facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulietis Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas, priklausantis kelioms nevyriausybinėms organizacijoms, labai užimtas ir aktyvus asmuo, turintis išskirtinį radijo bangomis valdomų automodelių pomėgį. Toks yra Eividas Grinius. Šis jaunuolis radijo bangomis valdomais automodeliais susidomėjo dar pradinėse klasėse, o dabar jis veda įvairias paskaitas tiek Šiauliuose, tiek kituose miestuose, stengdamasis, kad jo pomėgis gyvuotų ir apie jį sužinotų vis didesnė ir įvairesnė publika. E. Grinius šiame sporte pasiekęs daug laimėjimų, todėl gali didžiuotis, kad yra vienas greičiausių atstovų. Nors Lietuvoje radijo bangomis valdomų automodelių sportas dar nėra toks populiarus kaip užsienyje, tačiau jaunuolis tikisi, kad ateityje tai pasikeis. Išsamiau apie šį sportą, techninius dalykus ir pasiekimus papasakojo pats E. Grinius.  

– Kaip susidomėjote radijo bangomis valdomais automodeliais?
– Viskas prasidėjo dar pradinėse klasėse, kai su draugu beveik kiekvieną dieną žaisdavome žaislinėmis mašinėlėmis. Su jomis važinėdavomės namuose, po kiemą, po purvus – visur. Buvo tokia vaiko svajonė, kad noriu turėti rimtą benzininį modelį. Gal po metų pradėjau labiau domėtis šiuo sportu. Šiaulių jaunųjų technikų centre pradėjau lankyti radijo bangomis valdomų modelių būrelį. Ten sužinojau dar daugiau. 2008 m. rudenį įsigijau pirmąjį savo modelį. Šiandien praėjo jau beveik 10 m. nuo pirmo modelio įsigijimo, aš tai laikau savo hobio pradžia.

Pirmasis modelis buvo HPI SPRINT 2 Sport. Jis tuo metu nebuvo nei ypač geras, nei prastas. Paprastas, mėgėjiškas modeliukas. Tada ir pradėjau važinėti jau su juo, o ne žaislu. Žinoma, pasitaikė avarijų, lūžių, tačiau tuos modelius buvo galima remontuoti. Nusiperki detalių, jas susidedi ir toliau važiuoji. Tada prasidėjo mėgėjiškos varžybos būrelyje ar tarpmiestinės būrelių varžybos, kuriose ir susirgau šia modeliavimo liga. Buvo smagu, aišku, dar nebuvau labai greitas, bet sekėsi tikrai neprastai.

Laikui bėgant įsigijau profesionalų: gal 2012 m. nusipirkau 2010 m. modelį. Ir pradėjau dalyvauti Lietuvos radijo bangomis valdomų automodelių sporto asociacijos organizuojamose varžybose Vilniuje. Pradėjęs dalyvauti tose varžybose pastebėjau, kad važiuoju ne paskutinis, nors ten rinkosi įgudę pilotai. Natūralu – labai stipriai užsidegiau važiuoti toliau. 2015–2016 m. čempionatui įsigijau 2016 m. modelį, turėjau naujausią važiuoklę, kurios dar net nebuvo prekyboje. Tai buvo mano kaip profesionalaus lenktynininko gyvenimo pradžia.

Tą sezoną ypač patobulėjau kaip pilotas – Lietuvos čempionate užėmiau 2-ąją vietą. Tai buvo didelis pasiekimas man, nes įrodžiau ne tik sau, bet ir aplinkiniams, jog esu vienas greičiausių lenktynininkų Lietuvoje. Iškart po šio čempionato išvykau į Slovakijoje vykusį Europos čempionatą, kur nugalėjau K finale startavęs iš antrosios pozicijos.

