facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Irklavimas yra laikomas itin intelektualiu sportu, grūdinančiu charakterį, ugdančiu strateginį mąstymą, discipliną ir susikaupimą. Šiaulių mieste ši sporto šaka vis populiarėja, ją pasirenka ne tik vaikinai, bet ir merginos. Šiaulių sporto gimnazijos auklėtinė Raminta Morkūnaitė irklavimu susidomėjo būdama vos 11 metų, o dabar nė dienos neįsivaizduoja be šios sporto šakos. Ši jauna sportininkė dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams sutiko išsamiau papasakoti apie irklavimą, pasiruošimą varžyboms ir planus.  

– Kaip susidomėjote irklavimu?
– Viskas prasidėjo nuo kūno kultūros mokytojo, kuris yra ir irklavimo treneris. Jis mane pastebėjo ir pakvietė pabandyti. Žaisdavau kvadratą, mėgdavau bėgioti. Mokytojas pamatė, kad esu gana sportiška mergaitė. Gal tuo ir patraukiau trenerio akį. Buvau ganėtinai jauna, man buvo 11 metų, o dabar jau sportuoju beveik 6 metus. Tai buvo pirmoji mano sporto šaka. Irklavimą pradėti lankyti reikia kuo anksčiau, manau, tada, kada pradėjau aš.

Sportas mane lydi nuo pat vaikystės, tikiuosi jis mane dar ilgai lydės. Buvo toks laikotarpis, kad visa mano šeima sportavo, kuri yra gana didelė. Turiu tris seseris ir brolį. Labai smagu būdavo kitiems sakyti, kad visi sportuojame. Mano brolis ir sesė buvo bėgikai. Pati gal irgi buvau susidomėjusiu bėgimu, bet brolis skatino likti irklavime.

– Ar tėvai nežiūrėjo skeptiškai į irklavimą?
– Iš pradžių gal ir žiūrėjo, dar pasijuokdavo, kad Šiaulių irklavimo čempionate iš trijų esu trečia. Dabar šeima labai palaiko ir teigiamai žiūri į šią sporto šaką.

– Ar pirmosios irklavimo treniruotės neišgąsdino?
– Pirma treniruotė iš tikrųjų išgąsdino. Atėjau į sporto salę, treniruokliai pasirodė tokie dideli, kad net nežinojau, kaip reikia atsisėsti, ką daryti. Tačiau laikui bėgant vis labiau užsikabinau.

Į pirmąją treniruotę atėjau ne viena, o su grupele kitų merginų. Tačiau likau viena. O dabar esu visiškai viena iš pagrindinių mergaičių – Šiauliuose jų daug neturime. Dabar tik jaunimo daugėja. Buvo toks laikotarpis, kai treniravomės tik dviese. O dabar jau galima sakyti, kad mergaičių yra panašiai kaip vaikinų. Tačiau jų vis tiek daugiau susidomi irklavimu. Aš kiekvieną sezoną skirtingose valčių klasėse irkluoju. Šiais metais pasisekė ir pasaulio, ir Europos čempionatuose pasirinkau visur vienvietę.

– Ar jums patogiau su vienviete irkluoti?
– Komandose viskas turi būti vienodai, o aš esu labiau individualistė – labiau patinka irkluoti vienai. Vienvietėje esi atsakinga pati už save, o komandoje nežinai, kiek kiekvienas sportininkas ruošėsi. Aš visada labiau norėčiau irkluoti vienvietę.

– Kokių laimėjimų šiame sporte jau esate pasiekusi?
– Vienviečių valčių klasėje Europos čempionate užėmiau 12-ąją vietą, o pasaulyje buvau 20. Tačiau žiūrint oficialiau, mano aukščiausia vieta buvo keturvietėje – 13-oji vieta, kurią iškovojau pasaulio čempionate. Man svarbiausias laimėjimas – Europos čempionate keturvietėje iškovota 9 vieta. Šis laimėjimas buvo gana sunkiai pasiektas, nes komandoje reikėjo visoms sutarti, sinchroniškai irkluoti. Svajonė dabar yra dalyvauti Europos čempionate, būti šešetuke. Į Europos čempionatą vyksta atranka, nes yra daug norinčių važiuoti. Reikia labai gerai pasiruošti.  

