facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro auklėtinė raitelė Jogailė Develytė yra tik 16 metų, tačiau jos pasiekimai atima žadą. Pradėjusi joti nuo 10 metų, ji dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir aukšto lygio tarptautinėse ištvermės jojimo varžybose. Ši jauna mergina su arabų veislės kumelaite Valkirija yra ne vieną kartą tapusi ištvermės jojimo varžybų čempione. Išsamiau apie žirgų sportą, pasiekimus su Valkirija ir ateities lūkesčius papasakojo pati J. Develytė.

– Kaip susidomėjote šiuo sportu?
– Užaugau veterinarų šeimoje ir pradėjau joti. Iš karto galėjau žirgą suvaldyti, tad tėvai mane atvežė į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrą. Joju nuo 10 m. O ištvermės jojimą išbandžiau prieš trejus metus, nes sudomino arabų veislės žirgai ir pats sportas. Kai pradėjau, tada pajaučiau, kad man tai patinka. Maža negalvojau nei apie kitus žirgus, nei apie šį sportą.

– Ar sunku buvo išmokti joti?
– Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre dirba labai geri treneriai. Po kiekvienos treniruotės sužinodavau vis kažką naujo. Ateinu kaip į namus, žinau, ką reikia daryti, kur viskas yra sudėta. Pirmasis mano jojimas buvo su patyrusiu arkliuku Kobaltu. Dirbau su trenere, jaučiausi labai drąsiai.

– Kiek turėjote trenerių?
– Trenerių turėjau labai daug. Jie keičiasi, bet tai, manau, tai  gerai, nes tu pasiimi iš jų tai, kas tau  reikalingiausia. Iš kiekvieno trenerio gali pasiimti kuo daugiau. Treneris duoda pradmenis, o tu pats turi nuspręsti, ko nori.

– Ar sunku  užmegzti ryšį su žirgu?
– Kartais net nepajunti, kad tą ryšį jau turi. Po kelerių varžybų, kai išvažiuojame į naują vietą, kurioje nauji kvapai, kiti žirgai, atrodo žirgas jau pažįsta savo raitelį, jis  nusiraminęs. Mano šeima mane labai palaiko, visada klausinėja, kaip laikosi Valkirija. Ji  kaip šeimos narys.

Su ja pradėjau joti prieš trejus metus, pirmosiose ištvermės jojimo varžybose dalyvavau su Valkirija.

– Kaip galėtumėte pristatyti savo žirgą?
– Susipažinti su Valkirija buvo sėkmės dalykas. Kažkas per varžybas turėjo su ja startuoti, bet jos raitelis susirgo ir taip išėjo, jog aš gavau ją. Ir nuo to laiko joju aš ir tik aš su ja.

Ji labai gero charakterio kumelė, labai draugiška, protinga, visada išlieka drąsi. Ištvermės jojimo varžybose dalyvaujantis žirgas turi gerti ir valgyti bet kokiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, panikos situacijoje visi žirgai pabėga, o Valkirija nusiskina lapą ir stovi, nes jai laikas valgyti.

Ji yra širmos spalvos, atitinkanti savo veislę – arabė maišyta su trakėnu. Ją maudau, šukuoju. Valkirija labai mėgsta pasivolioti pievoje ar laukuose. Labai smagu karštą dieną su Valkirija nerti į kūdrą, ji labai mėgsta plaukioti.

Labai gerai atsimenu savo pirmąsias varžybas, kai reikėjo įveikti 12 km distanciją. Tuo metu labai širdelė plakė, atrodė labai sudėtinga. Supratau, kad savo žirgu galiu pasitikėti. Ji mane nunešė ir parnešė. Su Valkirija daugiausiai esame įveikusios 83 km distanciją.

Valkirija yra tokia kumelė, kuri saugo raitelį. Buvau pasodinusi ir mamą, ir sesę, kuri bijo visų gyvūnų. Ji  drąsus ir labai mielas žirgas, turi daug galimybių.

– Kokios yra ištvermės jojimo varžybos?
– Ištvermės varžybos į Lietuvą atėjo prieš maždaug 17 m. O Europoje prasidėjo tada, kai atsirado pašto žirgai. Tai yra laiko varžybos, atskleidžiančios tikrąsias žirgo savybes: jėgą, greitį ir ištvermę. Visada turi įvertinti savo žirgo galimybes, pasirinkti tinkamą greitį. Šioje varžybose reikia joti tam tikru greičiu. Vyksta veterinarinis patikrinimas.

