„Laiptų galerijoje“ veikia Ilonos Daujotaitės-Janulienės tapybos paroda „Momentai“. Joje  naujausi, po kelionės į Graikiją sukurti tapybos darbai. Paroda sudaryta iš 3 momentų: įspūdis, žaidimas, jausmas.

I. Daujotaitė-Janulienė užaugo  Šiauliuose, čia baigė Pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą, šiuo metu gyvena ir kuria Kernavėje. Menininkė yra nuolatinė tarptautinių festivalių „Šiaulių Monmartro Respublika“ dalyvė, aktyviai dalyvauja kūrybiniuose projektuose Lietuvoje bei užsienyje, surengė per 20 autorinių parodų.  

Tad „Šiaulių naujienų“ skaitytojams autorė atvėrė paslaptį, kas ir kodėl keičiasi jos tapyboje.

– Ko gero, laimingą žmogų išduoda išvaizda – jūs tiesiog šviečiate. Ar dėl to kaltas gyvenimas gamtoje, toli nuo miesto patogumų ir veiksmo?
–  Daug esu išbandžiusi visko. Esu labai laiminga pakeitusi gyvenimo būdą, gyvendama gamtoje ir užsiimdama tapyba. Nebijau šnekėti apie tai, kaip jaučiuosi. Tie dalykai greitai praeina. Svarbu nebijoti to, kas dar bus. Šiandien jaučiuosi laiminga ir tai puiku. Džiugina tai, kad galiu tapyti, ką noriu, tapyti, nepririšta prie kažkokių užsakymų, kurie įstatytų į rėmą.  Esu laisva, gera, kad galiu tapyti bet kaip, bet ką. Čia yra vidinė laisvė, iškrova – be jokių taisyklių.

– Ar daug laiko ir pastangų prireikė tokiai brandai?
– Be abejo, pats žmogus turi  subręsti iki to: arba tu pasieki savo laisvę, arba taip ir lieki suspaustas taisyklėse, įstumtas į kažkokį kampą. Jeigu jautiesi kampe, išeik iš to suspaudimo, suvaržymo. Dažnai pagalvodavau, kad ne tai darau. Kad mane slegia. Darbas buvo atsakingas, nervingas, įtemptas. Pradėjo byrėti sveikata. Supratau, kad be kūrybos negaliu, nerealizuoju savęs.

Prieš kokius 8 metus leidau sau viską mesti ir atsidėti tik kūrybai, tapybai. Buvo visokių, aišku,  baimių. Po to supratau, kad su baimėmis toli nenuvažiuosi. Kai tą suvoki, kai atmeti viską, kas trukdo, ypač emocijas, susietas su baimėmis ir įtampomis, pradeda labai sektis. Visomis prasmėmis.  Taip dabar gyvenu.

– Prie sėkmės turbūt nemažai prisideda šeima?
– Šeima yra tada, kai vienas kitą palaiko. Mes su vyru Rimu mokėmės kartu Dailės fakultete. Jis yra restauratorius. Man irgi kai kurie restauravimo darbai patinka. Esame bendraminčiai, mes vienas kitam padedame, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Gerai, kad nereikia vienas kitam pasakoti ir aiškinti, ką aš veikiu, kodėl ištisą dieną stoviu prie molberto ar ištemptos drobės, ar dingstu pusdieniui. Kūryba mus palaiko.

Sūnus – istorikas. Jo darbe ne kūrybos, bet smalsumo, smalsumo daugiau, tačiau  kai kurios mano kūrinių temos gimsta iš jo pasakojimų, iš diskusijų. Tad kūrybinės idėjos gimsta iš bendravimo. Įvyksta begalė mielų akimirkų, iš kurių pasisemi. Vienas kitą taip papildome, kad susidaro ratas – kūrybinis, šeimyninis – jis nuolat sukasi.

– Esame įpratę galvoti, kad kūrybos impulsą menininkui suteikia ne dvasinė ramybė, o skaudūs išgyvenimai.
– Prieš 3–4 metus patyriau labai skaudžių netekčių, buvo gili praraja. Praradus mylimus žmones nelengva išsitiesti. Kai išgyveni tai, po didelio skausmo pradedi vertinti kiekvieną gyvenimo momentą ir atmesti smulkmenas, nereikalingas visiškai. Pradedi vertinti tai, kas iš tikro svarbu. Kiekvieną gyvenimo momentą imi branginti. Ta išmintis yra kiekvieno žmogaus giliai viduje, tik ne visi sugebame jos ieškoti. Lengviau yra bambėti, kaltinti kitus. Man tai netinka.

Gyvenimas yra dovana. Kai tai suprantu, neturiu teisės galvoti, kad yra negerai ir dėl to kažkas kaltas. Mačiau ir sunkių ligų šalia. Tai padėjo suprasti, kad turi laimingai gyventi, kol nėra ligos. Mačiau, kaip graužiasi, kad nespėjo ko nors pamatyti, pasakyti ką nors svarbaus, kai per vėlu keistis. Noriu išeiti laiminga, nes gyvenau puikų gyvenimą, nes laiku supratau – jis yra dovana.

– Kokius įspūdžius paliko mokymosi metai? Baigėte Pedagoginį institutą, ar teko dirbti mokytoja?
– Mokykloje jaučiausi labai suvaržyta. Nebuvau gera mokinė, nesisekė matematika. Piešti mėgdavau, net pamokų neruošdavau. Institute atsigavau. Dėstytojų priėjimas prie studento patiko. Dailės mokykloje nesimokiau, tad į kūrybinį procesą ir griežtai, ir kūrybiškai įvedė pirmasis mano mokytojas Bonaventūras Šaltis. Nepamirštami, didžiausios pagarbos verti ir kiti pedagogai: Zigmantas, Buivydas, Tribandžiai, Martinionis, Garbačiauskas...

Pati nespėjau mokytoja tapti, iš pradžių – vaikas, paskui – kiti dalykai. Gal 3 mėnesius pabandžiau – tai ne mano. Pedagogas turi gimti. Jei klasėje būtų 7– 8 vaikai, dirbčiau su mielu noru. O kai 30… Aš labai jautriai reaguoju. Kad sudomintum, uždegtum, reikia gyslą turėti.

– Mėgstate keliauti, kelionių įspūdžiai praturtina kūrybą. Kokias keliones labiau mėgstate?
– Mano kurso draugų labai daug išsiblaškė po pasaulį. Jei reikėtų rinktis, kur apsigyventi, iš užsienio šalių rinkčiausi Italiją. Arba Gruziją. Kai buvau 22-ejų, atsilikau nuo ekskursijos ir 2 savaites keliavau viena. Kai veda smalsumas, baimės nebejauti, rankioji įspūdžius, pojūčius, sugeri kvapus ir spalvas. Keliauti mėgstu. Praplečia pojūčių gamą. Viskas manyje nusėda ir spalvomis ištrykšta. Kelionėmis vadinu ir išėjimą aplinkui namus, į mišką, į piliakalnius. Esu labiau vienišė. Mėgstu nors vieną dieną pavaikščioti, pabūti viena. Paryškėja įspūdžiai, niekas neblaško.

Pasivaikščiojimas, paklaidžiojimas po miškus harmoningai sustyguoja visas emocijas ir visokie  žemiški rūpesčiai, vienadieniai dalykai nublanksta.

– Jūsų buvę dėstytojai nustebę, kad šioje parodoje atsiskleidžiate kitaip, naujai. Kuo ypatinga ši paroda?
– Visiškai nauji, šiais metais sukurti darbai. Tik vienas iš 2015 metų kaip akcentas. Labai emocingi, organiški. Nutapiau be ilgų mąstymų, iš emocijos. Momentas man atrodo sudėtingesnis nei akimirka. Į momentus įeina ir būsenos, ir kelionės, ir  impulsai.

Graikijos pleneras – kelionė paliko labai stiprių įspūdžių. Negalėjau ilgiau savyje išlaikyti tų vaizdų, kvapų, emocijų.
Kitas momentas – žaidimas. Žaidimas dviprasmiškas. Žaidi spalvomis, nežinodama rezultato.   Žaidimas tapyboje, kaip ir žaidimas gyvenime, – ateitis  nenuspėjama.

Trečias momentas – rimtis, liūdesys, susikaupimas, intymi emocija. Intymi jausmų išraiška, kurioje leidžiama viskas, pavyzdžiui, perkūno pavaizdavimas per akių žvilgsnį, per spalvų derinius, negalvojant, ar tinka tapybiškai. Visiškai organiška kūryba.

Į tokį emocinį etapą įėjau, kad turiu save išreikšti, kol yra energijos, norų, svajonių. Man ta paroda – pirma tokia emocinė iškrova gyvenime, tai yra kažkas nuostabaus. Pajutau didelį malonumą. Jeigu esi ant bangos, reikia save iškrauti, nes niekas vietoje nestovi.

1 momentas – įspūdžiai
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė atkreipė dėmesį, kad parodoje eksponuojama I. Daujotaitės-Janulienės  kūryba pasikeitusi. Iki šiol pažinojome autorę kaip tautos dvasios gaivintoją, romantišką tautinio kostiumo raštų, spalvingų gėlių grožio vaizduotoją.

„Šiandien matau kitokią tapybą. Senosios dailės pagrindai išlikę, bet savitai interpretuota. Kūryba labai vyriška, stipri, drąsi. Ne tik dideli formatai, bet ir kompozicija atskleidžia kūrėjos drąsą, – vardijo atsinaujinimo elementus menotyrininkė. – Autorė neima natūros tiesiai, bet improvizuoja. Piešinys išskiria pagrindinius motyvus. Spalvos įdomios. Autorė jomis nesišvaisto, bet tonai labai įvairūs. Darbai labai saviti toniniu požiūriu, kompoziciniais sprendimais, ekspresija. Graikijos temos paveikslai kurti ne iš natūros, bet atrodo tauriai, didingai.“  

2 momentas – žaidimas
Tapytojas Bonaventūras Šaltis pajuokavo, kad Ilonos tapybos stiprumas yra tai, kad ji nenori žinoti, ką daro. Gamtos gausiai apdovanota menininkė individuali, savita ir  žaisdama  eksperimentuoja:   intuityviai liedama spalvas gauna nenuspėjamą, bet visi įdomų  rezultatą („Žaidimas“, „Kelionė“).

3 momentas – jausmai
Dailininkei tapyba yra savotiška meditacija, jos žodžiais tariant, „esu ant emocinės bangos, kai būtina „išsitaškyti“, jausti pirštais dažus ir drobę, išsikrauti. Jausmo momentas  gali būti ne tik džiaugsmas, bet ir rimtis, susimąstymas. Sudaiktinti sapnai, vaizduotė, prisiminimai kviečia žiūrovą stabtelti ilgiau, įsižiūrėti ir suvokti, ką kalba „Neparašyti laiškai. Neparodyti jausmai“, ištirpti  „Nakties džiazo“ ar  „Žydinčio miesto“ svaiguly.

Graikijos vaizdai, ko gero, sujungia visus tris momentus. Susižavėjimo  emocija veržiasi iš paveikslų, kuriuose didingi alyvmedžiai, agavos, paslaptingi pastatai ir skulptūros kalba apie amžino grožio ilgesį.

2018 04 13 03

2018 04 13 04

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų