Biržų krašto muziejuje „Sėla“, kuris įsikūręs Biržų pilyje, atidaryta pedagogo, fotografo, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario, šiauliečio Alvydo Šalkausko paroda „Lietuva. Nykstantys ir atgimstantys dvarai“. Dvarų fotografavimu menininkas susidomėjo dar studijų metais po etnografinės ekspedicijos. O keliones po dvarus pradėjo 2011 m. A. Šalkauskas jau yra apvažiavęs ir nufotografavęs apie 50 dvarų. Ir tai tik maža jų dalis, todėl parodos autorius dar nėra pasiryžęs sustoti. Išsamiau apie fotografiją, pedagogo darbą, dvarus ir parodos atsiradimą papasakojo pats A. Šalkauskas.

– Kaip susidomėjote fotografija?
– Nuo vaikystės man tai patiko, o nuo 1986 m. dalyvauju parodinėje veikloje. Iš pradžių buvo grafika, paskui oda, dabar fotografija.

– Prie odininkystės nežadate grįžti?
– Nelabai, Šiauliuose nebeliko odos gamyklų, žaliava brangi, užsakovų nelabai yra. Jei darai pagal užsakymą, norisi, kad tas daiktas būtų vienetinis. Kinija viską užvertė pigiomis prekėmis, dar padarau kokią vieną kitą odinę knygą. Kai išeisiu į pensiją, ar tada, kai akys nebeleis, gal sugrįšiu prie grafikos.

Vienintelis dalykas, kurį dariau pradžioje, buvo grafika. Prie jos galima bet kada sugrįžti, įdirbis sumažėjęs, žinios yra, o papildyti jas visada galima. Naujos technologijos, priemonės eina į priekį. Taip pat ir fototechnika, kuri tobulėja ne dienomis, o valandomis. Nesinori stovėti vietoje.

– Nuo vaikystės jau žinojote, kad ateitį siesite su menais?
– Menai visada buvo šalia, bet buvo ir techniniai dalykai. Pradžioje pasirinkau radioelektronikos specialybę, bet gyvenimas taip susidėliojo, kad specialybės nebaigiau ir pasirinkau Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar – Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas).

– Kaip nusprendėte tapti pedagogu?
– Galbūt tai nulėmė pats miestas. Man patinka mokyti kitus, yra smagu. Visokių vaikų yra, vieniems tai  įdomu, kitiems – ne. Turime fotografijos studiją. Sąlygos gerėja, pradžioje turėjome tik vieną fotoaparatą, o dabar jau – penkis.

Kauniečiai leido knygą apie portretus, vyko konkursas, buvo atsiųsta apie 1500 darbų. Šioje knygoje 52 mokinių darbai, iš kurių 7 mūsų mokyklos mokinių.

– Be fotoaparato tikriausiai niekur nekeliaujate?
– Ne, be fotoaparato tikrai niekur, dar ne vieną pasiimi, jei reikia. Jei su savo automobiliu važiuoji, tada paprasčiau – gali įsidėti daugiau, o jei su viešuoju transportu, tada pagalvoji, ką reikia pasiimti.

Kodėl mano paroda „Lietuva. Nykstantys ir atgimstantys dvarai“ atidaryta Biržuose? Tiesiog su Ričardu Jakučiu važiavau į Biržus, kur gyvena mūsų pažįstamas Vidmantas Jažauskas. Ir taip atsitiko, kad gavau pasiūlymą parodą surengti Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje. Pasirinkau vieną salę ir joje surengiau parodą.

Kolekcija jau surinkta, nes kolekciją pradėjau rinkti nuo 2011 metų. Važinėdavau, fotografuodavau, tik nebuvau atsispausdinęs.

– Kiek parodoje eksponuojama darbų?
– Vežiau apie 80 darbų, bet apie 70 darbų tik kabo, nes nesutilpo toje salėje. Dar ir namuose yra apie 100 darbų. Yra nuotraukų, kuriose vienas dvaras iš įvairių kampų parodytas. Taip pat ir vidų norisi nufotografuoti, bet ne visi įsileidžia. Buvo toks atvejis: vieno dvaro savininkas paprašė, kad nefotografuočiau išlikusių unikalių krosnių, nes baiminosi, kad kas nors pamatys internete ir prasidės vandalizmas.

