facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje vyko susitikimas su keliautoju Evaldu Mikoliūnu. 31-erių metų šiaulietis dviračiu keliavo po Europą. Palikęs darbą Anglijoje, spontaniškai nusprendė apkeliauti kuo daugiau šalių, susipažinti su įvairiais  žmonėmis, pamatyti gamtą, gyvūniją bei skleisti aplinkosaugos idėjas. Ypatingai nesiruošęs šiai kelionei, keliautojas ne tik nepakenkė savo sveikatai, bet ir sustiprėjo fiziškai. Anot keliautojo, svarbiausia buvo pradėti.

„Didžiausią laimę suteikia keliavimas“
Keliautojas E. Mikoliūnas gimė ir užaugo Šiauliuose, baigė „Romuvos“ gimnaziją, Vilniuje studijavo teisę, gyveno ir dirbo Maltoje, Anglijoje. Pagrindinis jo hobis yra fotografija, todėl į šią kelionę pasiėmė ne tik fotoaparatą, bet ir droną, jog galėtų vaizdus fiksuoti iš viršaus.

E. Mikoliūno sprendimas išvažiuoti į kelionę dviračiu po Europą buvo spontaniškas, vos kelios savaitės iki kelionės pradžios. Net ypatingai nesiruošė šiai kelionei. Nusipirko palapinę ir pasitobulino jau savo turimą dviratį, su kuriuo važiuodavo į darbą. Be konkretaus kelionės plano ir maršruto, tačiau su didžiuliu entuziazmu išbandyti save, keliautojas savo kelionę pradėjo Belfaste (Šiaurės Airija).

„Atėjo laikas, jog reikėjo permainų, todėl spontaniškai sugalvojau dviračiu apkeliauti Europą. Galvojau, o kodėl gi nepabandžius. Pirmiausia mečiau darbą, tada net nežinojau, kas manęs laukia, kas man bus, bet pajutau, kad turiu judėti į priekį. Keletą savaičių prieš šią kelionę pagalvojau, kad reikia keliauti dviračiu, nes juo važiuodavau ir į darbą. Savo mažame butelyje Anglijoje išbandžiau palapinę, susirinkau kelis daiktus, pasirinkau dieną, laiką ir iškeliavau, nors neturėjau jokios vizijos. Tačiau buvo toks vidinis jausmas, kad tai yra mano gyvenimas ir turiu judėti pirmyn.

Didžiausią laimę man ir suteikia keliavimas. Ilgą laiką keliaudavau, bet tai buvo trumpos kelionės į Egiptą ar į Turkiją su artimiausiais žmonėmis, tačiau nebuvo nieko tokio, kaip ši kelionė. Turėjau išeiti iš savo komforto zonos, todėl mane tai labai traukė pabandyti. Tikrai nenoriu pasididžiuoti savo pasiekimais, o parodyti, koks gražus yra mūsų kontinentas, pasidalyti savo įspūdžiais ir įkvėpti kitus daugiau keliauti. Taip pat siekiu parodyti, kad pasaulis nėra jau toks baisus, kaip gali pasirodyti per vakaro žinias. Visa kelionė užtruko apie 7 mėnesius – 221 dieną, aplankiau 27 šalis, apie 12 sostinių, nuvažiavau daugiau nei 11 tūkst. km. Daugiau nei 4,5 mėnesio gyvenau gamtoje: palapinėje praleidau 135 naktis. Likusias naktis praleidau pas vietinius žmones, svečių namuose ar hosteliuose. Labai daug fotografavau, todėl surinkau daugiau nei 400 GB kelionės įspūdžių“, – pasakojo E. Mikoliūnas.

„Tik pirmoji naktis buvo nejauki“
Keliautojas dviračiu važiavo į Šiaurės Airiją, Airija, Velsą, Angliją, Prancūziją, Belgiją, Liuksemburgą, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Italiją, Juodkalniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Albaniją, Graikiją, Makedoniją, Kosovą, Serbiją, Bulgariją, Rumuniją, Ukrainą ir Lenkiją. Jo pagrindiniai namai buvo palapinė. Stovyklaudavo pačiose įvairiausiose vietoje: prie barų, privačiuosiuose kiemuose, prie tvorų. Nebūdavo taip, kad apsistodavo bet kur, visada klausdavo, kur galėtų apsistoti.  

„Šiaurės Airijoje buvo įdomiausių stovyklavimo vietų, nes ten labai graži gamta, buvau prie uolų. O įdomiausia buvo tai, kad aplinkui nieko nėra. Velse turėjau atkreipti dėmesį į potvynį, svarbiausia buvo žinoti, kiek arti vanduo prieis. Miegojau ir futbolo stadione, gavęs leidimą iš trenerio, Arano salose (Airija), net tekdavo ir bulvių laukuose pernakvoti, tačiau čia buvo ekstra atvejis. Labiausiai man įsiminė Graikijos vietos, Vengrija, kai būdavo giedriausios naktys ir galėdavau matyti Paukščių taką. Jei vietovė nėra užteršta kitomis šviesomis, tada Paukščių taką galima pamatyti plika akimi. Tos naktys man labiausiai ir įsiminė.

Daugiau nei 4,5 mėnesio stovyklavau, tik pirmoji naktis buvo nejauki, nes ji buvo pirma. Miškai buvo pilni laukinės gyvybės, bet ji manęs bijojo labiau nei aš jos. Geriausia buvo miegoti gamtoje, nes, pavyzdžiui, Anglijoje mano ritmas buvo kitoks. Būdavo, kad nueidavau vėlai miegoti, dėl to kaltindavau internetą, televiziją ar mobilųjį telefoną. O kelionėje telefonas išsikrovė, tu esi palapinėje, pradedi svajoti, labiau mėgautis gamta ir pamatyti visus dalykus esančius joje“, – pasakojo keliautojas.

Albanams „Mercedes-Benz“ automobiliai – prabangos etalonas
Kiekviena šalis E. Mikoliūną kažkuo nustebino. Ar Anglijoje bėgiojantys triušiai, ar Graikijoje vaikščiojantys vėžliai. Vokietijoje keliautojui teko susidurti su griežtomis kelių taisyklėmis. Vairuotojams keliautojas E. Mikoliūnas buvo kaip kliūtis, nors kelių etiketas ten gana draugiškas. Albanijos automagistralėse būdinga, jog yra pardavinėjami kukurūzai, ten žmonės keliuose yra labai atsipalaidavę, neturi nustatytų kažkokių normų. Albanijoje taip pat keliautojui teko susidurti su jo vadinamais kelių gangsteriais – ožkų bandos, kurios ne tik pastodavo kelią, bet ir sunkiai praleisdavo judėti toliau. Tačiau ši patirtis keliautojui buvo maloni.

„Kosove pamačiau jų nacionalinę biblioteką. Vieni ją vadina šlykščia ir nestilinga, bet man ji labai patiko. Buvau ir jos viduje. Labai nauja ir labai „fainiai“ atrodė iš vidaus. Vienos ekonomikos universitetas buvo labai įspūdingas, jautėsi tikra prabanga. Frankfurte labai įsiminė dangoraižiai. Keliauji per miesto centrą ir negali atsistebėti jų didybe. Briuselis įsiminė tuo, kad ten labai daug žmonių yra ne belgai – net 70 proc. iš svetur. Kroatijoje įsiminė, kad joje labai daug laukinės gamtos. Miškuose net medžiai būna palinkę į vieną pusę, dėl to, kad Kroatijoje būdingas labai stiprus vėjas, kuris išlanksto medžius ir kelia didžiulę grėsmę gamtai. Labai nustebino Vokietija, nes ten žmonės buvo labai aktyvūs. Daugelis jų savo laiką praleidžia parkuose.


Sužinojau ir naujų žaidimų, kurie, nemaniau, kad egzistuoja. Albanijoje žmonės labai atsipalaidavę, vyrai žaidžia žaidimus, geria kavą ar arbatą, yra labai socialūs. Albanijoje nacionalinis prabangos ženklas yra „Mercedes-Benz“ automobiliai. Aš nemačiau nė vienos šalies, kad būtų tiek daug vienos markės automobilių. Vėliau sužinojau, kad šiuos automobilius importuoja ir jie yra gana pigūs. Šis automobilis albanams yra prabangos etalonas. Balkanuose labai daug benamių šunų. Girdėjau istorijų, kad jie užpuldinėja žmones, tačiau man nieko panašaus nenutiko. Jie aplink, bet jokios grėsmės nejaučiau. Teko aplankyti ir labai daug istorinių vietų. Pavyzdžiui, koncentracijos stovyklas, bunkerius, kurie išsibarstę po visą Europą. Kai pasidomi istorija, tada pradedi vertinti gyvenimą“, – pasakojo keliautojas E. Mikoliūnas.

Žmonių vaišingumas ir maisto įvairovė
Be kelionėje aplankytų nepaprasto grožio vietų E. Mikoliūnas susipažino su įvairiais žmonėmis, kurie ne tik palengvino jo kelionę, bet ir leido suprasti, kiek žmogui nedaug reikia iki tikros laimės.

„Buvau susipažinęs su Džamalu, kuris gyveno itališkame bunkeryje. Dėl kalbos barjero nelabai pavyko mums susikalbėti, bet tada supratau, kiek mažai žmogui reikia iki laimės. Kiek supratau, jam to užtenka, nors iš tikrųjų nežinau, ar jis yra laimingas.

Pačios vaišingiausios šalies titulas tikrai atitenka Albanijai. Pamenu, sustojau vienoje parduotuvėje nusipirkti batono ir manęs iš jos tol neišleido, kol neparagavau jų tradicinės rakės. Susipažinau ir su Serbijos šeima, kuri man išvykstant net verkė. Jų vaišingumas buvo aukščiausio lygio. Gavau butelį rakės, maišą su žiemine apranga, nors neturėjau vietos kur visa tai pasidėti, tačiau negalėjau atsisakyti.

Makedonijoje susipažinau su vienu meistru, kuris man ne tik pakeitė stabdžių kaladėles, bet dar pavaišino kava ir didžiausiu kada nors ragautu mėsainiu, ir viskas už ačiū. Savaitę prieš jo dukra buvo Lietuvoje ir dalyvavo muzikos festivalyje, todėl turėjome apie ką pasikalbėti. Taip pat bekeliaudamas supratau, kad kuo piečiau keliauju, tuo kava yra pigesnė. Italijoje kava kainavo 3 eurus, pigiausia buvo Albanijoje – 40 euro centų. Niekada nemaniau, kad galima kepti kaštonus, juos išbandžiau Makedonijoje. Prancūzijoje buvo galima rasti aparatų, kurie pardavinėja duoną. Pats išbandžiau ir tai buvo labai šviežia duona. Bosnijoje ir Hercegovinoje viena moteris sugalvojo nusipirkti įvairiausius gėrimus, juos įmerkti į upę ir pardavinėti. Toks buvo jos verslas, kuris man labai įsiminė“, – pasakojo keliautojas.

Kelionėje E. Mikoliūnas susipažino ir su 23 metų vaikinu iš Prancūzijos, kuris pėsčiomis keliauja į Indiją. Jis Indiją tikisi pasiekti per 9 mėnesius. E. Mikoliūnas pasakojo, jog vaikinas keliauja be pinigų, maitinasi žmonių jam paaukotu maistu, turi tik paprastą telefoną, skirtą susisiekti su artimaisiais. Kadangi keliauja pėsčiomis, nesinaudoja jokiu transportu. Šis žmogus E. Mikoliūną ne tik stebino, bet ir įkvėpė keliauti toliau.

Didžiausi kelionės išbandymai – lietūs ir prasti keliai
Dėl prastų oro ir kelių sąlygų greičiau susidėvėdavo E. Mikaliūno dviratis, o turima navigacija nuvesdavo į blogus kelius – kalningas vietoves. Kelionę labai stabdydavo Graikijoje esantys kalnai. Per dieną numindavo tik 40 ar 50 km, nes būdavo vien tik kalnai, o tai labai išsekindavo fiziškai. Buvo tokių atvejų, kad net teko apie 20 km apsisukti ir grįžti atgal, kur buvo pradėjęs. Taip pat alindavo ir didžiulis karštis. Tekdavo net vidury dienos nebevažiuoti. Taip pat susidūrė su tuo, jog kai kuriose šalyse prekybos centrai nedirbdavo sekmadienį. Tai pastebėjo centrinėje Europoje, ypač Austrijoje, Vokietijoje. Tada keliautojas suprato, jog sekmadieniais reikia keliauti ypač atsargiai.

„Kelionėje labiausiai kentėjo įvairūs laidai, ant dviračio pradėjo lūžti krepšių laikikliai. Per dieną vidutiniškai nukeliaudavau apie 80 km, per savaitę nukeliaudavau tiek, kiek kiti žmonės per metus nenukeliauja. Labai greitai susidėvėjo dviračio dalys. Dirbtuvėse net 6 kartus keičiau dviračio grandinę, o padangas – pats. Tas ne tik labai stabdydavo, bet ir keldavo didelį stresą. Mano dviratis buvo labai paprastas, jį įsigijau Anglijoje už kelis šimtus svarų, o vėliau jį tik patobulinau. Įsitaisiau krepšių laikiklius ir tam tikrą priekyje laikiklį telefonui. Nieko ypatingo savo dviračiui nedariau, bet man Anglijoje patarė, kad tokiam dviračiui rasiu daug dalių visur. Žinoma, aš tam dviračiui išleidau daug daugiau, nei jis kainavo, bet labai daug pamokų išmokau keliaudamas dviračiu.