– Ar tai jums yra pakankamai aukšti pasiekimai?
– Visada norisi, kad būtų geriau, ir tikiuosi ateinantis sezonas bus kur kas geresnis. Gal kartu dirbsiu su komanda, nes vienvietėje pasiekti aukštų rezultatų yra labai sunku. Turi būti pakankamai stiprus sportininkas. O komandose, manau, truputį  lengviau. Vienvietėje turi būti tiek fiziškai pasiruošęs, tiek psichologiškai, nes irkluoji be palaikymo. Už tavęs niekas nesėdi, visa atsakomybė krenta ant tavęs ir, padarius klaidą, turi kaltinti tik save. O komandoje yra kitaip, vienas kitą motyvuojame. Vienvietėje irkluoji viena, labai greitai ir atsibosta.

– Koks yra jūsų treneris?
– Mano treneris yra Alis Striška. Man jis labai patinka, labai gerai ir sutariame, daug bendraujame,
jis man labai padeda. Beveik visas dienas su juo praleidžiu. Per dieną būna dvi, o per savaitę net 10 treniruočių. Jis nėra labai griežtas treneris, labiau atlaidus.

– Ar pasiruošimas varžyboms būna intensyvesnis nei įprastai?
– Žymiai intensyvesnis, ypač pavasarį, kai važiuojame į šiltus kraštus. Ten tada būna labai sunku. Per treniruotes tobuliname techniką, būna ir krūviai kur kas didesni. Taip pat tolyginis irklavimas užtrunka ilgiau. Tobulėjimui ribų niekada nėra. Vis tobuliname ir tobuliname. Sportuojame Talkšoje, bet vasarą daugiausiai sportuojame Trakuose. Jei patenkame į jaunių rinktinę, tada visada treniruojamės Trakuose. Visa komanda susirenka ir kartu varžomės. Taip yra geriau.

– Kaip žiemą vyksta treniruotės?
– Žiemą visada būna labai nuobodu, nes vien sukti treniruoklį yra labai sunku. Taip pat krosai manieže nėra tokie įdomūs. Kur kas maloniau sportuoti lauke. Žiemą darome jėgos treniruotes. Ruošiame fizinę formą pavasariui ir vasarai. Žiemą, jei nėra labai šalta, lauke prabėgame krosą, bet ežere neplaukiojame.

– Kokios buvo jūsų įsimintiniausios varžybos?
– Įsimintiniausios buvo Kaune. Po pirmųjų treniruočių praėjo metai. Buvo žiema, reikėjo traukti 1 km. Įsimintinos šios varžybos man tuo, kad išėjau į finalą. Visos  dalyvės buvo kur kas vyresnės nei aš. Buvau viena iš jauniausių. Treneris taip pat apsidžiaugė. Tai tikrai man buvo labai įsimintinos varžybos, dar iki šiandien prisimenu, kaip treneris džiaugėsi.

– Ar buvo tokių varžybų, kuriose nusivylėte savimi?
– Nusivyliau savimi tada, kai irklavau komandoje ir patyriau traumą. Tada keitėsi mano komanda, buvo mažai laiko iki varžybų. Pasaulio čempionatą sugadinau dviem komandoms. Tai buvo didžiausias mano nusivylimas. Traumas patiriame tikrai retai ir tai nėra pavojinga sporto šaka. Darome specifinius pratimus, stipriname nugarą, presą, todėl ir traumų nėra.

– Kas dažniausiai lemia pergalę?
– Iš pradžių būna plaukimai, kad patektum į Europos čempionato pusfinalius ar ketvirtfinalį. Po to pusfinalyje turi būti pirma arba trečia, kad pakliūtum į finalą. Taip pat didelę reikšmę turi dalyvių skaičius. Kuo daugiau dalyvių, tuo daugiau yra pusfinalių, ketvirtfinalių. Laimi tas, kas pirmas finišuoja. Mes visada irkluojame 2 km. Ir po 1 km prasideda tikrosios varžybos. Mano taktika yra tokia, kad dažniausiai neišeinu pirma, būnu šalia savo varžovių. Per patį pirmąjį kilometrą reikia per daug neužsiplėšti, kad po to nepritrūktų jėgų.

– Kurie konkurentai yra labiau pasiruošę ir motyvuoti?
– Realiai tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose  visi motyvuoti, visi stiprūs. Kiekvienoje valčių klasėje  skirtingi lyderiai. Mano valčių klasėje pasaulio čempionatą laimėjo rumunė, trečia buvo italė. Nėra labai išsiskiriančių lyderių, visi labai stiprūs. Mano konkurentės yra Martyna Kazlauskaitė, Ugnė Juzėnaitė, Dovilė Rimkutė. Šios merginos jaunių grupėje būtų pagrindinės. Didžiausia konkurentė man yra M. Kazlauskaitė, nes mes panašiai irkluojame. Kartais ji laimi, kartais aš. O gal kažkada būsime ir vienoje komandoje.

– Norint irkluoti ar reikia turėti ypatingų gebėjimų?
– Manau, plaukti tikrai reikėtų mokėti, bet yra tokių irkluotojų, kurie nemoka plaukti. Irkluojant galima ir apsiversti. Pati šį sezoną kelis kartus per žioplumą apsiverčiau. Patartina mokėti plaukti, nes ypač rudenį, kai gali išvirsti iš valties, gali sutraukti ir mėšlungis. Labai lengva yra nuskęsti. Irklavime labiau akcentuojamės į kojas, o ne į rankas. Mes irkluodami atsispiriame kojomis. Baidarininkai labiau akcentuoja viršutinę kūno dalį, o pas mus kojos labiau dirba. Specialių gebėjimų, manau, nelabai reikia turėti. Darbu, manau, viską galima sustiprinti. Turi būti labai psichologiškai stiprus, užsispyręs. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad pasiektum tikrai gerą rezultatą.

– Kokia jūs esate irkluotoja?
– Manau, kad mes visi niekuo neišsiskiriame, esame vienodi irkluotojai. Esu užsispyrusi ir siekianti savo tikslų. Pavyzdžiui, keturvietėje ketvirtas yra yrininkas, antras ir trečias – variklis, o pirmas turi būti labai techniškas. Aš dažniausiai būnu pačiame priekyje ir diktuoju komandą. Ši pozicija yra ganėtinai sunki, nes nuo tavęs priklauso, kada kelsi tempą, kada turėsi pridėti, turi visus jausti. Man taip patinka sėdėti, nes jauti visą valtį. Lengviau irkluoti man yra pavėjui, o prieš vėją turi būti labai stiprus ir turėti daug jėgų.

– Ar buvo minčių, kad norisi nebeirkluoti?
– Būna tų duobių. Viena didesnė duobė buvo tada, kai turėjau traumą. Po Europos čempionato išsinarinau ranką, teko praleisti pasaulio čempionatą. Po to reikėjo iš naujo įsivažiuoti, buvo labai sunku. Vėl viskas iš naujo, viskas pradedama nuo nulio, krūviai nebuvo dideli.

– Ar sportą su mokslais pavyksta suderinti?
– Mokausi Šiaulių sporto gimnazijoje. Ši gimnazija suteikė pačias geriausias sąlygas suderinti mokslą bei sportą. Yra sunku, bet įmanoma viską suderinti. Toje gimnazijoje mes viską gauname, esu labai patenka čia mokydamasi.

– Ko palinkėtumėte būsimiems irkluotojams?
– Pirmiausia ateiti pabandyti, nes pabandžius daug kas susidomėtų šia sporto šaka. Taip pat šie žmonės turi mėgti gamtą, nes visą vasarą, pavasarį ir ankstyvą rudenį praleidžiame gamtoje. Reikia būti užsispyrusiems ir tiek psichologiškai, tiek fiziškai stipriems.

– Kokie jūsų planai?
– Artimiausios tarptautinės varžybos bus Lenkijoje. Ten dalyvausiu keturvietėje su kitų miestų panelėmis. O vėliau vyks varžybos Šveicarijoje. Kitą vasarą bus Europos ir pasaulio čempionatai. Tikiuosi patekti į finalą, bet kaip bus, dar sunku prognozuoti. Tikrai žadu sportuoti, kiekvieno sportininko svajonė yra olimpiada.

2018 09 21 4

2018 09 21 3

Akimirkos iš irklavimo varžybų.
R. Morkūnaitės archyvo nuotr.

Į viršų