facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulietis Saulius Kruopis, Lietuvoje žinomas tapytojas, fotomenininkas, tapybos plenerų – pirmiausia kaip tarptautinių Nidos – organizatorius, prieš porą mėnesių grįžo iš Nepalo, kur dalyvavo atidarant parodą „Nida-Nepalas' 2018“ ir tapybos plenere. Apie tai – antrąjį kūrybinį apsilankymą šioje tolimoje šalyje – S. Kruopis surado laiko papasakoti tik dabar, nes gyvena labai įtemptą laikotarpį: paroda veja parodą, pleneras – plenerą. O kur dar garsusis jau XXIV tarptautinis Nidos tapybos pleneras, kurio pagrindinis organizatorius jis yra.

„Šiaulių naujienų“ skaitytojams S. Kruopis nusprendė papasakoti išsamiau apie Nepalo specifiką, jo dailę, kūrėjus ir apie tapybą apskritai.

– Daugelis tik svajoja nors kartą gyvenime pabuvoti Nepale, o jūs jau antrą kartą per dvejus metus ten nuvykote. Koks šio antrojo vizito tikslas – pleneras, egzotika?
– Gyvenimo atradimai – pasakysiu. Esame pirmiausia dėkingi sau, nes dešimtmečių darbas nelieka nepastebėtas, mūsų Nidos plenerų tapybos kolekcija nuolat pasaulyje vežiojama, nuolat rengiamos tarptautinės parodos.

Jau nuo 2011 m. pagal sudarytą sutartį su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Delyje (Indija) eksponuoja apie 70 tapybos kūrinių iš Nidos kolekcijos. Dalis jų buvo eksponuota Nepalo sostinėje Katmandu, atidarant Lietuvos konsulatą. Taip 2016 m. garbės konsulo  Showaker Neupane ir jo žmonos Lakšmi dėka, tarpininkaujant ambasadoriui Laimonui Talat Kelpšai iš Lietuvos ambasados Delyje, man su žmona Skaidre Butnoriute buvo suteikta galimybė apsilankyti Nepale ir ten kurti.

Sostinė Katmandu – didžiausias Nepalo miestas, išsidėstęs Himalajų tarpukalnės slėnyje prie nepaliečių šventa laikomos Bahmati upės. Skaidrė ir aš stebėjomės daugiamilijoniniu Katmandu miestu. Atvykę į globėjų namus, stebėjome mielus žvilgsnius ir šypsenas.

Apgyvendino mus Centrinio parko apartamentuose, Bishalnagaro rajone. Tvarkingi ir prabangūs kambariai, atskira virtuvė, o pro langą atsiveria kalnų fone miesto panorama, kurią teko tapyti. Viską, ką mudu su Skaidre nutapėme 2016 m., tai yra, apie dvidešimt drobių, sutarėme palikti būsimai parodai, kuri duris atvėrė 2017 m. O tų metų rudenį didžioji dalis mūsų tapybos sugrįžo – į Nidos plenerą važiuojantys Nepalo dailininkai jas atvežė.

Nidoje nepaliečiui profesoriui Dhanu Yakhai kilo idėja nutiesti kūrybinį plenero tiltą iki Nepalo ir jis tai padarė. Tad antrojo mano vizito į Nepalą tikslas – dalyvauti kartu tapybos parodoje „Nida-Nepalas' 2018“ ir kartu su jais tapyti kalnuose – jau pačių nepaliečių organizuotame tarptautiniame tapybos plenere, kurį organizavo Nepalo dailės akademija kartu su Dhanu ART Studija.

Ilgai Nepalą dažnas vadino alpinistų rojumi – čia driekiasi Himalajai, stūkso aukščiausias pasaulio kalnas Everestas. Prieš 3 metų Nepalą supurtęs žemės drebėjimas pasaulį privertė į šią šalį pažvelgti atidžiau. Apsilankę Dailės akademijoje iš arti matėme jo sugriautus korpusus.

Aišku, kad mūsų akimis čia daug egzotikos, ypač kai Dailės akademijoje tave pasitinka su gėlių girliandomis. Taip, Nepalas – tolimas ir paslaptingas su savo kalnais, šventyklomis ir žmonių įvairove. Gamta ir žmonės yra didžiausias šios šalies potencialas ir traukos zona, kurias mes, europiečiai, vadiname egzotika. Išdidi šalis, per amžius niekada nebuvusi priešų okupuota, sugebėjo išsaugoti savo tradicijas, savitumą ir neabejotiną originalumą. Dėl dėkingų istorinių aplinkybių liko nepriklausoma ir neprijungta prie Indijos.