Šiame sporte svarbiausia yra žirgo sveikata ir pats žirgas. Per veterinarinę žirgo apžiūrą patikrinamas žirgo pulsas, dehidratacija, peristaltikos garsai ir bėgimas. Jei viskas gerai, tada žirgas  išleidžiamas į pirmąjį ratą. Pavyzdžiui, grįžti po 40 km, turi spėti labai greitai žirgą nubalnoti, jį atgaivinti ir stabilizuoti jo pulsą. Taip viskas vyksta per visas varžybas.

Jei atsitinka kažkas blogo, dažnai pats raitelis pasitraukia iš varžybų, nes šiame sporte svarbiausias žirgas –  tik žirgas ir jo sveikata. 160 km distancija – ilgiausia, kokią žirgai gali įveikti.

Stipriausios šalys ištvermės jojimo varžybose yra Jungtinių Arabų Emyratai, Ispanija, Italija, Prancūzija. Lietuvoje dar nelabai propaguojamas šis sportas, nes trūksta rėmėjų.

– Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?
– Jojame 5 dienas per savaitę. Nors su žirgais būname visas 7 dienas. Vieną savaitę būna sunkesnė treniruotė, kurioje svarbus greitis. Kitą savaitę būna ilga treniruotė, bet lėta. Dirbame ir manieže su treneriais, kad pamatytume, kokias klaidas darome. Daugiausia viskas vyksta miško keliukais. Šiauliuose nelabai yra kur treniruotis, todėl viską susikrauname ir važiuojame į Kurtuvėnus, kur  labai geros trasos ištvermės jojimui. Žirgas turi priprasti joti natūraliose vietose, kur galima įveikti natūralias kliūtis, priprasti prie automobilių, gyvūnų. Žirgui tai turi būti kasdienybė, jis nebegali bijoti, kai joja tokias ilgas distancijas.

Per 2 metus paruošti žirgą yra labai ilgas laikotarpis. O jei nori žirgą paruošti 160 km distancijai, tai užtrunka mažiausiai 3 metus. Žirgas turi įveikti 80 km, 120 km ir tik po galės bandyti įveikti 160 km distanciją. Tai kiekvieno siekiamybė ir svajonė. Kaip ir mano.

– Kokių laimėjimų esate pasiekusios?
– Viskas prasidėjo nuo pačių mažiausių distancijų. Pačiose pirmose varžybose jojome 12 km distanciją ir galėjau džiaugtis 4 vieta. Vėliau jojome 38 km distanciją ir užėmėme 3-iąją vietą. 24 km distancijoje užėmiau 2-ąją vietą, 42 km distancijoje – 1-ąją, 46 km distancijoje – 2-ąją, 60 km distancijoje – 1-ąją, 80 km distancijoje – 1-ąją, 83 km distancijoje – 3-iąją. Šie pasiekimai buvo pasiekti vien su Valkirija. Man tik 16 m., bet mano pasiekti pasiekimai man nėra menki.

Tarptautinio lygio varžybas pasiekiau per dvejus metus. Reikėjo įveikti po 40 km du kartus, po 80 km – du kartus. Neapsiėjome be prizinių vietų, nes praėjęs sezonas su Valkirija buvo labai geras. Būna, kad ir nesiseka, bet visada pavyksta įvykdyti kvalifikaciją ir kažką laimėti.

Kurtuvėnuose vyko varžybos „Nordic-Baltic Championship“. Tai varžybos, kurios vyksta tik apie Baltijos jūrą. Ten 80 km distancijoje pavyko laimėti pirmąją vietą. Labai džiaugėmės. Visai neseniai turėjau startą ir Estijoje. Ten nelabai sekėsi, teko pasitraukti iš distancijos. Pajutau, kad žirgui  kažkas negerai, ir savo noru nebaigiau distancijos. Geriau yra parsivežti žirgą, kad galėtum startuoti kitose varžybose, o ne padaryti taip, kad jos tau būtų paskutinės.

Trasos tiek Lietuvoje, tiek Estijoje yra panašios. Estijoje jojome palei jūrą. Tai buvo įdomu, nes Lietuvoje to nebuvau patyrusi. Lietuvoje trasos yra miško keliukai, žvyrkeliai, tenka kirsti plentą. Tačiau daugiausia – miško keliukai. Jojome Trakuose, kuriuose buvo labai kalnuota.

Ištvermės jojimo varžybose ir yra gražu, kai turi įveikti gamtos kliūtis. Pavyzdžiui, nuvirtęs rąstas, upė. Per varžybas jojame apie 15–16 km/val. greičiu.

– Estijos varžybose jojote su Dubajaus princu. Koks buvo įspūdis?
– Estijoje vyko varžybos, kuriose dalyvavo pats Dubajaus valdovo įpėdinis, princas Hamdanas Al Maktumas. Teko su juo susitikti trasoje ir pamatyti, kaip dirba 200 jo žmonių. Ten buvo varžybos, kai tikrai galėjau iš kitų semtis patirties. Princas buvo lydimas trijų džipų, kad jam būtų saugu, kiti  automobiliai buvo stabdomi, kad jis galėtų prajoti.160 km distanciją jis įveikė labai dideliu greičiu ir užėmė pirmąją vietą.  

– Ar varžybose rezultatus lemia žirgo lytis?
– Kiekvieno žirgo charakteris unikalus, lytis nėra labai svarbu. Pačiam raiteliui žirgas turi tikti. Pavyzdžiui, Valkiriją labai gerai jaučiu kaip gyvūną. Radau tokį žirgą, kuris man patinka. Labai ja džiaugiuosi. Žirgas ir raitelis yra duetas, kaip tu tą žirgą pasiruoši, kiek per treniruotes įdėsi darbo ir laiko, tokie ir bus rezultatai.

– Kokias savybes turi turėti raitelio ir žirgo duetas, kad pasiektų puikių rezultatų?
– Raitelis turi būti labai ambicingas, nes būna, kad nepasiseka. Turi būti labai užsispyręs. Netikėčiausiose situacijose gali atrasti žirgą, kuris yra kaip tu. Jaunam raiteliui nereikia jauno žirgo, nes jie turi mokytis kartu. Pavyzdžiui, tiek man, tiek Valkirijai buvo pirmosios varžybos. O dabar abi jojame toliau.

– Ar Šiauliai yra ta vieta, kuri gali paruošti perspektyvius raitelius?
– Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras yra ta vieta, kuri duos atspirties tašką, įgysi kvalifikaciją ir galėsi rezultatų siekti toliau. Jei esi užsispyręs, jei labai nori, tai yra ta vieta, kurioje gausi šansą joti ir eiti į priekį. Turi labai daug laiko ir pastangų įdėti pats. Žirgą mylėti ir su juo bendrauti Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre tikrai išmoksi. Pavyzdžiui, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre buvo žirgas Sultonas, kuris pirmasis Lietuvoje įveikė 120 km distanciją.

– Ar tai brangus sportas?
– Šis sportas yra pripažintas vienas iš brangiausių, nes  kilęs iš Jungtinių Arabų Emyratų. Ten  kitokios trasos, kitokie žirgai. Joti dykuma yra visai kas kita, norėčiau tai ateityje pabandyti. Tai sportas, kuriame ne tiek žirgas yra brangus, kiek pats inventorius, pašarai, papildai, veterinarinės apžiūros. Paties raitelio apranga, kuri skirta ištvermės jojimo varžybose, nėra labai ypatinga, svarbiausia reikia turėti šalmą, kuris būtų ventiliuojamas, nes yra labai karšta. Aš jau pagalvojau, kad iki savo 20-ojo gimtadienio dovanų nebeturiu.

– Kokie jūsų planai?
– Dabar poilsis. Nieko negalime planuoti, nes visada reikia atsižvelgti į žirgo būklę, jo sveikatą. Svajonių ir tikslų daug, tačiau jų garsiai pasakyti nereikia. Kiekvieno raitelio svajonė – išbandyti Jungtinių Arabų Emyratų trasas. Ateityje norėtųsi pasilikti šiame sporte, nes atradau savo vietą.

2018 06 09 02

Akimirkos iš ištvermės jojimo varžybų.
J. Develytės asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų