facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gintautas Gascevičius – žinomas šiaulietis muzikantas, dainų autorius, būgnininkas, perkusininkas. Meno pasaulyje vertinamas kaip ypač originalus audiovizualinių performansų kūrėjas ir atlikėjas. Jo muzikoje labai svarbi gamta, pavyzdžiui, vanduo ar čiulbantys paukščiai. Neįprastose erdvėse žaisdamas garsais priverčia muzikuoti ne tik marimbą, puodus ar specialias lėkštes, bet ir šluotas, žvejo įrankių dėžę, akmenį. G. Gascevičius prisideda prie miuziklų ir muzikinių spektaklių kūrimo, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, su skirtingomis grupėmis yra įrašęs per 40 muzikinių albumų. Debiutinis G. Gascevičiaus solinis albumas „FonoGrafijos“ išrinktas vienu konceptualiausių 2017 m. albumų.

Balandžio 13 d. Teatro mažojoje salėje klausytojų laukia G. Gascevičiaus perkusinės instaliacijos „GINC“. Šiame gyvo garso koncerte netikėtai atsiskleis mušamųjų instrumentų, įvairių balsų ir garsų, vizualizacijos ir scenografijos dermė.

Pateikiame pašnekesį su muzikos kūrėju, kuris galbūt padės į mūsų regimą, girdimą pasaulį pažvelgti naujai.

– Iš kur tas noras kurti kitokią muziką? Kaip kilo savito projekto idėja?
– Vizija aplankė prieš metus, nebeduoda ramybės. Groju daug: su genialiais žmonėmis, mažiau genialiais, su fantastiškais – visokių variantų. Kūrybiniuose procesuose būna momentų, kai iš vidaus kažkas pjaunasi su kūrybiniais sprendimais. Tada pradėjau vienas darbuotis su instrumentu, fantazuoti, kaip tas ar kitas dalykas turėtų skambėti. Atsirado vienas kūrinėlis, kitas. Pamažu pradėjo formuotis repertuaras. Keistoki kūriniai, bet nuoširdžiai mano. Tas nuoširdumas iš to, kad kūriau be tikslo parduoti, be išankstinio kėslo: maloniai skamba, kad kažkas pirktų.

Turėjau koncertų įvairiose erdvėse, pamačiau, kad tai „kabina“, įtraukia žmones, net užburia. Tai  fantastiška –  tapti ir sukūrėju, ir atlikėju, pajausti publikos regažą. Tai veikia. Iš mano pusės yra nuoširdu ir tikra, vadinasi, iš tikrųjų tikra.

Pernai išleistas albumas, atsiliepimai puikūs, galima prie jų prisirišti, įlipti į tą kurpalio modelį, bet galima pasidžiaugti sėkme ir žygiuoti toliau: į nežinomus plotus, nepatirtas erdves, kur gali atrasti bala žino ką. Visa erdvė palanki atradimams. Ta erdvė laukia atradėjų. Joje yra vietos absoliučiai viskam. Tai toks mano „įlipimas“ į tą koncertą.

– Kūriniai atsiranda spontaniškai ar interpretuojant kitų autorių muziką?
– Leidžiu minčiai laisvai tekėti. Mano požiūriu, yra keli variantai. Vėjas pučia – jis yra tobulas. Kedena plaukus, rauna medžius. Jis yra tikras. Kitas variantas – mobilusis telefonas. Kad jį padarytum, reikia velnišką žinojimą turėti. Kad sukurtum tobulą telefoną, labai daug sudėtingų technologijų reikia išmanyti. Tokia pat sudėtinga muzikos pradžia: ištyrinėjimas, gili analizė, miksavimas. Kitas variantas – leisti tam vėjui pūsti, kedenti mintis. Leisti vykti. Sudėtingesnis telefoninis variantas. Sujungus abu variantus – gaivaus vėjo ir iphono – kombinacija fantastiška.  Spontaniškumas ir išmanymas susijungia į viena ir sukuriamas puikus kokteilis.