– Kokius darbus eksponavote parodoje? Jūs vienas ar daugiau lietuvių menininkų joje dalyvavo?
– Nepalo dailininkų draugystė, jų nuoširdumas visada stebino, bet ši paroda pribloškė iki ašarų. Parodos „Nida-Nepalas' 2018“ atidarymui buvo išleistas anglų kalba specialus katalogas su visų dalyvių biografijomis, paveikslų reprodukcijomis, o gale dešimtys – nuotraukų iš Nidos tapybos plenero.

Parodą atidarė Nepalo vyriausybės atstovai: premjeras Sher Bahadur Deuba, Finansų ministras Gyanendra Bahadur Karki. Mus laimino Dailės akademijos rektorė Ragini Upadhya. Ilgą kalbą rėžė menotyrininkas Mukesh Malla. Atidarymas virto solidžiu įvykiu: renginį puošė Nepalo ir Lietuvos nacionalinės vėliavos, salė buvo pilna dailininkų ir svečių su gėlėmis. Visi sveikino.

Aš išsakiau savo dėkingumą, specialiai padėkojau organizatoriui Dhanu Yakha pavadindamas jį broliu, o Nepalą – savo antrąja tėvyne. Patikėkite, jausmai ir emocijos buvo nuoširdžios.  

Parodos dalyviai – 8 dailininkai, kiekvienas su savo 5–7 tapybos kūriniais. Ant sienų pamačiau savo ir Skaidrės Nepale dar 2016 m. tapytas kelias drobės. Atvykdamas iš Lietuvos atsivežiau dar septynias drobes (tarp jų – ir savo, ir kitų Lietuvos tapytojų), kuriose vaizduojama Baltijos jūra. Nepalas jūros neturi – tik kalnai ir kalnai, tad parodoje tarp kalnų (vienas Nepalo simbolių) eksponavome ir jūros vaizdus, tapytus Neringoje, jau kaip Lietuvos simbolį.

Po atidarymo svečiai su dailininkais vakarieniavo išskirtiniame restorane – senoviniuose rūmuose, kur pribloškė viskas: nacionaliniai patiekalai, nacionalinė muzika ir žaidimai. Privalėjome visi kartu šokti, o iš ryto, jau 6 val., važiavome autobusu į kalnų masyvus.

Tapybos pleneras prasidėjo. Kad pasiektume Pokaros kalnų kurortą, kalnais riedėjome net 5 valandas.

Apie gabalėlį rojaus – Pokarą, įsikūrusią Himalajų kalnų papėdėje, šalia tyvuliuojančio Pevos ežero, jau seniau buvau girdėjęs. Įsikūrėme pačiame Pokaros centre, privačiame „Holy Heaven“ viešbutyje, kur už 2 km unikalieji Daviso kriokliai – jų vandenys krenta į gilius siaurus nesibaigiančius kanalus.

Nepaliečiai mėgsta vakarais vaikščioti šalia didžiulio Pevos ežero, o vienoje jo pakrantėje atnaujinta promenada, primenanti Nidos prieplauką. Aplink šimtai laivų, vanduo žalias, o saloje matosi Šivos garbei pastatyta šventykla. Samdytu laivu ją aplankėme, daug fotografavome čia susirinkusius šventikus, vienuolius ir puošniai apsirrengusius nepaliečius. Po palaiminimų bandėme tapyti šią spalvingąją vietą, tačiau kylanti audra ir lietus mus išvaikė.

Kitą dieną kilome į netoliese esantį kalną, kuriame japonai pastatė budustinę Taikos šventyklą. Terasoje bijodami lietaus įsikūrėme ir tapėme šį nuostabų, baltą statinį. Nors po valandėlės sukilo stiprus vėjas ir lietus, mes buvome šį kartą saugūs, tad tapėme toliau.

Pokaroje yra garsusis Kalnų muziejus, kuriame mus vėl pasitiko su girliandomis... Prieš mėnesį šiauliečių parodoje sutikau dailininkę Nijolę Sitonytę ir nustebau, kad ji yra buvusi Nepalo kalnuose, būtent Pokaros kurorte, panašiame savo turistų gausa į Palangą. Tik apsilankęs Pokaroje supratau, kodėl jie man 2 metus kalbėjo tik apie tapybos plenerą Pokaroje, kuri jiems primena Nidos prieplauką su jachtomis.

Beje, plenero organizatoriams žymų rėmimą suteikė lėktuvų kompanija „Buddha Air“, mus skraidinusi kalnuotame Nepale.

– Papasakokite apie Nepalo dailininkus. Juk dauguma europiečių įsivaizduoja, kad toje šalyje klesti tik tradiciniai menai.
– Taip, visada nacionaliniai, tradiciniai menai yra prioritetas. Jų profesionalieji menai labai tampriai susiję. Štai pavyzdys – Nepalo dailės akademijoje mane ir žmoną Skaidrę supažindino su visa administracija, vedžiojo pas visų katedrų vedėjus. Stebino tai, kad jų kabinetuose ant sienų iškabinti jų pačių kūriniai, daugelio jų profesorių tapyba ar batika yra labai panaši į liaudies dailę, savaip transformuota, o kai kurie tiesiog tęsia tradicijas, vaizduodami tankas ar mandalas.

Neužmirškime, kad Nepale gimė Šri Gautama – Buda. Kiekvienas skulptorius ar tapytojas yra sukūręs Budos vaizdų. Apsilankęs pas tapytoją Nar Bahadur BK studijoje-galerijoje, stebėjausi, kad jo visi parodiniai paveikslai vaizduoja Budą. Taip, jis Nidoje tapė kopas ir prieplauką, tačiau savo šalyje – kalnus ir Budą.

Pamenu jo pirmojo Nidoje vakaro reakciją, kai nuėjome palydėti saulės prie jūros: Nar Bahadur BK  net paraudo, nuščiuvo, lyg niekada iki šiol nematęs jūros. Saulei leidžiantis kartu išsimaudėme. Nepale yra iš šiuolaikinių menininkų, tapančių ekspresionistines abstrakcijas.

Tačiau jūs teisi – ten dominuoja tradiciniai menai, nors egzistuoja ir profesionalioji šiuolaikinė dailė.

Mūsų „Nepalas-Nida' 2018“ tapybos paroda buvo surengta pagrindinėje Kathmandu miesto (ir viso Nepalo) ekspozicinėje erdvėje – Babarmahale „Nepal Art Council“, kurį galima palyginti tik su Vilniaus šiuolaikinio meno centru.

– Ar Nepalas padarė įtakos jūsų kūrybai?
– Nepalas dar kartą parodė, kokios būna gražios gamtoje erdvės. Niekada negalvojau, kad kada nors dar kartą teks tapyti kalnuose.

Gerai pamenu, kai byrant Sovietų Sąjungai norėjau dar suspėti apsilankyti kalnuose: 1989 m. su Vilniaus universiteto studentais išvykome į Dušambę ir Samarkandą, o iš tikrųjų – į Fanų kalnyną. Kalnyno viršūnėse atsiskyriau nuo grupės ir visą savaitę pasinėręs vienumoje tapiau kalnus, gėriau ištirpusį sniegą. Man tai buvo didžiulis iššūkis, kuprinėje tampiausi daug kilogramų guašinių dažų ir suomiško kartono.

Iki šiol gerai pamenu, kaip tomis dienomis gelbėjo mano patyrimas kalnuose. Dar 1987 m. vasarą pats vienas, pasiėmęs tik miegmaišį su dailės priemonėmis ir fotoaparatą, išvykau iš Vilniaus į Gruziją pabūti su savimi. Vienišiaus kelionė Kaukazo kalnuose truko 15 dienų tyloje ir ramybėje. Kartais nesąmoningai net kalbėdavausi pats su savimi.

 

2018 06 22 22

Štai kiek laivų Pokaroje! Dar akimirka ir tuoj prasidės audra.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2018 06 22 10

S. Kruopio Nepale nutapyti kalnai.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2018 06 22 03

Tapytojas su nepaliečiais.  
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2018 06 22 12

S. Kruopį paroda „Nida-Nepal' 2018“ pribloškė iki ašarų.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

 

Į viršų