„Norėčiau gyventi kaip visi, bet sąžinė neleidžia, – esu gavusi dovanų tokį seilinuką su užrašu. Ne pati sugalvojau, bet man tinka“, – taip save apibūdina šiaulietė Loreta Augutienė, kuriai jaunatviškumo, energijos gali pavydėti bet kuris iš mūsų. O į komplimentus atsako santūriai: „Galėčiau būti jauna, bet pasas neleidžia.“

Kelionių maršrutai
Moteris tik vakar numetė lagaminus, grįžusi iš Bario provincijos Italijoje. Italija, pasak jos, be galo graži, Venecijoje būta gal 7 kartus. Šįkart aplankė kitą pakraštį, maudėsi Adrijos jūroje. ,,Merginos buvo puikiai atlikusios namų darbus, mano tik patarimų reikėjo, tiesiog pailsėjau.“

Pirmoji aplankyta Europos šalis atgavus Nepriklausomybę – Čekija. Dabar jau Europa išmaišyta. Iš egzotinių šalių pirmoji buvo Egiptas.

„Kai nemažai pakeliavau, susidarė situacija, kad nebeliko su kuo važiuoti. Kam darbas, kam namai, vaikai, tai atostogų neturi, tai langus nori valyti. Aš tai keliauti noriu. Viena keliavau. Nėra ko baimintis, – sako Loreta, – kelionių agentūros suderina, suranda tokią pat vienišę.“

Didžiausią įspūdį jai Islandija paliko: „Kažkas nerealaus. Nesu buvusi Mėnulyje, bet ten kažkas panašaus. Net uoliena visai kitokios struktūros. Man patiko anekdotas, kaip Islandijoje išeiti iš miško: atsistoji ir išeini. Iš tiesų medeliai net man tik iki pažastų. Juodi paplūdimiai. Geizeriai, žydinčios gėlės ir ledas. Ledkalniais pasivaikščiojome, pufinus – egzotinius paukščiukus su raudonais snapeliais matėme. Liepos mėnuo, vėsu. Ateini su striuke ir krenti į karštą vandenį. Upelyje virėme kiaušinius. Paėję už kelių šimtų metrų jau pliuškenomės karštokame vandeny. Vakare pasakė, kad maudysimės kubile. Laukiame, kol užkurs kas nors. Pasirodo, tik dangtį atidengti tereikia –  vanduo garuoja.“  

Vietnamas, aplankytas pernai, – nepamirštamas. Motorolerių gatvėse tūkstančiai. Pasak Loretos, turbūt niekur pasaulyje tiek nėra. „Keistai atrodo, eini gatve, zuja aplinkui, už akių užlenda, tarsi jokių taisyklių nesilaiko, bet jauti, kad tave mato. Jei sustosi, nežinos, ką daryti. Jei signalizuoja, tai  ne gąsdina kaip pas mus, o draugiškai dėmesį atkreipia, – pasakoja keliauninkė. – Vieną naktį nakvojome ant vandens, irgi įdomu.“

Šri Lankoje be galo graži gamta, bet buvo gaila drambliukų. Loretos nuomone, nevykusią atrakciją turistams surengė: drambliukams grandinių prikabinėjo, eitynes suruošė. „Man nebuvo gražu, – sako Loreta. – O viešbučiai įspūdingi, nes džiunglėse. Tuktukais iki pat durų atveža, kad būtų saugu. Buvome ir ajurvediniame viešbutyje. Nameliai ekologiški, tarpas tarp stogo ir sienų. Tinkleliai prie lovų nuo mašaliukų.“

Balis keliautoją nustebino šventyklų gausa. Indonezijoje apskritai daug šventyklų, o ten kiekviename kiemely gal po penkias.

Paklausta, kur žmonės laimingesni, Loreta juokiasi: „Šiltai gyvena, papajos, kokosai prie vartelių auga, ko gali trūkti? Aptarnavimo kultūra tuose kraštuose ypatinga. Dėl turistų neriasi iš kailio. Net patiki, kad į rojų atvykai. Tik šiek tiek, pavyzdžiui, Vietname, piktnaudžiaujama vaikais, visur prie turistų juos kiša, siekia uždirbti kuo daugiau.“

Valgymo malonumai
Įdomus kobros valgymo ritualas Vietname. „Iš 12 keleivių tik 7 pasiryžome vykti į tą restoraną, – pasakoja Loreta. – Atneša kobrą maiše, paerzina, ji ant mūsų puola, bet ją spėja pagauti už uodegos. Perpjauna mūsų akyse, išima širdį, išpila tulžį ir kraują. Širdutė plaka lėkštutėje. Ją suvalgė viena pora iš Vilniaus. Mes gėrėme kraują ir tulžį. Dabar gyvensime amžinai. Neįsivaizdavau, kaip bus, bet  užsiblokavau, jokio šleikštumo nepajutau. Aplinkui pristatyta stiklainių su kobromis, užpiltomis jų naminuke degtine. Gėrėme ir jos. O patiekalų iš gyvatės mėsos nešė ir nešė: sriuba su plaukiojančiomis gyvatės odelėmis, suktinukai, malta mėsytė. Visai skanu. Esu valgiusi varlių, sraigių – nieko ypatinga.“

Vietnamas viena iš pigesnių šalių ir toji vakarienė Loretai neatrodė labai brangi. O patys vietnamiečiai valgo labai daug žuvies, nesimaitina gyvatėmis kasdien.

Pasak Loretos, beveik visose šalyse dabar populiarios edukacinės programos, mokomi turistai gaminti nacionalinius valgius. Turinti labai daug pažymėjimų, kad baigė kursus – vienos dienos. Žodžiu, beveik maisto ekspertė. Loretos mėgstamiausias valgis – jūros gėrybės ir žuvis, ne lašiniai. Gal tai kelionių įtaka?

Iš Šri Lankos parsivežė karališkos arbatos lauktuvių, nors pati arbatų negeria. Patiko arbatos plantacijoje, dalyvavo arbatos skynime. Skina kas 2 savaites 3 viršutinius lapelius. Du lapeliai – normali arbata, o viršūnėlė – karališkoji. Prisipirkome karališkosios. Jiems arbatos plantacijas užveisė britai, patys nieko daugiau neužveisė, net kavos neaugina. Jiems esą užtenka.

„Nesu nieko niekur skaniau gėrusi – skanesnės kavos kaip Indonezijoje Kopi Luwak kava. Tai brangiausia pasaulyje kava. Balyje žvėrelius maitina kavos pupelėmis ir surenka jų išmatas.  Vietnamo kava prastesnė ir pigesnė. Balyje 50 gramų 200 eurų kainuoja. Skonio apsakyti neįmanoma“, – pasakoja keliauninkė.

Kai neištari trijų „Ne“
Kelionių aistra iš tėvelio paveldėta. Anais laikais važiavo į Maskvą, Peterburgą, Odesą – kur tik pavykdavo ištrūkti. Loretos vaikai taip pat užsikrėtę šia bacila. Su 7 mėnesių Bernardu ką tik grįžo iš Norvegijos.

Per metus pašnekovei „atsitinka“ 3–4 kelionės. Paklausta, kaip atsiranda kelionių maršrutai, Loreta sako neplanuojanti iš anksto, tiesiog kas nors pakviečia. „Neturiu trijų ne: negaliu pasakyti, kad nenoriu, kad laiko neturiu ir kad pinigų nėra. Todėl įkalbinti nesunku.“

Svajoja apie Mongoliją. Indijai prisipažįsta dar nesubrendusi: „Sūnus buvo, Naujuosius metus pliaže sutiko, draugų vestuvėse dalyvavo. Tuokiasi turtingi žmonės, o laksto driežai aplinkui. Tailande nesu buvusi ir nenoriu – per daug nušliaužota.“ Pasak Loretos, Afrikos dar tik pakraštėlis užgriebtas – Egiptas. Ir Emyratai. Nebūta daug kur – Amerika, Australija…

Lagaminų moteris sako niekada iki galo neiškraustanti, tik ruošdamasi į keliones būtinai padaro namų darbus: „Kelionėse visi viską supranta, šypsosi, bet atneša ką nors kita. Todėl paruoštukus pasidarau populiariausių žodžių, skaičių, savaitės dienų. „Galbūt rytoj“ – labai svarbus posakis, kai ką nors įkyriai siūlo. Tie lapeliai praverčia.

Pavyzdžiui, Italijoje, jei paprašysi late, atneš pieno, o ne kavos. Kalbų mokymusi to nepavadinsi, bet turistui neprireikia nei apie ligas, nei apie aukštas materijas kalbėti.“

„Brandi kava“ nesutaria, kas grupėje jauniausia
Šokių grupėje „Brandi kava“ per metus bent 14 naujų šokių paruošiama. Linijinius šokius repetuoja kelios grupės moterų, gal 60 iš viso, du kartus per savaitę. Draugių teigimu, energijos Loreta su kaupu pažeria, o ji vėl tik šypsosi. „Draugystės tiltai“ – tradicinis renginys Palangoje, o kur dar koncertai su „Vairu“, „Joniu“, tekę šokti drauge su Irena Starošaite. Šoka šventėse, pavyzdžiui Rėkyvoje, Pakruojo dvare.

