Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje koncertavo vilniečių ansamblis „Klezmer Klangen“, kuris atliko žydiškos muzikos kūrinius jidiš kalba ir kartu supažindino su žydų tauta bei jos kultūra. Šį ansamblį sudaro viena didelė šeima, kurią jau ketverius metus jungia muzika. Išsamiau apie tai papasakojo viena iš ansamblio „Klezmer Klangen“ narių Rasa Vaičiulytė.

– Kaip atsirado „Klezmer Klangen“ ansamblis?
– „Klezmer Klangen“ jidiš kalba reiškia „muzikiniai garsai“. Mes esame lietuvių tautos atstovai, ne žydai, bet grojame žydišką muziką. Taip pat esame viena šeima: aš esu mama, groju kontrabosu ir pianinu, tėtis Dainius groja klarnetu, vyriausioji duktė Saulė – smuiku, Dovydas – būgnu, mažiausioji Ramunė groja viskuo, kuo gali, ir šoka, o mūsų teta Jovita groja akordeonu. Į šį kolektyvą tokiu pavadinimu esame susibūrę visai neseniai – vasarą bus ketveri metai. Viskas kilo spontaniškai. Buvome nuvažiavę į tarptautinį folkloro muzikos festivalį „PERETOCZE 2014“ Bialowiežy mieste Lenkijoje. Tada nusprendėme, kad reikia groti ir nepaleisti šio gero dalyko. Dabar tuo labai džiaugiamės, nes tai labai didelė mūsų šeimos gyvenimo dalis.

– Ar jūs esate profesionalūs muzikantai?
– Taip. Aš esu pianistė, fortepijono mokytoja, vyras – klarnetininkas, duktė Saulė dar mokosi devintoje klasėje Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Jovita yra chorvedė, bet mūsų ansamblyje groja akordeonu.

– Ar vaikai noriai prisijungė prie kolektyvo?
– Mūsų šeimoje visada aplinkui  muzika. Saulė natūraliai tai priėmė. Ji suprato, kad ją labai vertina, nors jai tik 15 m., bet pagal savo amžių labai gerai groja, yra konkursų laureatė. Ramunė beveik 3 metukų buvo mūsų repeticijoje, kai ruošiamės išvykti į Lenkiją. Visą repeticiją kažką pragrojo, neatsimenu tik kuo. O Dovydas nelabai mėgsta muziką, jis  labiau matematikas ir krepšininkas. Mums nereikia, kad jis sėdėtų automobilyje, reikia, kad dirbtų. Kitaip su mumis kartu niekur nevažiuos. Todėl jis pasiėmė būgną ir bando kažkaip įsilieti, nors noro ne visada yra.  

– Kodėl pasirinkote žydišką muziką?
– Jovita jau 20 m. yra pažįstama su žydų kultūra, nes ji Vilniuje dirba Šolomo Aleichemo gimnazijoje. Ji mano vyrą pakvietė groti į mokyklos kolektyvą, kuris vėliau pasikeitė į mūsų šeimos ansamblį. Mano vyras pradėjo groti šią muziką namie. Tada supratau, kad tai labai gražu ir negalima numesti ir nepuoselėti. Taip pradėjome groti.

Iš pradžių muzika mus visus labai „vežė“, niekas nebuvo to girdėję, viskas nauja. Paskui natūraliai pradėjome eiti gilyn ir susipažinome su tos tautos, kuri sukūrė tą muziką, kultūra. Supratome, kad daug ko nežinome apie savo šalį, apie jos istoriją, aplinką. Tos tautos muzikos kultūros pažinimas man ir mano šeimai padėjo susidurti su Lietuvos istorijos dalimi, kurios mes nežinome, kuri daug metų buvo tabu. Tai  žydų tautos istorija. Mes pažinome ne tik žydų kultūrą, bet ir supratome, kad Lietuva buvo tikrai ne vien lietuvių valstybė, bet joje daug kitų tautų. Šį dalyką reikia rodyti ir puoselėti, nes tai mūsų turtas, ne trūkumas.

Žydai daug šimtmečių neturėjo savo valstybės, bet jie gyveno Europos centrinėje, pietinėje dalyje, paskui – Amerikoje, Afrikoje, Rytuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje gyveno 46 proc. žydų tautybės žmonių. Jie perėmė tos šalies kultūrą, kurioje gyveno, ir padarė savo muziką, kurią dabar grojame, kuri yra be galo graži. Taip susiniveliavo tos tautos, kurioje gyveno kultūra, ir jų vidinis girdėjimas. Liturginis giedojimas, giesmės susivienodino su lietuvių liaudies muzika ir išėjo litvakiška muzika, kurios dabar ieškome.

– Ar mokėtės jidiš kalbos?
– Jidiš kalba man dar yra neišmoktas dalykas, bet visų dainų, kurias mes atliekame, aš žinau prasmę, viskas yra išversta. Norint išmokti kalbą, reikia daug laiko, praktikos, o dabar kalbėti Lietuvoje jidiš kalba neįmanoma, nes nėra su kuo kalbėti. Žydai Izraelyje nekalba jidiš, jie kalba hebrajiškai. Tai yra kalba, kuria susikalba visi pasaulio žydai. Jidiš kalbėjo tik centrinės Europos žydai ir tie, kurie gyveno Lietuvoje. Yra likę pavieniai žmonės, kurie kalba jidiš, tad praktikos nėra kur gauti, bet galima skaityti tekstus, girdėti tekstą dainose.

– Kokius atliekate kūrinius?
– Savo kūrinių dar nekuriame, dar nepriaugome iki šio dalyko. Žydiška muzika atrodo tokia užvedanti ir linksma, bet kai paklausai kaip muzikantas, tai supranti, kad ta visa muzika yra minorinės dermės. Tai liūdna dermė, bet ji vis tiek prikausto tavo dėmesį ir  negali atsitraukti. Pavyzdžiui, yra dainų apie holokaustą – dainų grupė iš getų. Tos dainos nėra liūdnos, yra lyrinė daina apie Vilnių, koks jis gražus, apie Vingio parką. Kita daina – kreipimasis į Dievą-malda, bet ji  tokia užvedanti, ten nėra jokio verksmo.

Yra pamokančių dainų apie gyvenimą. Pavyzdžiui, vienoje dainoje sūnus kalbasi su tėvu ir aiškinasi, ką reiškia mėsa, duona, žuvis ir kompotas. Tėvas sako savo vaikui, kad mėsa turtuoliams yra labai skanu, o mums visa tai, kad išgyventume.

Didelė dalis repertuaro – instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna, kad išgirstame melodiją, ji mums patinka, todėl aranžuotę pasidarome patys.

Man kaip muzikantei labai svarbi yra muzika. Todėl pirmiausia yra ji, tik po to – žodžiai. Savo ansamblio veikla mes siekiame tiesti tiltus tarp žydų ir lietuvių – taip skleidžiame pažinimą.

– Kokiuose renginiuose dalyvaujate?
– Dalyvaujame festivaliuose, į konkursus nepretenduojame. Dažniausiai dalyvaujame edukacinėje veikloje. Pavyzdžiui, mokyklose, kai  kalbama holokausto tema, mes informaciją iliustruojame muzikine dalimi. Taip pat dalyvaujame įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Esame buvę Londone, Veimare, Lenkijoje.

– Ar esate gavę kokių nors įvertinimų?
– Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės gavome oficialų laišką, kuriame buvo rašoma, kad mūsų kolektyvas yra vienintelis Lietuvoje atliekantis muziką litvakiška maniera. Tai mums svarus įvertinimas.

– Ką jūsų šeimai reiškia muzika?
– Muzika yra mūsų gyvenimas, be jos gyvenimo neįsivaizduojame. Kai jautiesi emociškai blogai,  pagroji ar padainuoji kažką, tada tarsi pagyji. Tai tikrai veikia. O žydiška muzika man yra labai graži, aš ją labai myliu. Man gražu yra jos melodija, harmonija, ritmas, žodžiai.

Mes norime perduoti, kad pasaulyje yra laibai daug įdomių tautų, įdomių žmonių, labai daug gražios muzikos. Mūsų žiūrovai yra įvairūs. Yra ir pačių mažiausių klausytojų, kurie po koncerto išeina straksėdami, yra ir brandaus amžiaus žmonių, kurie ašaras lieja. Mūsų ansamblis yra kamerinio pobūdžio. Jei ateina žmonės į mūsų koncertą, jie abejingi nelieka. Tik pažindami vienas kitą, skatindami ir puoselėdami muzikinę kultūrą, būsime bendraminčiai, bendražygiai ir mums visiems nuo to bus tik geriau. Bus mažiau galimybių atsitikti kažkokiai nelaimei, kurių buvo pilnas XX a.

2018 04 20 13

Ansamblio „Klezmer Klangen“ narė R. Vaičiulytė teigė, kad ansamblis siekia tiesti tiltus tarp žydų ir lietuvių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų