facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė jau seniai  žinoma kaip savotiška rekordininkė: ji kasmet surengia dešimtis parodų ne tik Šiauliuose, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nors menininkė yra labai užimtas žmogus – daugiau kaip tris dešimtmečius dirba Gegužių progimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja metodininke, jos surengtų parodų „kraitis“ artėja prie 200. Daug tapybos darbų V. Žabarauskaitė sukuria vasarą pleneruose. Tad šiandienos pokalbis su dailininke – apie jos vasaras: kūrybą, parodas ir plenerus.     

– Kiek šiais metais vyko jūsų parodų?
– Kaip pedagogė, skaičiuoju tik mokslo metus. Taigi per šiuos mokslo metus surengiau 21 parodą: Šiaulių profesinio rengimo centre, dvi miesto bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, esančiame Gvazdikų take 8, dvi – Rėkyvos kultūros namuose, penkias – „Polifonijoje“ ir dvi Vilniuje, Profsąjungų rūmuose ir Pylimo galerijoje, tris – Šaukėnuose, vieną – Užventyje, vieną – Sarbievijaus kieme, Gegužių progimnazijoje, Radviliškyje, dvi – Šeduvoje. Ir tai kol kas nesibaigia – manau, kad jų bus dar daugiau.

Pati niekada nesiūlau savo darbų ir neprašau, kad kas nors rengtų jų parodas. Dažniausiai mane ir mano kūrinius žinantys žmonės patys paskambina ir paprašo leidimo eksponuoti darbus.

Rengti parodas užsienio meno galerijose – smagu, tačiau vėliau būna labai sudėtinga parsigabenti darbus atgal, todėl kartais dalis jų nebegrįžta atgal.

Tačiau tai ir gerai. Štai neseniai nepažįstamas danas atsiuntė mano darbo, pakabinto jo namuose, nuotrauką. Pasirodo, kad vienos parodos metu jis nusipirko mano darbą. Sulaukti tokių nuotraukų – labai malonu. Tada sužinai, kaip ir kur gyvena tavo pačios darbai. Dažnai juokauju, kad kai kurie mano kūriniai gyvena geriau už mane pačią.

Taigi, kai mano darbai keliauja toliau, pavyzdžiui, į užsienį, tada siunčiu senesnius, jau rodytus, nes pasitaiko, kad jie nebegrįžta atgal. O Šiauliuose dažniausiai rodau tik naujausius darbus.

Šiais mokslo metais nutapiau ne tiek mažai: „Vita kitaip“ – 30 darbų, „Kitokia Nida“ – 20 darbų, „Angelai“ – 7 darbai, „Žaidimai“...

Ką tik baigiau naują ciklą „Audros atbalsiai“ – jį pamatys tie, kas ateis į festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika-2018“ plenerą.

– Per vasaros atostogas tikriausiai keliaujate iš plenero į plenerą?
– Taip. Kaip tik grįžau iš privataus plenero sename Skutenų kaime, Joniškio rajone. Tai tradicinis pleneras, kuris organizuojamas kas dvejus metus jau dešimt metų. Jame visuomet malonu ir gera man dalyvauti, nes į jį iš įvairiausių Lietuvos kampelių – Šilalės, Tauragės, Kybartų, Alytaus – susirenka mėgėjai, kurie turėdami visai kitokias profesijas entuziastingai tapo ir užsiima kita menine veikla. Pavyzdžiui, šiemetis pleneras buvo skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti.

Iš esmės mano plenerai būna dvejopi: kai tapau pati ir kai tapyti mokau kitus.

O dabar ruošiuosi kitam tradiciniam plenerui „Šiaulių Monmartro Respublika“, kuris šiemet keičia savo formatą ir vyks kiek kitaip, nei visada – „išeisime“ iš galerijos ribų aplankydami ne tik Šiaulius, bet ir Joniškį.

Kelintą kartą dalyvausiu šiame plenere, tiksliai negaliu pasakyti. Gal dešimtą. Būčiau Monmartro plenere dalyvavusi jau nuo pat pradžių, kai jis tik buvo pradėtas rengti, tačiau gėdydavausi savo seno, sulūžusio molberto. O kai vis dėlto išdrįsau, supratau, kad molberto net ir nereikia.

– Kuo jus vilioja plenerai?
– Dalyvavimas plenere suteikia galimybę pabūti tarp bendraminčių. Juose dažnai sutinku pažįstamų: buvusių klasės, studijų laikų draugų. Patinka plenerai su menine programa, pavyzdžiui, koncertais, pažintinėmis kelionėmis, ekskursijomis po vietoves, kuriose vyksta plenerai. Kai pleneras vyko Pakruojyje, aplankėme žymųjį Pakruojo dvarą. Būdami Šaukėnuose lankėme jų apylinkėse esančius piliakalnius.