,, Net vestuvėse šokame. Vestuvininkai prašo, kad visą vakarą vestume, nebenori muzikantų. Mūsų šokėjos šoko ir mano sūnaus vestuvėse. Repetuojame paprastai Salduvės mokykloje, bet neretai – „Jonio pastogėje“.

Protmūšiai – vieta patsitikrinti
Į protmūšius sūnus pakvietė. Loreta labai susidraugavo su visa komanda. „Nestresuoju, kad nežinau ko nors, – sako, – daug ką galima išmąstyti, gal man ne visada taip greitai pavyksta, bet lavinuosi. Aš tiek daug žinau, bet paklausia vis ne to, – humoras daugelyje gyvenimo situacijų gelbsti. Aš ten labai daug sužinau ir man įdomu.“

Gyvenimas su tradicijomis
Loreta pasakoja, kad jos gyvenimas neatsiejamas nuo tradicijų: „Būtinai aplink Platelių ežerą kasmet turime apvažiuoti dviračiais. 26 km puikaus tako. Iki Radviliškio važiuojame ar iki Kužių. Ant Luponių kalno būtinai po ledą suvalgome, pirktą Verbūnuose. Sustojame Gražuolių kaime ir per Gubernijos miškus grįžtame namo.“

Kitas dviratininkų mėgstamas maršrutas – iš Smiltynės į Nidą. Paprastai iš vakaro nuvažiuoja. Tik šiemet nebuvo laivelio į Nidą, tai pradėjo kelionę Drevernoje.

Jūrmalos pajūriu, pasak Loretos, smagu važinėti, nes jis kaip asfaltas lygus, kietas. Atranda  ir naujų maršrutų: važinėjo po Utenos kraštą, po Anykščius. Su vaikais ir anūkais važiavo Tytuvėnuose aplink Bridvaišį – augina naują dviratininkų kartą.

Balandį ir birželį neatsiejama tradicija – plaukti baidarėmis. „Padarau ką nors, man patiko, įtraukiu kitus. Tai dabar jau upės Lietuvoje mums baigiasi, – taria Loreta. – Šešupė labai įdomi upė – siena antrame krante. Jūra, Minija, Verknė. Šiemet plaukėme Širvinta. Vanduo nusekęs – nešk ir nešk.“   Komanda nemenka – 23–25 baidarės, tenka išsinuomoti visą sodybą, bet ir kelionės pilnos netikėtumų.

Žirgų sportą Loreta jau apleidusi. Toks sutapimas: didelė dalis žirgininkių tapo šokėjomis. Gal dėl to, kad tuo metu žirgynas kainas užsikėlė. „Bet žirgus myliu, paglostyti noriu. Džiugu, kai draugai pakviečia“, – prisipažįsta moteris.
Dar vieną tradicija – kiekvieną vakarą po darbo Salduvę pėsčiomis aplankyti – apie 12 km. Ten arba prie „Lapės“ mėgstanti knygą paskaityti, kai geras oras. Reikėtų nepamiršti, kad dar vyksta begalė trumpų išvykų po Lietuvą, aplankomi renginiai Šiaulių mieste ir kitur.

Neiškenčiu nepaklaususi, ar šešiametė anūkėlė dar pažįsta močiutę. „Aš esu anūkams prizas – jei gera būsi, leisime pas močiutę nakvoti. Nė karto ledų ar kokteilių nevalgome toje pačioje kavinėje. Dar liko nelankytų Šiauliuose. Mes jau turime paslapčių...“–  pasigiria Loreta.  

Kur rasti laiko?
Mėgsta Loreta ne tik iš savęs pasišaipyti, ir kitiems kartais gnybteli, prisipažįsta nenorinti bendrauti tik su niurzgliais. „Kai man pasako, kad neturi laiko, sakau: visi turime 24 valandas. Kai sako, kad pavydi man tokio gyvenimo, atsakau: aš pati sau pavydžiu kartais. Kai yra tokios galimybės – tik mokėk rinktis. Jei auksinį laikrodį nusipirkčiau ar būčiau laimingesnė?“

2018 08 03 05

„Brandi kava“ šokėjos Baltarusijoje.
L. Augutienės archyvo nuotr.

2018 08 03 03

Šri Lankoje.
L. Augutienės archyvo nuotr.

2018 08 03 02

Ha Longo įlanka. Vietnamas.
L. Augutienės archyvo nuotr.

 

Į viršų