– Kokį atradimą padarėte sujungdamas elektroniką su instrumentais, rakandais, balsu?
– Žmogus – nesuvokiamas instrumentas. Žmogaus santykis su instrumentu galimas dvejopas. Pirmas: aš esu žmogus ir visi instrumentai – mano pratęsimai. Žavus variantas. Kiekvienas impulsas vidinis, ką bedaryčiau – mano variacijos. Aš – hegemonas. Kitas variantas produktyvus ir labai įdomus: susidraugavimas su erdve, su kiekvienu instrumentu atskirai, užmezgimas diskusijos su kiekviena erdvės klostele, su kiekvienu daikčiuku, su vėjo šiurenimu. Atliekama tai, kas prieš akimirką nebuvo suvokiama, įvyksta tai, ko nebuvo sugalvota. Tie du keliai – savęs skleidimo ir draugystės – sukuria stebuklus.

– Kada tas suvokimas atėjo? Iš juodo darbo ar iš vėjo gūsio meistriškumas?
– Tai neatsiranda iš nieko. Reikalinga patirtis, muzikos išmanymas, grojimo technika. Akademinės treniruotės, mechaniniai darbai privalomi.

Prieš 5 metus nusprendžiau atsiduoti tam, kas patinka man pačiam, nutraukiau proto ribose tas veiklas, kurios pjaunasi su mano vidiniais polėkiais. Daug dirbu studijoje. Kad įvaldyčiau savo instrumentus, atrastas metodikas, kokius trejus metus po 6–7 val. kasdien  treniruotės. Tada patys didžiausi atradimai padaryti suvokiant save, savo erdvę, instrumentus. Ir manau, kad pavyko tuos instrumentus įvaldyti, susidraugauti.

Su darbu ateina tai, kad galima norimu momentu pakartoti. Jeigu atsiduosi tik vėjo gūsiui, pakartojimas to stebuklo nebus įmanomas. Stebuklas įvyks, kada tinkamas vėjas papūs.

– Ar vienam geriau, ar su kompanija?
– Būna visaip. Vienam darbas efektyvus, pats priimi sprendimus. Kolektyve daugiau galvų, daugiau patirčių, diskusijoje atrandi naujų idėjų. O vienas maudaisi savo sraute. Reikia abiejų.

– Su kuriomis grupėmis dirbdamas daugiausia pasisėmėte patirties?
– Mano broliai „Bixai“ – pirmiausia. Stipri pradžia. Visi su galingais užtaisais. Stipriai jaučiame vienas kitą, net būdami skirtinguose miestuose darom sinchroninius darbus. Netikėtai pasiskambini, sužinai, kad tą patį darom. Dvasinė giminystė. Įdomūs darbai su teatru, su „Kitava“. Gėda prisipažinti, bet nieko neišmaniau apie senąją lietuvių  muziką. Ten yra žmonių, kurie labai gilinasi į tai. „Kitava“ padėjo suprasti, diskusijose įdomių dalykų sužinojau.

Viskas yra mokytojai. Kiekvienas įvykis, net nesėkmės. Ne palankios aplinkybės, o skaudūs išgyvenimai padeda pamiršti tinginystę, skatina žengti pirmyn.

Nepamirštama veikla grupėje „Trintukas prieš tikrovę“. Dirbant su Monika Šaltyte ir klavišininku Gintaru Dzidoliku pirmą kartą tokia patirtis.  Muzikuojant skirtingi instrumentai garsais sąveikauja. Kai skaitovas yra, muzika tampa  akompanimentu skaitovui. Monikos deklamavimas – kaip vienas iš instrumentų. Gal mes visi muzikavome, gal visi deklamavome. Tik skirtingomis priemonėmis: vieni balsu, rankomis, kiti muzikiniais  instrumentais. Įrašėme albumą. Gal dar tęsime bendrą veiklą. Įdomus projektas, nesibaigiantis niekados.

– Kaip kūrėte muziką spektakliui „Dumblas“?
– Spektaklyje „Dumblas“ turėjau sukurti muzikinį apipavidalinimą, užduotis pačiam miela: garsai turi būti vietiniai. Kadangi veiksmas apleistoje Dubijos mokykloje, susiradau jos patalpose daiktus, kurie skamba. Tie daiktai absoliučiai nepanašūs į muzikos instrumentą, bet turi fantastišką skambesį. Vamzdžiai gali būti, dėžės ar dėžutės, neznaimios visai, –  vartai, bandai, kol  susirandi tą raktą, kad skambėtų. Tada atsiranda muzika, kuri užburia.

– Ar visuose spektakliuose skamba tokia pat muzika?
– Per ilgą repeticijų laikotarpį susiformavo ta muzika, bet negaliu pasakyti, kad identiška 100 proc.

Atliekant roką taip pat atrodo, kad tas pats grojama, bet kiekvienąkart interpretacija kita. Ne veltui apie kai kuriuos muzikantus sakoma: „Tas atlikėjas interpretavo fantastiškai.“ Spektaklyje komandinis darbas: aktoriai, scenografija, žiūrovai vis kiti – permainos neišvengiamos. Atkuri nuotaiką, vibracijas, foną, kad žiūrovai giliau išgyventų, kas vyksta toje šiurpioje tikrovėje.

– Įsivaizduoju, kad jums skamba viskas aplinkui. Ar nėra sunki tokia būsena?
– Spektaklyje abstrakčią užuominą pasakė režisierius, kad trūksta kažko. Spontaniškai radau reikalingą daiktą, supratau, kaip skambės. Taip įvyksta, kad turi įvykti. Mus supanti aplinka yra tokia įvairialypė, kad įsiklausę pačius netikėčiausius garsus imame suvokti kitaip – akustiškai giliau, netikėčiau, naujoviškiau. Kaip gera: išeini į lauką ir matai, girdi, viskas vyksta – visas pasaulis muzikuoja, tai taip.  

– Gal vaikystėje atsirado potraukis groti mušamaisiais, bent išbandyti lėkščių skambesį?
– O, ne. Gana vėlai pradėjau muzikuoti, per vėlai, negu turėtų būti. Brolis 8 metais vyresnis. Kopijuodamas brolį pradėjau groti mušamaisiais. Man įdomu, tai yra gyvenimas. Nemėgstu žodžio savirealizacija. Tai gyvenimas pamirštant erdvę ir laiką. Laisvalaikis? Hobis? Darbas?

Man tos sąvokos neegzistuoja. Neturiu tų sąvokų. Visas gyvenimas garsuose. Ar tai patologija, ar pasiekimas, nežinau.

– Kaip šeima vertina kūrėją?
– Ačiū šeimai, ačiū žmonai, kad jie pakenčia tokį padarą šalia. Be palaikymo, supratimo būtų sunkoka. Dukra ir sūnus jau nebe visai vaikai. Save kartais pagaunu, kad su jais šneku kaip su vaikais. Kai buvau jų metų, galvodavau, kad tėvai smarkiai padėvėti, pagyvenę, kažko neišmano. Be abejo, jiems taip pat atrodo. Kaip jie vertina muziką, mano kūrybą? Manau, kad jeigu mano veikla būtų blanki, pilna nesėkmių, kažin koks tas vertinimas būtų. Dabar padiskutuojame, pasikalbame.

– Ko klausytojai gali tikėtis iš jūsų koncerto?
– Atradimų. Studijuoju elektroninius instrumentus, kaip juos galima suderinti, sujungti su tradiciniais, su nemuzikiniais instrumentais ir su garsiniais efektais. Naudoju ir balso elementus, savo balsą, kuris su ypatingu foniniu apdirbimu, įgarsinimu  įgauna keistų savybių. Tie laboratoriniai darbai, kurie studijoje buvo padaryti, atsiskleis koncerte. Tai yra įdomu. Tai užburia, aš nejuokauju.

Koncerte bus grojama tradiciniais ir netradiciniais instrumentais. Klausytojai patirs naujų teritorijų išgirdimo, suvokimo, pažinimo džiaugsmą.

2018 04 05 14

Žavu išgirsti:visas pasaulis muzikuoja
Nuotraukos iš G. Gascevičiaus archyvo

2018 04 05 06

Muzika gimsta iš diskusijos su instrumentu, su kiekviena erdvės klostele, su vėjo šiurenimu.
Nuotraukos iš G. Gascevičiaus archyvo

Į viršų