Tačiau po to beveik metus tęsėsi pertrauka, nes Lietuvos radijo bangomis valdomų automodelių sporto asociacija prarado savo trasą, patalpos buvo išnuomotos kitiems nuomininkams. Buvo tikras galvos skausmas, ką reikės daryti. Neslėpsiu, tikrai turėjau minčių parduoti techniką ir pasitraukti iš šio sporto. Ir tada sužinojau, kad Latvijoje vyksta automodelių čempionatas, kuriame, be abejonės, nusprendžiau dalyvauti. Atvykau pirmą kartą į Latviją, pusę sezono praleidęs, todėl bendroje sezono įskaitoje nieko neužėmiau. Tiesa, užėmiau ketvirtąją vietą ir trūko vos kelių taškų iki trečiosios. Latvijos trasa turi kur kas geresnes sąlygas pilotams, tad net nebuvo abejonių dėl kito sezono. Šiais metais Latvijos čempionate pradėjau važinėti jau nuo pat pradžių. 1, 2, 3, 5 etapuose užėmiau pirmąsias vietas, 4 etape – nukritau į antrąją vietą, o 6 – likau trečias.

– Latviai turbūt buvo nepatenkinti jūsų tokiais laimėjimais?
– Buvo visko. Teko keletą kartų įsivelti į diskusijas su teisėjais. Vos įvyksta kokia nors diskusinė situacija, tai sprendimas tikrai bus ne lietuvio naudai. Tas labai jautėsi.

Modeliai turi savo techninius reikalavimus. Turi sverti ne mažiau kaip 1350 gramų, minimalus modelio aukštis – ne mažiau 5 mm, modelio ratų bazės išmatavimai turi būti griežti – 1:10, lyginant su tikru automobiliu. Ratų diametras turi būti lygiai 62 mm, kėbulas turi būti būtent sedano tipo, skaidriais langais, aptako išmatavimai taip pat turi atitikti taisykles. Žinoma, kiekvienos modelio detalės ir kitų niuansų fiziškai neįmanoma patikrinti po kiekvieno važiavimo dėl laiko stokos, todėl sukčiauti yra įmanoma. Šiais metais turėjau keletą diskusijų. Būtent dėl tokių situacijų visus savo važiavimus filmuodavau, kad būtų galimybė pažiūrėti pakartojimą. Tačiau vietoj to, kad turint laiko ruoščiausi kitam važiavimui, diskutuodavome su teisėjais ir žiūrėdavome medžiagą.

– Kaip vyksta varžybos?
– Formatas labai paprastas, čempionate 6  varžybos, kiekvienose – 6 važiavimai. Iš jų 3 – kvalifikaciniai ir 3 – finaliniai. Prieš varžybas būna treniruotė. Pravažiavus visus tris kvalifikacinius važiavimus, finaluose modeliai sustatomi „Formulės-1“ tvarka – vienodais tarpais tiesiojoje ir startuoja visi vienu metu signalui suskambėjus. Kokią poziciją pasieki kvalifikacinėse, tokioje pozicijoje startuosi ir finaluose. Kiekvienas važiavimas trunka po 5 min. Varžybose laiko nežmoniškai trūksta, visą laisvą laiką skiriu modelio tobulinimui bei jo nustatymų keitimui. Neretai pertraukos metu nespėji pavalgyti pietų, nes stengiesi išnaudoti visą turimą laiką.

– Vienu metu valgyti ir kažką daryti neišeina?
– Tai būtų labai blogas derinys, nes valgant rankos tampa riebios, o ypač ratus turime labai saugoti nuo riebalų. Mane suerzinti galima nešvariu pirštu palietus modelio ratą. Valgyti ir tvarkyti modelį yra du nesuderinami dalykai.

– Pats negalvojote organizuoti varžybų?
– Teko pačiam suorganizuoti varžybas Šiauliuose, vyko jų turbūt per 10. Tai buvo įvairaus tipo: bekelės modelių, kurie važiuoja molio danga ir šokinėja per tramplinus, drifto bei žiedinių lenktynių. Šiaulių jaunųjų technikų centro kieme su bendraminčiais esame patys įrengę bekelės trasą, kuri dar vis stovi. Norint organizuoti didelio masto ir aukštos kokybės varžybas, reikia labai didelių išteklių, bent 500 kvadratų metrų ploto trasai ir, žinoma, įrengti pačią trasą.