– Ką šia paroda norite pasakyti žiūrovui?
– Kad pamatytų, ne vien po užsienius lakstytų. Lietuvoje tikrai yra gražių vietų. Kai važiuoju fotografuoti dvarų, pasidomiu apie jų istoriją, tada ta kelionė man tampa pažintine ekskursija po Lietuvą.

Architektūra yra labiau įdomesnė, patinka važinėjimas po Lietuvą. Fotografuoju tik Lietuvos dvarus, tai darau savaitgaliais su žmona.

Tikriausiai pradžia buvo studijų laikais, nes teko būti vienoje ekspedicijoje su profesore Prane Dunduliene. Buvo rengta etnografinė ekspedicija Panevėžio krašte. Mėnesį teko dirbti su istorikais. Jie rinko medžiagą apie folklorą, o mes piešėme. Kažkaip patiko. Dar su kolegomis važiavome į Kelmės kraštą, kur architektūros paveldą vieni piešė, kiti tapė, dar kiti fotografavo. Važiuoju pro šalį, pamatau dvarą, kuris man patinka, fotografuoju, taip atsiranda azartas.

– Turbūt visų dvarų dar nespėjote nufotografuoti?
– Oi ne, dar tik mažą dalį – apie 50 dvarų. Būna, kad nežinai, kur jie, tenka su navigacija važiuoti. Yra apgriuvusių, sugriuvusių dvarų, kurių iš viso nebėra, tik pavadinimas. Yra įdomu griuvėsius fotografuoti.

Praėjusiais metais buvau savo tėvuko krašte, Ignalinoje. Prisimenu, kai važiuodavau vaikystėje, tai buvo tik griuvėsiai, o praėjusiais metais jis jau prikeltas, kultūrinis gyvenimas verda. Dvarai po truputį kyla.

Svarbu, kad oro sąlygos leistų fotografuoti. Kai vykome į Ignalinos kraštą, tai sąlygų nebuvo, lietus vis lijo. Kai važiuoji – nieko tokio, bet kai reikia išlipti ir fotografuoti, nelabai malonu. Tenka pasiimti skėtuką ir fotografuoti.

Būna, kad ne visada pavyksta įeiti į dvaro vidų, todėl neišeina pamatyti interjero. Teritorija aptverta, juk nelipsi į svetimas valdas. Kai kur yra paliekami telefonų numeriai, pasiskambini, paklausi, ar galima įeiti, nes nežinai, gal ten kokie palaidi šunys laksto.

Nors šunų palaidų nebuvo, bet spyną prie tvoros tai teko pabučiuoti. Pro vartų plyšiuką nufotografuoji. Jei aplinka sutvarkyta, tada galima ir aplinkui apeiti, bet būna ir tokių vietų, kur medžiai apaugę, pro žmonių kiemus juk nesiverši. Kiek įmanoma, tiek ir apžiūri.

– Kuo išsiskiria jūsų fotografijos?
– Nežinau, man svarbu yra nuotaika, intuityviai ieškau šviesos ar tamsos, ypatingos detalės. Ieškau įvairių rakursų, svarbu apšvietimas, paskui kompiuteriu dar pažaidi su spalvomis, paryškini, kad būtų įdomiau žiūrėti.

Fotografuodamas žiūriu, iš kurios vietos yra gražiau, ieškau estetikos, kad atsiskleistų tas dvaras, nors tenka fotografuoti ir jau sunykusį. Pavyzdžiui, nutrupėjusias plytas galima gerai ir blogai parodyti. Ieškai ritmikos, gražaus dvaro nugriuvimo. Vis tiek juk matosi, kad jis irsta. Nelabai fotografuoju gatves ar renginius, man geriau, kai galima su kūryba susilieti. Noriu tokioje srityje kažką daugiau daryti.

– Ką dar mėgstate fotografuoti be dvarų?
– Portretus, aktus. Dabar bus gegužės mėnesį aktų paroda, parodysiu kitokį savo veidą. Aš daugiau dirbu studijoje. Dar lipu ir į apžvalgos bokštus, fotografuoju panoramas.

– Kaip apibūdintumėte gerą fotografą?
– Reikia turėti gerą akį. Turi būti supratimas iš karto pajausti kompoziciją. Vienas dalykas paišyti ir kurti savo, o čia reikia užfiksuoti, pamatyti kažką. Manau, kad akis yra svarbiausia.

2018 04 20 10

2018 04 20 09

2018 04 20 11

Parodoje „Lietuva. Nykstantys ir atgimstantys dvarai“ eksponuotos dvarų fotografijos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų