Arnas Aleksandravičius tik prieš porą metų baigė Šiaulių rajono Kužių gimnaziją. Dabar jis vienas iš Lietuvos mados pasaulio modelių. Arnas sutiko savo džiaugsmu ir mintimis pasidalyti su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais.

– Kaip paprastas vaikinukas iš mažo miestelio pakliuvo į kastingus, madų šou? Laimingas atsitiktinumas ar sąmoningai ieškojai, slapčia svajojai apie modelio karjerą?
– Pakartosiu nenaują dalyką: permainos prasideda nuo svajonių, nes mintys materializuojasi.

Dažniausiai pats ieškau, apie ką svajoju, pats įlendu, įsiprašau. Man Orijus Hasanovas kaip idealas, pavyzdys. Jis sako, kad Lietuva – galimybių šalis. Labai norėjau pakliūti į mados pasaulį. Pradėjau nuo Facebook, radau skelbimą, parašiau, pakliuvau. „First face model“ agentūra mane  pastebėjo. Atrinko į 4 kolekcijų demonstravimą. Vėliau buvau pakviestas į „Vyrų mados savaitę“.

– Rodos, buvai išvykęs uždarbiauti į Jungtinę Karalystę. Svajojai sukaupti pinigų.  Grįžęs  įsidarbinai Vilniuje. Mokykloje irgi buvai sugalvojęs versliuką. Ar nepatenkino rezultatas?
– Ne uždarbis svarbiausia. Kas iš to, kad nusiperki daiktų, kurie netrukus pasensta, susidėvi ar išeina iš mados? Kol mokiausi gimnazijoje, užsidirbau lažybose pirmuosius 50 eurų. Tai buvo mano pirmas verslas, tėvus baugino, kai kas šaipėsi, o man patiko statymai. Analizavau, žaisdavau su minimalia rizika.

Jungtinėje Karalystėje dirbau drabužių parduotuvėje, bet suvokiau, kad nenoriu to daryti. Daiktai įstumia mus į ratą. Gauni pinigus, išleidi  beverčiams brangiems dalykams ir vėl iš naujo. Grįžau, patraukiau į Vilnių, dirbau „Aprangos galerijoje“, „Nike“. Įvyko nedidelis konfliktas su direktore, diskriminavo, skriaudė darbuotojus, net tyčiodavosi. Negalėjau nusileisti, tylėti. Bet iš darbo išėjau ne dėl to.

Man jau 21 metai. Galiu pasakyti, kad man nusibodo dirbti kitiems, dirbti kažkokiems neaiškiems žmonėms, be jokios idėjos, o tik dėl pinigų. Nenoriu dirbti kitiems iki pensijos ir visą gyvenimą jaustis suvaržytas. Tikroji priežastis – „Mados infekcija“. Jau buvau suplanavęs dalyvauti modelių atrankoje. Ir neapsirikau.

– Ar patenkintas studijomis?
– Vilniaus kolegijoje studijuoju verslo vadybą, kūrybiškumą ir verslo inovacijas anglų kalba. Dėstytojai puikūs žmonės, bet nesu labai stropus studentas, dažnokai praleidinėju paskaitas. Žinoma, atsiskaitau, neblogus įvertinimus gaunu, bet galvoju, kad teorinės žinios greitai sensta, todėl svarbiau dabar kaupti pažintis, išbandyti savo galimybes. Kai baigsiu kolegiją, noriu žinoti, kur eiti. Vertingiau, ne ką iškalu, o ką pats sukursiu. Manau, pavyksta.

Kolegijoje organizavau susitikimą su Vadimu Zizu. Pats vadovaujuosi jo rekomendacijomis sportuodamas, tobulindamas save. Jaunam išvaizda, sveikata labai svarbu. Tam, ką dabar veikiu, reikia ne tik drąsos, bet ir duomenų. Kloju taką savo ateičiai.

– Nors ir trumpa, emigracija pakeitė tavo tikslus, supratai, kad svarbiau kaupti patirtį.
– Taip, orientuojuosi į ateitį, į pažintis: rašau, ieškau praktikos, socialinės veiklos, siūlausi savanoriauti.

Žinot, šitas mano sprendimas pasiteisino 120 proc. Pirmiausia, aš susipažinau su daug daug daug įdomių, linksmų žmonių. Pasikroviau daug emocijų – nuo streso, baimės iki džiaugsmo! Mane pastebėjo modelių agentūra. Fotografai užfiksavo daug gražių nuotraukų, kuriose buvau aš! Viso šito nebūtų buvę, jei būčiau nusprendęs pasilikti savo darbe. Po „Mados infekcijos“ drąsiai galiu pasakyti ,,I won” ir labai ačiū Pauliui Leonui bei Viktorijai Rosenberg už tai, kad patikėjo man nešti vėliavą. Tai didelė garbė.

– Kaip sekėsi ruoštis demonstravimui?
– Įveikiau scenos baimę. Dėl to dabar džiaugiuosi. Mokykloje dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, kolegijoje – taip pat. Bet čia sudėtingiau atrodo. Vinguriuoti išėjimai, šviesos plieskia, širdis pradeda daužytis.  Mokymai trumpi – 3 kartus praeini ir žygiuok.  Penktadienį buvo gerai, o šeštadienį puikiai... Gegužės mėnesį  – „Vyrų mados savaitė“, vėl įdomių patirčių.

