facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(tęsinys)
Po daugelio metų dabar jau Nepale vėl patekau į užburiančių kalnų aplinką. Praėjus trisdešimt metų vėl teko tapyti akriliniais dažais, nes kalnuose su aliejine tapyba būčiau prapuolęs.

Rytietiška kultūra moko harmonijos, ramybės, susikaupimo, pasinėrimo į save. Ypač dailininko kūryba susieta su vidiniu pasauliu. Meditacija atveria beribius horizontus akies ir rankos, proto ir sielos raiškai. Pasitelkę tapybą, meditacijas ir meditacines praktikas, atveriame vis naujas nuotaikų būsenas. Taip kinta mūsų saviraiškos priemonės, o atsiskleidęs vidinis potencialas padeda subtiliau ir kūrybiškiau išsireikšti.

Lankantis Rytuose ir daug bendraujant su žmonėmis plika akimi pastebimi mūsų skirtumai ir prioritetai. Mūsų visuomenei būtų geriau, jei ji liautųsi blaškytis ieškodama gyvenimo prasmės prestižo simboliuose ar įmantriuose dalykuose. Reikia išmokti gyvenimo ir fizinę erdvę kurti ir derinti aplink save...

Didžiausias įspūdis šioje kelionėje – tapymas kalnuose. Mūsų, pleneristų, tikslas buvo įsikurti alpinistų stovykloje ir tapyti Anapurnos kalnų masyvą Himalajuose bei gražiausias kalnų viršūnes visame pasaulyje. Vietovė apsupta žalių slėnių, laukinių gėlių ir tradicinių kaimelių. Būtent čia nutapiau 7 metrines drobes ir daug akvarelių.

Vieną naktį išvykome kitur, teko miegoti viešbutėlyje su didžiuliais balkonais, iš kurių atsiveria kitas kalnų kompleksas. Tai Nagarkotas. Šis kaimelis garsėja nuostabiais Himalajų vaizdais ir galimybe rytą saulei tekant pamatyti Everestą – aukščiausią pasaulio kalną, 8848 metrus pakilusį virš jūros lygio (Nepale vadinamą Samargatha). Šis kalnas stūkso Nepale, netoli Tibeto sienos. Priminsiu, kad Nepalui priklauso 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų – ir Everestas. Nagarkote nutapiau pirmąją šio plenero drobę – švelniai oranžinių ir turkio mėlio spalvinę gamą, o fone tarp medžių siluetų – vos ryškėjančias artimesnių kalnų horizonto linijas.

Gaila, bet Everesto nebuvo matyti. Šių kalnų viršūnes teko gerai pamatyti ir nufotografuoti tik skrendant lėktuvu ankstyvą rytą: nepatirtas, didingas ir nerealus vaizdas.

Tiesa, kad galėčiau patekti į kalnų zoną, reikėjo užpildyti šūsnis dokumentų, nusifotografuoti, sugaišti 3 valandas eilėje, kad gaučiau specialų leidimą – sakyčiau, net pasą su antspaudais. Dokumentas kainuoja apie 50 eurų. Man paaiškino, kad taip kalnų šalis užsidirba iš turizmo.

– Grįžęs jūs surengėte keletą parodų, dalyvavote pleneruose. Kokiuose ir kur?
– Tik sugrįžus prasidėjo tapybos pleneras „Dvilypio slėnis“ prie Molėtų ežerų. Po jo – Nidoje, kur vyko „Dailės terapijos“ seansai po atviru dangumi, rengiami kartu su Neringos socialinių paslaugų centru.

Dėl šio projekto ir dėl kelių savo parodų Lietuvoje bei įvykių gausos teko atsisakyti dviejų tapybos plenerų Ukrainoje. Tačiau į Kijevo dailės akademijos rengiamą tarptautinį tapybos plenerą Ukrainoje liepos mėnesį ruošiuosi kartu su 5 savo draugais.

Prieš mėnesį atidariau savo ir dailininkės S. Butnoriutės tapybos parodą „Gyvenimas kartu“ Akmenės rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje. Mano tapyba visą vasarą iškabinta Ventos nacionaliniame parke. Visą vasarą taip pat eksponuojamos Nidoje nutapytos mano drobės „Gardumėlio“ restorane, Vilniuje, šalia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Jau dalyvavau Vievio ir „Genius Loci: intuityvi estetika“ tapybos pleneruose, tapėme Karmazinų piliakalnyje. Šiomis dienomis Kelmės dailės galerijoje atidaryta didžiulė tapybos paroda „Nidos išrinktieji“ iš Nidos tapybos plenerų kolekcijos. Paroda surengta pasitinkant Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ir skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dalyvauja 100 geriausių profesionaliųjų tapytojų – Arūnas Vaitkūnas, Romualdas Kunca, Valentinas Antanavičius, Linas Julijonas Jankus, Ramūnas Čeponis, Arvydas Šaltenis, Hendrikas Čerapas ir dar daug kitų.

– Įdomu būtų sužinoti, kaip ir kuo šiandien gyvena dailininkai? Sauliau, kaip jūs atsirenkate tapytojus, nes jie tokie skirtingi?
– Labai platus ir esminis klausimas. Šiemet Sąjūdžio metinės, o aš, kaip buvęs sąjūdietis, tiek metų išsaugojęs jaunatvišką idealizmą, mūsų gyvenimą stebiu ir vertinu jautriai.

Yra, kaip yra, turime, ką turime, o menininkai, kaip ir visa Lietuva, irgi yra pakankamai susiskaldę ir toliau patys tarpusavyje priešinasi....

Vieni jų nori būti išrinktieji ir tai daro gan atvirai. Kaip žinia, dalis jų yra net labai agresyvūs, užpildantys facebooką ir kitas erdves vien tik savimi, perdėtu ir liguistu dėmesiu sau ir savo gan abejotinos vertės darbeliams ar tapiniams.

Kiti nori būti pranašais – nuolat ir daug deklaruoja... Dar kiti užsiima atvira prekyba ir siūlo dažnai visokius „saldėsius“. Aišku, mes profesionalai galėtumėm priimti jų teiginius, jei jie būtų ištarti tikro guru arba bent jau tie darbai būtų geri, aiškios idėjos, o ne tokie kaip dabar: viskas tik už pinigus, sakyčiau, net už didelius pinigus. Tai mane neramina, nes vyksta tarpusavio susiskaldymas, slenkanti pagieža ir daug pavydo.

Jau dešimtmetis, kai atsirado nauja kategorija – menininkai apsišaukėliai. Jie agresyviai lenda į dailės galerijas, muziejus, meno ar kultūros centrus ar įvairias parodas, nors jų teplionėse nėra jokio meno ir jokios vertės. Tai atvira visuomenės apgaulė, ant kurios ir užkimba tampantys aukomis neišsilavinę žmonės. Net nuperka tuos mėgėjiškus darbelius galvodami, kad įsigyja meno kūrinį.  Visuomenė suglumusi, dažnai nesupranta kaip tai vertinti: ar rimtai, ar kaip.

Štai apie ką reikia ir tenka vis garsiau kalbėti, nes apsišaukėlių ir svajotojų šiandien pas mus apstu. Juos ypač štampuoja abejotini seminarai – psichologiniai ar net meniniai. Tai užkelia žmogaus ego ir tie mėgėjai galvoja, kad tampa jau tikrais dailininkais, nors jokios tapybinės klausos pas juos nerasta.

Aš, kad tapčiau profesionaliu tapytoju, mokiausi lygiai 21 metus, o gyvenimo mokslus tęsiu nuolat, kiekviename tarptautiniame plenere. Šalia esantys kolegos man yra labai svarbūs, nes kiekvieno individualumas kartais gali labai nustebinti. Pasak meno rinkos eksperto Ernesto Parulskio, šiandien meno rinkos variklis – sąmoningi diletantai, kurie nuperka apie 80 proc. visos pasaulio kūrinių pasiūlos. Jie, rinkdamiesi kūrinius, anot specialisto, vadovaujasi savo estetiniais kriterijais, kuriuos išugdo per patirtį. Tokia yra dailėtyrininko įžvalga.

Kaip jau minėjau, į tapybos plenerus daugiausia sukviečiu dailės mokytojus, net tituluočiausius pedagogus, kurių niekada joks tapybos plenero kuratorius nepakviečia. Daugelis jų – geri, net labai geri tapytojai, koloristai ir savo srities specialistai. Kita dailininkų dalis – tai  tikrieji tapytojai, visą gyvenimą paaukoję tapybai, visiški profesionalai. Patikėkite, tokių nėra daug.

– Ar vėl organizuosite Nidos plenerą? Apskritai, kokie jūsų planai šią vasarą?
– Rugsėjį vėl startuos eilinis XXIV tarptautinis Nidos tapybos pleneras. Vasara man šiais metais prasidėjo labai anksti, jau kovo pabaigoje, kai išvykau su paveikslais į Nepalą. Kaip minėjau, plenere tapėme kalnus, bet viską vainikavo tarptautinė tapybos paroda „Nepalas-Nida' 2018“ Katmandu mieste.

Į XXIV tarptautinį Nidos tapybos plenerą vėl suvažiuos dailininkai iš Indijos, Nepalo, Ukrainos, Vokietijos, Latvijos, JAV, JAE (Dubajaus), JK (Londono), Lietuvos. Turiu didelių planų, bet pas mus yra nedėkinga ką nors planuoti garsiai, tad dar nenorėčiau atskleisti: yra pavyduolių, o ir kipšas visada stovi šalia. Jei viskas įvyks taip, kaip yra sutarta, tai mūsų plenerų geografija žymiai išsiskleis.

Didžiausią ir gausiausią 2018 m. tapybos plenerą organizuojame kartu su Vidmantu Vaitkevičiumi rugpjūčio mėnesį Druskininkuose, pavadindami jį „ART bridge 24' 2018“. Tarptautiniame tapybos plenere dalyvaus 24 dailininkai iš Lietuvos, JAE (Dubajaus), Indijos (Mumbajaus), JK (Londono), JAV (Čikagos), Danijos (Kopenhagos), Šri Lankos bei svečiai, dėstytojai iš Toronto dailės akademijos (Kanada), kurie savo kūryboje plenero metu perteiks Druskininkų krašto unikalumą.

Iki rugpjūčio dar surengsiu kelis plenerus Mažojoje Lietuvoje – Pagėgiuose ir Bitėnuose. Tai Nemuno pakrantės, vietos šalia Rambyno kalno. Čia pakviečiau ir šiauliečių dailininkų, nes jau dešimtmetis, kai nedarau jokio tapybos plenero be šiauliečių. Tai mano credo. Šiauliai – mano gimtasis miestas, nuolat sapnuoju savo vaikystę ir miestą iki šiol.

2018 06 30 17

S. Kruopio Nepale nutapyti kalnai.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2018 06 30 18

S. Kruopis: „Kalbėdamas nuo Lietuvos pusės išsakiau savo dėkingumą, specialiai padėkojau organizatoriui Dhanu Yakha pavadindamas jį broliu, o Nepalą – savo antrąją tėvyne. Patikėkite, jausmai ir emocijos buvo nuoširdžios.“

2018 06 30 21

Nepalo plenero visi dalyviai vilkėjo vienodus mėlynus marškinėlius.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

Į viršų