– Kokių laimėjimų esate pasiekęs?
– Tų laimėjimų nemažai, taurių jau pilna lentyna. Kartą per mėnesį vyksta Europos čempionatas. Jie vyksta skirtingose šalyse: Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Italijoje. Tos varžybos trunka 3–5 dienas. Teko dalyvauti net keturiuose tokiuose čempionatuose. Beprotiškai didelis renginys, 500 entuziastų, visi lengvai išprotėję dėl to paties hobio – tai be galo smagu. Paskutinį kartą dalyvaujant Europos čempionate teko nugalėti K finalą.

Žinoma, turiu ir tarpmiestinių varžybų trofėjų. Lietuvoje buvau vicečempionas. Didžiausia bėda ta, kad mes, modeliuotojai, negauname jokių pajamų iš to hobio, o jis tikrai nepigus. Norint įrengti trasą, reikia turėti nemažai lėšų. Vienas kvadratas kilimo kainuoja apie 4 eurus, jei perkame 450 kvadratinių metrų kilimą jo vertė bus 1800 eurų ir dar 700 eurų transporto išlaidos. Iš viso 1900 eurų. O tai tik kilimas, be jokių bortelių, laiko skaičiavimo sistemų, kitų būtinų aksesuarų. Bekelės automodelių trasa Panevėžyje dar visai neseniai buvo uždaryta. Joje vykdavo Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatai. Dar yra viena bekelės trasa netoli Klaipėdos, kurią irgi vasaros pabaigoje turėtų uždaryti. Liko vienintelė bekelės modelių trasa Kaune, dar būdavo Utenoje, bet šiuo metu ji labai apleista. O žiedinių automodelių trasos Lietuvoje jau dvejus metus nėra nė vienos.

– Kas lemia sėkmę?
– Juodas darbas, pasiruošimas ir labai svarbu šiame sporte susitvarkyti su savimi psichologiškai. Aš kiekvieną kartą prieš varžybas modelį visai išardau ir vėl atgal sudedu. Taip darau todėl, kad modelis dyla, patiria labai dideles apkrovas. Jei šio modelio galios ir masės santykį sulygintume su tikru automobiliu, tai mūsų modeliukai turėtų apie 550 kW (750 AG) galios. Išardant ir surenkant modelį pirmiausia patikrinama detalių būklė, tuo pačiu susipažįstama su modelio silpnomis vietomis.

– Kur lengviau yra startuoti – lauke ar patalpoje?
– Pats esu važiavęs tiek su bekelės modeliais, tiek su trasiniais modeliais. Aš dažniausiai važiuoju patalpoje, todėl sakyčiau, kad lengviau bekelėje. Visada atrodo, kad svetima uoga yra skanesnė. Man atrodo, kad važiuojant bekele reikia mažiau priežiūros modeliui, nes vis tiek važiuojant tau į modelio vidų prisineša purvo, akmenų, o aš esu labai pedantiškas technikai. Pas mane viskas turi veikti idealiai. Kiekvieną kartą po važiavimo iš modelio išsitraukiu kiekvieną kilimo plauką, išvalau. Taip ir ateina rezultatai, todėl, manau, ne be reikalo tiek stengiuosi.

– Tam gal didelę reikšmę turi ir technika?
– Rungtyniaujame su kitais, ne tik kieno technika bus naujausia. Vieni sako, kad technika sudaro 80 proc. viso rezultato, tačiau aš negalėčiau taip sakyti. Technika dar turi savo charakterį. Du tokie patys modeliai, tų pačių metų, to paties gamintojo, gali važiuoti visiškai skirtingai, kadangi modeliai turi be galo daug nustatymų. Galima padaryti vieną modelį, kad jis važiuotų labai aršiai, reiškia, kad jis važiuos šiek tiek greičiau, bus labai judrus ir jautrus, lengviau galės aplenkti kitus varžovus posūkiuose, tačiau bus sunkiau važiuoti stabiliai, nes pilotas ne visuomet vairuoja idealiai. Jei modelis jautrus – jį suvaldyti sunku, todėl neretai modelis gali atsitrenkti į bortelius ar išlėkti iš trasos. Taip pat galima tą patį modelį padaryti labiau stabilų ir kiek lėtesnį, tačiau lengviau valdomą. Bus galima siekti vienodo ratų įveikimo laiko, apvažiuoti daugiau ratų, neišlekiant iš trasos. Latviai mėgsta važiuoti švelniai ir jie nedaro klaidų. Tad technika labai daug ką duoda, bet tą techniką pilotas turi gebėti pats sureguliuoti, suvaldyti. Tas modelis savo charakteriu turi tikti pačiam žmogui pagal jo vairavimo stilių. Šie modeliai reguliuojasi gerokai daugiau nei tikri automobiliai. Jog pakeistum nustatymus savo naudai, pirmiausia turi pats juos suprasti. Prireikia ne vienerių metų tam pasiekti, tai yra juodas darbas trasoje.

– Kokį greitį gali išvystyti radijo bangomis valdomi automodeliai?
– Latvijoje važiuojame lėtesnėje klasėje, kurioje modeliai išvysto apie 80–90 km/val. per vos 33 metrų tiesiąją. Didesnėse trasose modeliai gali nesunkiai išvystyti 110 ar 140 km/val.

– Ar šiame sporte būna moterų?
– Būna, turime ir Lietuvoje. Dažniau būna, kad šeimos vyras užsikrėtęs tuo hobiu ir taip įtraukia savo vaikus bei žmoną. Lietuvos radijo bangomis valdomų automodelių sporto asociacijos įkūrėjas Evaldas Urbonas važiuoja su visa savo šeima. Jo abu vaikai ir žmona važiuoja labai greitai. Prieš dvejus ar trejus metus jo žmonos nepavijau. Ji buvo labai greita. Pavyzdžiui, Latvijoje labiau jaunesnės mergaitės dalyvavo, dar mokyklinio amžiaus.

– O amžiaus apribojimų ar yra?
– Ne, tai yra toks hobis, kuriame amžiaus apribojimų nėra. Europos čempionatuose tai labai gerai atsispindi, kai matai vienodu greičiu lekiančius modelius, o ant pilotų pakylos stovi garbaus amžiaus vyras, o visai šalia – jaunas berniukas. Amžius nieko nekeičia, nebent investicijas. Toks hobis yra pakankamai mažai išplėtotas Lietuvoje. Rėmėjų pasiūlymų retai pasitaiko, tenka kartais įkyriai ieškoti pačiam, bandai garsinti savo kaip lenktynininko vardą. Lietuvos rinkose visiškai padengti išlaidas neįmanoma, bet šiek tiek sumažinti galima. Visada esu už bendradarbiavimą.

– Ar Šiauliuose šis sportas populiarus?
– Tai liūdna tema. Kažkada buvo 20 ar net daugiau žmonių grupelė, kuri po truputį nyko, nyko. Pastaruoju metu labai retai susirenkame pasivažinėti. Ši sfera pasaulyje yra tiek plati, kad turime net savo naujienų portalą, žinių tarnybą, komentatorius. Čia visiškai normalus sportas, nors Lietuvoje jis mažiau paplitęs.

2018 04 06 06

E. Grinius kovo 25 d. vykusiame radijo bangomis valdomų automodelių čempionate Latvijoje iškovojo pirmąją vietą.
E. Griniaus archyvo nuotr.

2018 04 06 05

Modelis turi sverti ne mažiau 1350 gramų, minimalus modelio aukštis ne mažiau 5 mm, ratų bazės išmatavimai – 1:10, ratų diametras turi būti lygiai 62 mm, kėbulas turi būti būtent sedano tipo, skaidriais langais, aptako išmatavimai turi atitikti taisykles.
E. Griniaus archyvo nuotr.

Į viršų