– „Mados infekcija“ – tarptautinio lygio renginys?
– Lietuvoje didžiausias. Buvo dalyvių iš Gruzijos, Latvijos. Susipažinau su jaunais dizaineriais.

Jaučiuosi kaip su draugais. Susižavėjau Leonu ir Viktorija Rozenberg. Dar jauni, tik 24 metų, studijavo dizainą, dabar patys kuria, patys siuva. Išskirtiniai drabužiai, neprigamina galybės vienodų. Net su J. Statkevičiumi teko pabendrauti „afteryje“. Davė patarimų karjeros pradžiai.

– Nebaisu tokius neįprastus, rodos, nežemiškus kostiumus apsivilkti, į sceną išeiti?
– Kostiumai netrikdo. Esu laimingas. Drąsiai galiu pasakyti, kad šiuo metu gyvenu geriausią gyvenimo etapą. Demonstravome išskirtinę laisvalaikio rūbų kolekciją iš minios nebijančiam išsiskirti žmogui: Edvino Radinio „UnSociety“ (liet. „nepritapęs“) drabužiai, Domanto Mašidlausko „Grand secret“ papuošalai, Gabrielės Čeponytės  „Honey Denim“ piešiniai ant džinsų.

Smagu buvo „Vyrų mados“ savaitėje, taip pat gražios nuotraukos su labai keista apranga. Vis dėlto  Leonsenberg „Fashion show final“  paliko stipriausią įspūdį, gal kad pirmas kartas.

– Ar negąsdina madų pasaulio pavojai: narkotikai, išnaudojimas?
– Visur paslysti lengva. Aš nevartoju svaigalų, nebent kartais pasimėgauju kokteiliu. Svaigintis „iki nukritimo“ niekada nemėgau, manau, kad negresia. Klubuose irgi ieškau bendravimo, įdomaus pašnekovo, ne apsvaigimo.

– Nesigaili vienas iš visos klasės išvykęs į Vilnių?
– Vilniuje daugiau  įdomios veiklos, pažinčių. Atsiveria galimybės. Klasėje tikrų draugų nedaug tebuvo, dabar dar labiau nutolo. Noriu bendrauti su tais, iš kurių galiu svarbių dalykų išmokti. Mylimiausias mano žmogus mama. Jos stiprybė, veržlumas įkvepia. Turiu draugę, ji – irgi modelis, daugiau turi patirties. Susipažinome per „Mados infekciją“.

– O kaip išgyveni?
– Išgyventi dar vis padeda tėvai. Ačiū jiems už palaikymą, meilę, supratingumą. Socialinėmis medijomis pasinaudojus šiek tiek užsidirbti įmanoma. Pinigai yra ne tikslas, o įrankis. Svarbiau kaip, o ne kiek užsidirbi. Uždarbiai kol kas nestabilūs, taigi brangių dalykų neperku. Svarbiau  bendrauti, būti matomam. Laukiu pirmadienio, nes pats planuoju, ką veiksiu, su kuo susitiksiu.

– Kokiose dar srityse norėtum save išbandyti?
– Įdomiai gyvenk, keliauk, kaupk patirtį, – kol kas toks mano šūkis. Norėčiau dar realybės šou sudalyvauti. Gal pavyks kaip modeliui  padirbėti Azijoje. Svajoju pakeliauti po Ameriką. Galbūt kai surimtėsiu, reklamos versle gerai pasisukioti būtų.

– Ko palinkėtum bendraamžiams?
– Kai esi laimingas, tada pats pradedi skleisti pozityvą aplink save, todėl linkiu geros dienos.  Kiekvienam  norėčiau palinkėti  siekti savo tikslų – nesvarbu, tau 15  ar 50 metų. Tik mes esame savo sprendimų šeimininkai. Kai pradėjau bėgioti, sakiau: 5 kilometrai yra daug, o vakar nubėgau 14 kilometrų ir tai dar net neatrodė mano riba. Darykit tai, kas jus „veža“, ir nevergaukit pinigams. Nebijokit pakeisti darbo. Nebijokit pabūti be darbo. Eikit savo keliu ir elkitės būtent taip, kaip jums atrodo geriausia.

Duosiu jums gerą pavyzdį, kuris parodys tikrąją frazės „geros jums dienos“ galią.

Turėjau fotosesiją su labai šaunia fotografe Julija. Žodžiu, po fotosesijos nuvykau tiesiai į traukinių stotį. Šiandien  grįžtu į Šiaulius, namo! Buvo 4 laisvi langeliai, tačiau aš pasukau prie kasininkės, kuri atrodė šiek tiek nusiminusi. Tik priėjęs  maloniai pasisveikinau, gavęs bilietus palinkėjau jai geros dienos. Ji man atsakė tuo pačiu. Įsidėjau bilietus į kuprinę, vėl jai palinkėjau geros dienos ir dar pridėjau „Iki!“ Ji nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Matėsi, kad jos nuotaika tikrai pasikeitė.

Tad ir jums norėčiau palinkėti geros dienos visiems. Ir pasakykit šią frazę bent 5 kartus per dieną.

Arnas su vėliava – Leonsenberg  „Fashion show final“.
Dariaus Kučio nuotr.