Kalbant iš praktinės pusės, plenerai man patinka tuo, kad pieši gamtoje, čia dėl šilumos greitai džiūva dažai.

– Ar pleneruose įkvėpimas tapyti ateina savaime, ar specialiai tam ruošiatės?
– Taip, dažniausiai įkvėpimas ir idėjos ateina savaime tapymo proceso metu. Pavyzdžiui, Šaukėnuose labai graži gamta, nuostabi bažnyčia – tokie regimi vaizdai itin įkvepia. Be to, būdama plenere Šaukėnuose labai susižavėjau jų gyventojais – negaudami finansavimo, patys sugebėjo surengti tarptautinį plenerą. Žmonės tiesiog „degė“ entuziazmu ir dėjo visas pastangas, kad pleneras įvyktų ir būtų pasisekęs. Žmonės kasė bulves iš savo daržo, virė cepelinus, kepė kugelius. Aš buvau tokia sužavėta žmonių gerumu, kad po plenero jiems dovanojau visus savo darbus.

– Kiek laiko vyksta plenerai?
– Labai įvairiai. Vienur jie vyksta savaitę, dvi ar tris, kitur jie užsitęsia net iki mėnesio. Neseniai gavau pasiūlymą dalyvauti plenere, kuris vyks „Saulės“ koncertų salėje. Jo trukmė, sakyčiau, gana trumpa – 4 dienos.

Kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ten irgi piešdavome visą mėnesį. Per tokį ilgą laiko tarpą labai gerai pažindavome vietoves, kuriose vykdavo plenerai, nes piešdavome beveik viską, kas mus supdavo: augalus, pastatus ir pan. Kartais vykdavome į kapines, kur mokytojai liepdavo piešti pačius archajiškiausius kryžius.

Pleneruose paprastai nutapau 3-4 ciklus, kurių kiekviename po 3-4 darbus akriliniais arba aliejiniais dažais. Į plenerus dažniausiai vežuosi akrilinius dažus, nes jie yra atsparūs vandeniui – juk negali žinoti, koks bus oras.

– Ar dailininkai, dalyvaujantys pleneruose, jums – bičiuliai, ar konkurentai?
– Bičiuliai, žinoma. Su kai kuriais susitinkame jau nebe pirmus metus, todėl plenerų metu labai susibendraujame ir tikrai nekonkuruojame, kurio darbas geresnis. Pavyzdžiui, latviai, kurie kasmet atvyksta į „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalį, jau tapo gerais draugais.

Apskritai, plenerus galėčiau apibūdinti dviem žodžiais – draugystė ir bendravimas.

O ar tas bendravimas, užsimezgęs plenerų metu, tęsiasi ir jam pasibaigus? Manau, kad ta draugystė momentinė – plenero metu bendrauji, o po to nebe. Po kiek laiko susitikęs ir vėl tęsi bendravimą taip, lyg nebūtum išsiskyręs.

– Plenerų metu menininkų kūrybinį procesą stebintys smalsuoliai ar netrukdo?
– Ne, netrukdo, nes prieš atvykdamas žinai, kur dalyvausi, žinai, kad būsi stebimas, todėl jau iš anksto tam nusiteiki. Juo labiau kad dažniausiai žmonės tik dairosi, žiūri, o ne kalbina. Užduoda ir vieną kitą klausimą, tačiau retai. Tokių viešų plenerų metu man netgi smagu, kai palaikyti ir pažiūrėti, kaip man sekasi, ateina draugai, pažįstami, buvę mokiniai.

Plenerai man – ir darbas, ir šventė. Tapymas man visada didžiulė šventė – mėgaujuosi ir pačiu procesu, ir po to kurtais savo darbais.

– Ar prasidėjus mokslo metams nenukenčia jūsų kūrybinė veikla?
– Žinoma, jau nebeturiu tiek laisvo laiko ir nebegaliu dalyvauti visuose renginiuose, kuriuose norėčiau dalyvauti. Šiek tiek liūdna, kad niekada negaliu dalyvauti Nidos plenere, vykstančiame rugsėjo pradžioje. Per mokslo metus nebėra galimybės vykti ir į užsienyje esančias kūrybines mokyklas.

2018 07 28 37

2018 07 28 19

2018 07 28 36

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto plenero Skutenų kaime akimirkos.
    Vitos ŽABARAUSKAITĖS archyvo nuotr.

Į viršų