Jaunosios kartos dailininkas Antanas Šeronas – gerai žinomas ne tik Šiaulių meno mylėtojams. Puoselėdamas tradicijas ir savo kūryboje atsigręždamas į senąjį Lietuvos kaimą, jis netruko pelnyti ne tik meno kritikų, bet ir žiūrovų simpatijų. Vis dėlto pats menininkas jam adresuotų liaupsių ir įvertinimų nesureikšmina. „Negaliu pasakyti, ar sunkus, ar lengvas dailininko kelias į pripažinimą, tačiau viena tikrai žinau – viskas priklauso nuo įdirbio“, – įsitikinęs A. Šeronas, todėl kiek laiko skiria tapymui, jis sako jau net nebeskaičiuojantis.

Atsitiktinumų nebūna
Linksmas ir geros nuotaikos nestokojantis menininkas, prisimindamas savo kūrybinio kelio pradžią sako, kad viskas gyvenime vyksta savu laiku, kai esi pribrendęs pokyčiams. Galbūt jis iki šiol nebūtų atradęs savo kūrybinio potencialo, jei ne šauni mokykloje jį mokiusi dailės mokytoja Rūta Lūžaitė.

Pedagogė gana greit pastebėjo meninius A. Šerono gabumus ir skatino miklinti ranką tapybai. Šios mokytojos iniciatyva jis mokyklos laikais surengė ir savo pirmąsias dailės parodas.

Tiesa, mokyklos laikais A. Šerono galvoje sukosi mintys ne tik apie dailę. Po mokyklos baigimo jis svajojo apie istorijos studijas, tačiau po nesėkmingo bandymo įstoti į norimą specialybę  pasirinko dailės ir technologijų pedagogiką Panevėžio kolegijoje. Nuo tada tapytojo siekis tobulėti ir sužinoti kuo daugiau apie tapybos paslaptis vis augo. Kaip pats sako – apetitas kilo bevalgant.

Iš karto po kolegijos baigimo jis pasirinko išlyginamąsias bakalauro studijas Šiaulių universitete, o po jų – tapybos magistratūrą.

„Studijuodamas pajutau, kad esu savose rogėse. Norėjau aprėpti ir sužinoti kaip įmanoma daugiau. Uoliai dirbau tapybos srityje, rengiau vis daugiau ir daugiau parodų“, – sako A. Šeronas.

Pradžia pati sunkiausia
Jaunojo dailininko nuveiktų darbų bagažas itin gausus. Jau dabar A. Šeronas gali pasigirti surengęs apie 10 personalinių ir apie 40 grupinių parodų.

„Mano kaip dailininko kelias prasidėjo nuo dalyvavimo grupinėse parodose. Tam, kad būtum kviečiamas rengti personalines parodas, turi būti daug nuveikęs meno srityje. Šis pradžios momentas menininkui yra pats sunkiausias, nes turi parodyti, ką gali geriausio. Juk niekas pradedančiam menininkui nesakys: „Štai, Petrai, imk visą laisvą salę ir kurk savo personalinę parodą“, – juokauja jis.

Dailininkas grupinėse parodose ėmė dalyvauti dar studijų laikais, tačiau rimčiausiu debiutiniu savo pasirodymu laiko 2013 metais Dailės galerijos organizuotą 52-ąją šiauliečių dailininkų parodą. Po poros metų, 2015-aisiais, jis įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir nors stojimo reikalavimai – itin griežti, į sąjungą pateko pirmu bandymu.

„Prieš stojant į Dailininkų sąjungą kiekvienam reikėjo trijų rekomendacijų. Taip pat reikalavimuose nurodyta, kad dailininkas turi būti surengęs bent vieną personalinę parodą, dalyvavęs plenere arba grupinėje parodoje. Apie menininką ir jo kūrybą turėjo būti parašyti ir publikuoti bent keli straipsniai. Galutiniam verdiktui reikėjo ir atitinkamo lygio savo dailės darbų portfolio“, – reikalavimus vardija A. Šeronas.

Menininkas neslepia, kad įstojimas į Lietuvos dailininkų sąjungą – nėra tik tam tikras pripažinimas. Tai neabejotinai atveria duris parodų rengimui Vilniuje ir kituose miestuose.

Sau – labai kritiškas
Dabar dailininkas sako sulaukiantis nemažai asmeninių kvietimų surengti parodas. Štai pernai jis dalyvavo Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijoje. Kitose vietovėse jis parodas rengia laimėjęs konkursus.

„Kiekviena paroda – išpažintis žiūrovui. Po jų, matydamas žmonių reakcijas, mąstai ką tobulinti, keisti“, – apie dalyvavimą parodose teigia jis.

Naujausią parodą „Sugrįžimas“ A. Šeronas surengė šį rugsėjį Vilniaus rotušėje. Parašęs paraišką, jis buvo atrinktas ir vienintelis iš konkurse dalyvavusių šiauliečių surengė savo parodą sostinėje.

Parodoje jis sako niekuo nenusivylęs – patiko ir erdvės, ir susirinkusi publika. Visgi pats šios personalinės parodos, surengtos Vilniuje, nesureikšmina.