Labai daug laiko užimdavo ir įrašų kėlimas į socialinį tinklą „Facebook“, nes žmonės domėjosi mano kelione. Buvo pradėjusi lūžti ir palapinė, tačiau Albanijoje šią problemą išsprendžiau. Taip pat sunku buvo sniegas, šaltis ir tamsa. Kelionės pabaigoje daugiausiai turėdavau keliauti vakarais, nes norėjau greičiau sugrįžti atgal – buvo jau lapkričio mėnesio galas. Keliaujant, kai yra sniego, labai susiaurėja kelio dalis, turėdavau keliauti labai arti automobilių. Žiema buvo sudėtingiausia, net paprastas dalykas kaip vandens atsigėrimas tapo išbandymu, nes jis buvo visas apšalęs. Telefonas net išsijunginėdavo dėl šalčio, turėdavau dviračiu keliauti be pertraukos, nes kai tik sustodavau, dviratis užšaldavo. Tačiau vis tiek mėgavausi šia kelione, kuri man buvo iššūkis ir įsimins visam gyvenimui“, – pasakojo E. Mikoliūnas.

Net ir pavojai keliautojo nesustabdo keliauti toliau
Per visą kelionę keliautojui teko susidurti ir su pavojais. Pavyzdžiui, Kroatijoje jam teko susidurti su gyvatėmis, kurių nebuvo kitose šalyse. Taip pat buvo išbandymas ir su uodais: juokaudamas keliautojas pasakojo, jog tik tada suprato, kas iš tikrųjų yra teroras. Tik purškalas nuo vabzdžių padėjo jam išgyventi naktį. Eismas Rumunijoje buvo labai chaotiškas, o žmonių  vairavimo stilius – agresyvus.

E. Mikoliūnui teko patirti tokias situacijas, jog  automobiliai pravažiuodavo labai arti, kad net sudrebėdavo visas jo dviratis. Taip pat jam kiti patarinėjo, kad geriau šioje kelionėje vengti Kosovo ir Serbijos, nes šiose šalyse vyksta karinis konfliktas. Yra taip, jog Serbija nepripažįsta Kosovo valstybės nepriklausomybės.

Iš vietinių gyventojų E. Mikoliūnas sužinojo, jog  gaunama pagalba iš NATO, jaučiamas didelis palaikymas iš kitų šalių, todėl būtent Kosovo sostinėje Prištinoje labai daug yra Bilo Klintono statulų, amerikietiško stiliaus pastatų. Tokiu būdu vietiniai gyventojai bando palaikyti JAV, tačiau didžiausią pavojų keliautojas pajuto Anglijoje. Joje vienas automobilis pralėkė pro jį ir už kelių metrų rėžėsi į kitą automobilį. Taip buvo sudaužyti net keli automobiliai.

„Ši kelionė ir visi pavojai mane išmokė pasitikėti savimi, galiausiai išmokau nepamesti savo daiktų, kuriuos dažnai pamesdavau kelionės pradžioje. Pradėjau vertinti sveikatą, pasą, pasirinkimo laisvę. Keliavau labai pigiai – per dieną išleisdavau apie 10 eurų. Mokėdavau tik už maistą. Pažinau geriau save, pamačiau, kaip elgiuosi tam tikrose situacijose, gavau daug naujų žinių, susiradau daug naujų draugų, supratau, kad žmogui tikrai labai mažai reikia iki laimės. O mano laimės formulė: realybė – lūkesčiai + keliavimas = laimė.

Įsimintiniausios mano aplankytos vietos: Dubrovnikas (Kroatija), Praha (Čekija), Briuselis (Belgija), Budapeštas (Vengrija), Frankfurtas ir jo dangoraižiai, Balintojaus įlanka Šiaurės Airijoje, toje vietoje filmuotas serialas „Sostų karai“. Moherio uolos Airijoje, ten klimatas labai permainingas, Omaha paplūdimys ir monumentas Prancūzijoje, čia labai daug sužinojau apie Antrąjį pasaulinį karą, Arano salos Airijoje, Etretat uolos Prancūzijoje, Plitvicų ežerai Kroatijoje, Karpatų kalnai Ukrainoje, Turda druskos kasykla Rumunijoje, Beračio miestas Albanijoje, Bernkastelis Vokietijoje, Sen Mišelio kalnas Prancūzijoje, Triglavo nacionalinis parkas Slovėnijoje, Magura urvas Bulgarijoje, Belogradčiko uolos Bulgarijoje. Mano viena iš įsimintiniausių vietų – Meteoros vienuolynų kompleksas Graikijoje. Keliausiu ir toliau, kita kelionė bus pavasarį“, – pasakojo keliautojas E. Mikoliūnas.

2019 01 11 19

Sunkiausia E. Mikoliūnui buvo keliauti kalningomis vietovėmis.  
E. Mikoliūno archyvo nuotr.

2019 01 11 36

Meteoros vienuolynų kompleksas Graikijoje.
E. Mikoliūno archyvo nuotr.

2019 01 11 18

E. Mikoliūno archyvo nuotr.

2019 01 11 35

E. Mikoliūno aplankytas Magura urvas Bulgarijoje.
E. Mikoliūno archyvo nuotr.

 

Į viršų