. Vienais metais Amerikoje ji buvo pripažinta pasaulio moterimi. Ir ji vieną kartą atvažiavo į Kurtuvėnus, nes labai mėgo Užgavėnes. Tais metais buvo surengtas pavažinėjimas su rogėmis po Kurtuvėnų apylinkes. Tiek privirto žmonių į roges, jog dailininkei G. Didelytei nebeliko vietos. Aš ją paėmiau į glėbį ir įkėliau ant žmonių kupros. Ji pakliuvo į tas roges, kur važiavo jaunieji. Tas jaunasis pradėjo ją prie savęs glausti užmiršęs savo jaunąją, pradėjo G. Didelytę net ir bučiuoti.

– Ar savo šeimoje švenčiate Užgavėnes?
– Taip, mes dažniausiai išvykstame į gamtą, daug kartų praleidau Kurtuvėnų Užgavėnėse, kuriose yra švenčiama labai linksmai. Visi, kurie čia dalyvauja, yra tos šventės, tų apeigų dalyviai. Nesiskiria veikėjai ir žiūrovai, tai yra viena masė. Užgavėnes labai mėgsta vaikai, jiems yra proga padūkti. Anksčiau nebūdavo žiūrovų, persirengėliai lankydavo žmones namuose. Dabar vyresnieji perduoda šią tradiciją iš kartos į kartą.

2019 03 09 14

Šiaulių universiteto bibliotekoje surengtoje fotomenininko R. Dailidės parodoje „Veidai ir kaukės Kurtuvėnų Užgavėnėse“ netrūko ir Užgavėnių šventės personažų.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų