Šiaulių fotografijos muziejuje įvyko pirmoji paskaita iš ciklo „Tapatybės formatai. Tradicija ir modernumas tarpukario Lietuvos fotografijoje“. Teorinę paskaitą „Modernizmo konstrukcijos fotografijos teorijoje“ skaitė menotyrininkas, Lietuvos fotomenininkas Tomas Pabedinskas.

Lektorius aptarė modernistinės fotografijos sampratą, remdamasis pavyzdžiais nušvietė istorines modernistinės fotografijos ištakas, kėlė aktualų klausimą – kokia yra fotografijos ateitis.

Fotografijos siekis – atitolti  nuo dailės
XX a. pradžioje spartūs  visuomenės gyvenimo pokyčiai skatino naujas idėjas. Didelis tikėjimas technikos galia formavo ir kitokį požiūrį į fotografiją. Vienu iš ryškiausių modernistinės fotografijos pradininkų laikomas Aleksandras Rodčenko, rusų tapytojas, skulptorius ir grafikas, kūręs daugiausia monochrominius (juodus ant juodo) darbus ir kinetines skulptūras. Į fotografiją pasuko 1925 metais. Iškėlė idėją, kad reikia atsisakyti ankstesnio meno tradicijų, atsiplėšti nuo dailės. Fotografija –  tai  mechaninis menas, įrankis kurti geresnį pasaulį. Nereikia jokio įsikišimo, jokių emocijų, individualumo. Jo idėjos paplito kitose šalyse, ypač Vokietijoje.

Naujas matymas
László Moholy-Nagy, vengrų kilmės režisierius, tapytojas, fotografas, skulptorius ir teoretikas, naujo matymo skelbėjas. Jis teigė, kad žmogus turi iš anksto nusistovėjusius vaizdinius, o  fotografija gali išmokyti naujo matymo. Pabrėžė, kad fotografija turi padidintą matymo galią, skirstė ir aptarė matymo formas: abstraktus matymas, tikslus, greitas, lėtas, sustiprintas, vienalaikis, iškreiptas matymas. Pasak lektoriaus, šiandien tai nestebina, bet tada buvo nauja. „Būti mašinų naudotoju turi būti šio amžiaus dvasia. Fotografijos menas  ateina iš eksperimento“, – sakė jis. Menininkas išpranašavo ateitį sakydamas: ,,Ateityje neraštingas bus asmuo, kuris nežino apie fotoaparato ir rašiklio naudojimą.“

Savarankiškas menas
Edwardas Westonas nuo ankstyvo amžiaus žinojo, kad bus fotografas. Fotoaparatas mato daugiau nei akis, taigi kodėl gi nepanaudoti? Prisidėjo prie to, kad fotografija tapo savarankišku menu. Pripažino, kad naujame pasaulyje fotografijos atsiradimas neišvengiamas, būtinybė. Fotografijoje susijungia tai, kas yra, kas reliatyvu, kas tik mintyse. Ir tai nutinka akimirksniu.

Vokiečių fotografas Albert Renger-Patzsch rašė: „Geros fotografijos paslaptis, kuri, kaip ir meno kūrinys, gali turėti estetines savybes, yra jos realizmas... Todėl leiskite mums, menininkams, palikti meną ir stengtis sukurti fotografijas be skolinimosi iš dailės.“

Paulas Strandas, amerikietis fotografas ir režisierius, kartu su kolegomis modernistiniais fotografais, tokiais kaip Alfredas Štiglitzas, eksperimentavo su abstrakcijomis. Kai kurie menininkai eksperimentavo be kameros, kūrė šviesos – tamsos kontūrus, meistriškumu buvo laikoma išankstinė vizualizacija, fotografai mokėsi kūrybinio matymo, įsivaizduoti, kaip atrodys konkretus daiktas fotografijoje.

Postmodernistinis požiūris
Sherrie Levine, amerikiečių fotografės, dailininkės, dalis darbų aiškiai priskiriama atpažįstamiems modernistiniams meno kūriniams, tačiau geriausiai žinoma dėl savo nuotraukų serijos „After Walker Evans“, kuri buvo rodoma Niujorke 1981 m. Postmodernistinis požiūris į individualumą, manipuliavimas vaizdais. Perkurtas kito menininko vaizdas įgyja naujų prasmių.

Michaelis Mandibergas yra tarpdisciplininis menininkas, kuriantis internete. Remdamasis konceptualiomis tradicijomis, perkuria, remiksuoja jau sukurtus vaizdus. M. Mandibergas  teigia, kad kiekvienas vartotojas gali moderniomis technologijomis susikurti autentišką kūrinį, tik negali parduoti.

Lietuviškas modernizmas
Lietuviškojo avangardo pradininku tituluojamo dailininko Vytauto Kairiūkščio kūryboje jungėsi konstruktyvizmo, suprematizmo, kubizmo idėjos. Novatoriški jo darbai neretai šokiruodavo to meto parodų lankytojus, tad V. Kairiūkštis į XX a. pirmosios pusės lietuvių dailės istoriją įėjo kaip vienas ryškiausių modernistų. Jis kritiškai vertino fotografijos ryšius su tapyba, propagavo modernistinę kūrybą.

Žinomiausias modernistinis fotografas –  Algimantas Kezys, menotyrininkas, rašytojas, teologas, filosofas. A. Kezys pasinaudoja skaitmeninės fotografijos galimybėmis transformuoti realybę bei perteikti menines vizijas, pasiūlo dar vieną požiūrio į pasaulio sandarą modelį. Menininkas  labiau pabrėžia estetizuotą formą nei turinį. Išnaudodamas šviesos ir šešėlių sąveiką, realistinius objektus bei erdves paverčia metafizine tikrove.

Siekdamas fotografija išreikšti sudėtingą individualią pasaulėjautą, autorius iš dokumentikos realybės fragmentų montuoja ir konstruoja savo struktūras, išnaudodamas montažo ir dvigubos ekspozicijos technikas. Spalvotoje fotografijoje autoriaus mėgstamos konstruktyvios formos įgauna naują skambesį. Miestovaizdžius jis paverčia mitologine arena, kurioje archetipinių ir modernios civilizacijos ženklų sintezė sukuria emocinę ir intelektualią įtampą.

Kokia fotografijos ateitis?
Modernistinės fotografijos teoriją lektorius siekė pristatyti suprantamai, parodydamas pavyzdžių.  Pristatydamas ryškesnius menininkus susiejo jų idėjas su konkrečiu laikotarpiu. Kaunietis menininkas Romualdas Požerskis šiauliečiams atvežė fotografijos leidinių, kartu su kitais paskaitos klausytojais dalyvavo diskusijoje.

Diskusijoje  vienareikšmis atsakymas apie fotografijos likimą nepateiktas. „Neišvengiamai fotografija, jos supratimas ir vaidmuo keisis, – sakė T. Pabedinskas. – Laidotuvės nelaukia.  Atsiranda naujų raiškos būdų. Juk fotografija keitėsi visada. Prasidėjo nuo brangaus aukštuomenės užsiėmimo, galima sakyti, privilegijos, vėliau atsirado mėgėjiška fotografija. Dabar išpopuliarėjo „selfiai“. Technologijos pasiūlo vis pigesnių variantų. Ateljė taip pat turėtų išlikti. Ne kaip masinis reiškinys, o išskirtinė pramoga, laisvalaikio būdas. Bus žmonių, kurie norės kokybiško produkto“, – su viltimi komentarus baigė T. Pabedinskas.