„Nereikėtų lygiuotis į sostinę – Šiauliai taip pat turi gerų kultūrinių vietų, pavyzdžiui, Šiaulių dailės galeriją. Tikrai ne visi miestai gali tokiomis pasigirti“, – teigia A. Šeronas.

Kalbėdamas apie personalinę parodą „Sugrįžimas“ Vilniuje, menininkas kuklinasi ir sako nevadinantis to dideliu pasiekimu.

„Toks čia ir pripažinimas. Natūralus dalykas, kai daug ir intensyviai dirbi. Nematau, kad turėčiau dėl ko užriesti nosį ar puikuotis – apie žmogų turi kalbėti jo darbai, o ne jis pats“, – sako šiaulietis menininkas ir priduria, kad pats sau yra labai kritiškas.

Jau daugybę personalinių ir grupinių parodų surengusiam A. Šeronui vežti savo darbus į užsienio galerijas dar neteko, tačiau čia jis kartoja savo tipinę frazę – „viskas vyksta savu laiku“.

Plenerai ir džiugina, ir nuvilia
Šalia nuolat rengiamų personalinių ir dalyvavimo grupinėse parodose, A. Šeronas su malonumu keliauja ir į įvairiose Lietuvos vietovėse vykstančius dailės plenerus.

Šiaulietis sako, kad patirtis, įgyta pleneruose, – įvairi. Kartais plenerų kuratoriai dailininkus stebina savo sumanymais, o kartais tenka grįžti nusivylus.

„Plenerų įdomumą lemia ne tik vieta, bet ir dalyvių kompanija. Labai geri plenerai vyko Druskininkuose – dalyvavau juose 2 kartus. Smagiai laiką praleidau ir Nidos plenere – niekada netapiau jūros motyvų, bet išbandžiau ir tai“, – įspūdžiais dalijasi A. Šeronas.

Dailininkas sako, kad labiausiai plenerų metu jam patinka pasinerti į kūrybinį procesą ir bendrauti su kitais dailininkais.
„Kai kuriuose pleneruose šalia tapybos būna „primaišyta“ labai daug pašalinių dalykų, pavyzdžiui, edukacinių užsiėmimų. Gerai, kai jų yra nedaug arba jie vyksta vakare po plenero, tačiau nieko gero, kai jie ima trukdyti tapymui“, – teigia A. Šeronas.

Anot jaunojo menininko, plenerai labai vertingi pažinčių atžvilgiu – juose gali susitikti tiek su dailės naujokais, tiek su klasikais. Ir ypač smagu pleneruose pamatyti dailininkus, kurių darbais žavisi ar žavėjosi jau mokyklos laikais.

Žavisi dailės klasikais
Dailininkas teigia, kad jo darbai gimsta natūraliai, iš aplinkos, kurį ji supa. Idėjų kūrybai specialiai jis teigia niekada neieškantis ir įkvėpimo nelaukiantis.

„Žodis „įkvėpimas“ man skamba labai banaliai. Reikia daryti čia ir dabar, o ne sėdėti ir laukti“, – tvirtina dailininkas.
Kai ilgą laiką negali nieko nutapyti, jis vis tik nekankina savęs ir nestovi prie paveikslo valandų valandas. Tokiais atvejais eina prasiblaškyti, pavyzdžiui, keliauja į galeriją pažiūrėti parodų.

Pats menininkas, daugiausiai tapantis kaimo tematika, sako besižavintis Vincento Gečo, Algirdo Petrulio darbais. Į šiuolaikinius minimalistinius menininkų darbus šiaulietis žiūri skeptiškai.

„Dabartiniai konceptualizmai man nepriimtini –  esu vienareikšmiškai už senosios kartos dailininkų darbus. Kartais nuėjus į meno parodas atrodo, kad nors eksponuojami daugelio dailininkų darbai, tačiau visi jie atrodo vienodi, tarsi atspausdinti“, – mano A. Šeronas.

Ateities planai migloti
Apie kūrybinius ateities planus tapytojas nėra linkęs kalbėti – sako nemėgstantis planuoti. Išdavė tik tiek, kad iki šių metų pabaigos dar tikrai nutapys kelis eksperimentinius paveikslus ir sudalyvaus keliose grupinėse parodose.

„Niekada nieko nežadu ir neplanuoju – nenoriu sprausti savęs į rėmus. Juk negali žinoti, kur atsidursi po metų ar dvejų. Ateitį planuoju nebent labai minimaliai ir „žemiškai“ – noriu nestovėti vietoje, tobulėti ir eiti į priekį“, – sako A. Šeronas.

Šiuo metu jis sukasi įprastu tempu – iki šiol dirba  „Lietuvos geležinkeliuose“, o po darbo sėda tapyti. Paklaustas, ar jokių sąsajų su kūryba neturintis darbas neslegia, dailininkas įsitikinęs, kad atsiribojimas ir pabuvimas nekūrybiškoje aplinkoje itin naudingas, nes grįžus namo geriau kuriasi. „Dailė yra mano hobis, tačiau jei ji mane suptų iš visų pusių – greit išsisemčiau“, – teigia jis.

Nidos plenere buvo labai smagu – niekada netapiau jūros motyvų, bet išbandžiau ir tai“, – įspūdžiais dalijasi A. Šeronas.
Antano ŠERONO archyvo nuotr.