Spalvos kaip muzika: ne vien melodija, bet ir atlikėjo jausmų pasaulis. Pasaulis toks gyvas, kad gali užsimerkti – ir vis tiek jauti: spalvos žaismė nuvinguriuoja tavo gyslomis, formuojasi vaizdai, nuotaikos. Tai Vilijaus Vaišvilos „Sapnų alchemija“ – šviesos blyksniais, kerinčiomis būsenomis pulsuojančios tapybos paroda. Ją galima pamatyti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šalia knygų – užkoduotas pasakojimas apie mus, mylinčius, klystančius, ieškančius prasmės.
Paroda sielai
Vilijus Vaišvila – tapytojas, skulptorius, poetas, dainų kūrėjas ir atlikėjas. Išleido dvi poezijos knygas – ,,Privati erdvė“ ir ,,Svetimos durys“, socialiniuose tinkluose dažnai pasirodo vis naujų dainų įrašai. Kaip tapytojas gal net labiau žinomas užsienio meno gerbėjams nei Lietuvoje. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengta jau dvidešimt autorinių šio menininko tapybos parodų.
Pats menininkas savo talentais nesididžiuoja: „Kaimynas neseniai rado 10 metų senumo eilėraščius. Perskaičiau – visai geri, jei nežinočiau, kad mano. Matyt, ruošiau naują knygutę išleisti. Bet vėl nukišiu kur nors, vėl nerasiu. Rašau tekstus ar vertimus dainoms, neretai dainomis virsta mėgstamų poetų tekstai. Smagu, kai įrašų studijoje gali darbuotis kartu su profesoriumi iš Amerikos ir kalbėtis yra apie ką: kaip paaugliukai spygaujame prisiminę „Led Zeppelin“ dainas, ar kai paaiškėja, kad tas pačias knygas skaitėme.“
,,Socialiniai tinklai puikus dalykas – juose bendrauju su dailininkais iš viso pasaulio, dažnai jų darbus „palaikinu“. Pasaulis visai susitraukia, o gal teisingiau, atsiveria, – sako V. Vaišvila. – Galiu dalytis nuomonėmis su kinu, brazilu, jie komentuoja mano kūrinius, pavadina maestro – ar ne smagu? Vokiečiai palinki jaukaus savaitgalio. Draugai analizuoja, aptaria paveikslus, dainas. Gaunu daugybę patarimų, pasisemiu idėjų. Būtent dėl paveikslų socialiniai tinklai yra labai naudingi: galiu matyti, kas kur ką veikia. Ir kiekvieną savo naują darbą nufotografavęs įkeliu į socialinius tinklus.
Čia vyksta tiesioginiai mainai. Jau nuo feisbuko esu priklausomas.“
Gyvenimu menininkas nesiskundžia, portretų, interjerinių darbų paklausa yra, jie iškeliauja pas naujus šeimininkus. „Fantazijos užteks, kad tik dažų užtektų. Man šiemet kentaurų metai. Padarai vieną – antras, trečias, randasi asociacijos su kitu. Pavojinga tuos arklius piešti, rizika karikatūriškai padaryti. Primityviai žiūrint žmogus su arklio užpakaliu – prašosi juoko, o būtina filosofiją išlaikyti. Draugai dovanojo kentauro skulptūrėlę, gal šitaip kolekcijos prasideda. „Kentaurų“ ciklas man jau nepriklauso. Skolintas. Vokiečių galerijos užsakymas jiems, sakė, garbė, kad parodoje pakabės. Galerijos ne iš altruizmo gyvena, reklama reikalinga.“
Menininkas džiaugiasi, kad bibliotekos erdvėje atsiskleidžia paveikslų siužetai, išryškėja spalvos: „Namų galerytėje taip įspūdingai neatrodė. Ankštoka. O čia kai pasikabino – oho. Šitie man – sielai. Žmona „Sapnų alchemija“ pavadino.
Tarptautinis žodis šiais laikais rimtai atrodo. Kiekvienas tuos sapnus savaip supras. Yra ryšys tarp mano paveikslų ir literatūros. Noriu, kad mano darbuose būtų metaforos, alegorijos kaip knygose. Ir viskas čia ant paradokso ribos: šiek tiek sarkazmo, autoironijos. Štai „Sparnų nuoma“ – gali viską kaitalioti: nuomones, partijas. Arba „Nugalėtojas“ – kai kas aiškina, kad tai chamai užgrobia valdžią, kiti subtilesnių dalykų įžvelgia. Man patinka kurti istoriją: du dideli paveikslai „Pabėgimas“ – „Sugrįžimas“. Subjektyvus daiktas, kaip ją perskaitys. Skirtingo amžiaus žiūrovai ateina, skirtingai supranta. Įdomu stebėti, koks kieno mąstymas.“ Menininkas prasitaria, kad kūrybiškumas gyvena – iš knygų, senovinių mitų susikurtoje iracionalioje realybėje: ,,Fantazija gęsta, kai įjungi logiką.“
Realizmo renesansas
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė apie V. Vaišvilos tapybos darbų parodos atidaryme negailėjo savo buvusiam mokiniui pagyrimų: „Vilijų pažįstu nuo pat moksleiviško amžiaus – labai darbštus ir talentingas. Didelius sparnus išsiauginęs, suformavęs savitą originalų stilių. O šiame laikmetyje išlikti savitam, suformuoti savo stilių, savo charakterį nėra lengva – pernelyg daug informacijos, pernelyg daug bendravimo, pernelyg daug įtakų. Kuo įdomi jo kūryba?
Manau, kad šiuo metu modernizmo ir realizmo konfrontacijoje, kai realizmas išstumiamas ir kai jo pasigendama. Mažai kas nori būti to realizmo renesanso dailininku. Bet Vilijus žengia savo keliu, savaip žiūrėdamas į mūsų laikmetį.“
Pasak menotyrininkės, visi V. Vaišvilos paveikslai yra figūrinės kompozicijos, kurių mūsų dailininkai lyg ir privengia arba tas kompozicijas taip sudekoratyvina, sugeometrina, kad begali tik spėti, jog tai žmogus. O Vilijus nebijo realistinės tapybos, piešinio, tvirtos kompozicijos. Tai akivaizdu ir šioje parodoje. Rafinuota, elegantiška tapyba, energingai, gaivališkai žaidžiama spalvomis. Koloritas išlikęs savotiškai šiltas, turintis begalę subtilių atspalvių. Stiprios kompozicinės figūros, visos veiksme, judesy.
„Vilijus ne amatininkas, jis – brandus menininkas, ne kaip fotografas vaizduoja žmogų, tai jam yra tik viena iš priemonių pateikti savo mintis, asociacijas su šiuolaikinėmis problemomis, – tvirtino menotyrininkė. – Jis – tikras realistas. Jo kūryba – gyvenimo atspindys. Istoriniai personažai, paukščiai gyvūnai kalba apie mūsų santykius, apie mūsų gendančią visuomenę. Ne tiesmukai kalba, o metaforomis. Jo darbuose realybė ir fantazija persipina, daug kas yra perkelta iš vieno laikmečio į kitą, jungiasi su esamomis, buvusiomis ar būsimomis realybėmis.“
Siužetinė tapyba
Prof. Vytenis Rimkus pabrėžė V. Vaišvilos tapybos išskirtinumą: „Neįprasta mūsų dienomis siužetinė tapyba.
Kiekviename paveiksle – vyksmas, veiksmas. Nekalbu, kad tokias realistiškas figūras reikia mokėti nupiešti: žmones, arklius, jaučius, kentaurus. Tapytojas juos susieja su mitologiniais istoriniais siužetais. Lietuvos dailėje Vilijus Vaišvila toks vienintelis. Kiek toliau yra nuėjęs Šarūnas Sauka. Kiekvienas paveikslas reikalauja atskiro žiūrėjimo, kiekviename iš jų atsiveria, koks sudėtingas gyvenimas. Mes visi kartais patys savęs nesuprantame. Paveikslai kviečia mąstyti: kas mes esame, kuo tikime.“
„Sapnų alchemijos“ filosofinis akmuo
Alchemikai siekė trijų pagrindinių tikslų. Svarbiausias tikslas buvo sugebėti paversti bet kokį metalą auksu arba sidabru. Taip pat troško sukurti panacėją arba nemirtingumo eliksyrą, vaistą, galintį išgydyti visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. Šiuos abu tikslus pasiekti tikėtasi sukūrus filosofinį akmenį. Trečiasis tikslas buvo žmogaus gyvybės sukūrimas.
Kokias prasmes mums gali atskleisti ,,Sapnų alchemija“ – 2018 metais sukurti dailininko darbai? Sakoma, kad žmogus trečdalį savo gyvenimo praleidžia paraleliniame, nepažiniame sapnų pasaulyje, kai kurie net sąmoningai susikuria įdomesnį ir patrauklesnį gyvenimą iracionalioje realybėje. Pasinerkime į ją – mitologizuotą, šiek tiek komiškai romantiškais atspalviais perteiktą žmogaus dvasios ir jausmų istoriją.
Jaunystės spindesys, potyrių troškimas, drąsus veržlumas paveiksluose „Pabėgimas“, „Portalas“, ,,Gėlininkė“. Vyriška ir moteriška versija. Jauti jaunatvišką dvasinę jėgą ir brandaus amžiaus stebėtojo šypseną. Vaikystės grožis stebina paveiksluose „Orų mergaitė“, ,,Poseidonas“ – žavus harmoningas ryšys su gamta. Jiems dar nepažįstama klasta ir apgaulė. Romantika ir švelnia ironija dvelkia Jo ir Jos santykiai, užkoduoti gitaros, laivelio simboliais. Alcheminiu drugelių auksu šviečia pasiaukojimas, naivus altruizmas („Sapnų kasėjas“, „Varpininkas“, „Šviesos nešėjai“).
Kentaurus iš senovinių mitų įsivaizduojame kaip žemųjų, kūniškų instinktų metaforą. V. Vaišvilos kentaurai nužengė į šiuolaikinį pasaulį, žaidžia biliardą, važinėja motociklais, linksminasi bare.
Jie žavūs ir kalba apie aistras, kurios gyvena kiekviename iš mūsų.
Odisėjo istorijos interpretaciją primena „Sugrįžimas“: grįžta narsuoliai žili, valtelėmis – ne buriniais laivais, o valtelėse žaliuoja gyvybė. Narsuoliai grįžta supratę pasaulio išmintį, ne akmenį parsiveža, o moterį ir gėles. Beje, vieno iš jų veidas labai pažįstamas.
Asociatyvūs meniniai vaizdai kiekvienam žiūrovui papasakos savo istoriją: juose pasaulis plazda drugelių ir paukščių sparnais, veržiasi vyniojasi pasakiškų augalų stiebeliais, užplūsta aukso šviesos ir baugulingos tamsos kontrastais. Viskas jame sukasi, juda, gyvena, keičiasi. Skaitai kaip knygą, kurioje sudėta išmintis, jausmai ir pranašystės.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
