facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ atidaryta jauno menininko Andriaus Butvilo kūrinių paroda „Pavasaris“. Menotyrininkė Michalina Adomavičienė parodos atidaryme džiaugėsi, kad A. Butvilas eina savitu menininko keliu: ,,Keisti darbai. Net nežinau, kaip teisingiau pavadinti: piešinys ar tapyba, tapytojas ar grafikas? Andrius ieško savo išraiškos, kaip išsakyti santykį su pasauliu, ir jam puikiai pavyksta sujaudinti žiūrovą, įtraukti į savo pasakojimą. Akivaizdus jo, kaip menininko, tobulėjimas.  Monumentalūs piešiniai. Kai kurie gaiviomis spalvomis suplevėsuoja. Iš gyvenimo nedaug realių  motyvų, tikrovė transformuota, bet kūrėjas nepaskęsta fantazijose, jis – šio laikmečio žmogus. Vienas-du motyvai, o jais pasako svarbią žinią. Linija elegantiška, plastiška, pereinanti į skulptūrišką reljefą. Meistriška, subtilu ir sudėtinga.“

Prieš parodos atidarymą dailininkas A. Butvilas atsakė į kelis klausimus apie save ir kūrybą.

– Kaip save pristatytumėte „Šiaulių naujienų“ skaitytojams?
– Nors šiuo metu gyvenu ir kuriu Kaune, Šiauliai man visada išliks jaunystės miestas, į kurį taip gera sugrįžti, matyti, kaip keičiasi žmonės, miestas, kaip keičiuosi aš pats. Save laikau pirmiausia žmogumi iš Pavartyčių kaimo, o paskui – iš Šiaulių. Čia baigiau universitetą, suradau savo kelią į meno pasaulį. Tai mano meilės miestas. Pasipiršau Šiauliuose...

– Sakoma, menininkų šeimoms nelengva su buitimi tvarkytis, ar tiesa?
– Mano žmona dirba turizmo srityje, ne menininkė. O ir aš pats nesu „išplaukęs“. Su buitimi susitvarkau puikiai, esu normalus vyras.

– Kaip teisingiau jus vadinti: piešėju ar tapytoju?
– Kažkada bandžiau aiškintis. Galima visaip pavadinti. Paišau su sausa pastele, kurią įtrinu trintuku į juodą popieriaus lapą. Kad gaučiau norimą efektą, turiu labai ilgai trinti. Aš save laikau piešėju.

– Kodėl jums toks svarbus paukščio motyvas?
– Paukščiai atsirado, kai Šiaulių universitete ruošiausi bakalaurui. Paukščiai tada pradėjo skristi pas mane. Pateikiau peržiūroms, bet man pasiūlė labiau realistinius darbus pristatyti bakalauro darbo gynimui. Kai studijuoji, pavargsti nuo rutinos, trūksta vidinės laisvės. Tie paukščiai, matyt, nusileido kaip būdas pabėgti nuo akademizmo, kaip laisvės išraiška. Dabar kartais bandau atsiriboti nuo jų, bet jie vis sugrįžta. Išlenda ir neįsivaizduoju – iš kur. Susiformavo toks tipažas, braižas, mane pagal jį atpažįsta. Darbai mano portretiški, statiški, sakyčiau, net skulptūriški.

Pavadinčiau tai magiškuoju realizmu. Kūryboje dominuoja paukščių, gyvūnų motyvai, tik jie labai žmogiški, o gal atvirkščiai, žmonės ir jų jausmai mano piešiniuose virsta gyvūnais.

– Iš paveikslų sklindanti šviesa, jūsų šypsena, judesiai, kalbėjimo būdas leidžia spėti, kad esate optimistas...
– Niekada tuo klausimu nesusimąsčiau. Gal... Bet aš esu paprastas žmogus, ir tiek.

Jei pieši ant balto popieriaus, paišai šešėlius. Aš paišau ant juodo popieriaus. Tada turi piešti šviesą. Toks gražus, skambus derinys – paišau šviesą...

– Vaikai jautriau suvokia fantazijų pasaulį, perkurtą tikrovę. Kaip  keturmetis sūnelis vertina jūsų kūrybą?
– Kai buvo visai mažas, dar tik mokėsi kalbėti, atsimenu, prie kiekvieno paveikslo sakydavo: tete, tete, tete. Matyt,  asocijavosi su manimi. Dabar jam labai įdomu ant mano didelio lapo papiešti. Prisėdęs prie molberto kartais pamatau, kad nagelius prikišo – bandė „patobulinti“.

– Iš kur ateina idėjos, vaizdai: iš pasakų, literatūros, sapnų?
– Neįsivaizduoju. Kai pradedu piešti, jie tiesiog ateina, užplūsta. Yra bloknotas, imi ieškoti formų ir jos atplaukia iš kažkur. Piešdamas ne visada žinau, kas išeis, galutinai perprantu tik baigęs darbą. Miegu ramiai, bet pagalvoti reikia. Bepiešiant miniatiūrą, nes aš ir miniatiūras paišau, ateina kita forma. Ją pamatai ir žinai, kad būtent toks kūrinys bus, o ne anksčiau sumanytas. Jeigu ne „Laiptų galerija“, miniatiūrų gal nebūčiau pradėjęs piešti. Pamačiau kvietimą socialiniuose tinkluose, pabandžiau – prilipo. Sudalyvavau „Laiptų“ kalėdinėje miniatiūrų parodoje.

– Pavadinote parodą „Pavasaris“. Ar būtent šios temos darbus atrinkote, ar kūrėte naujus?
– Be jokios atrankos. Visi darbai yra sukurti per paskutinius dvejus metus, nuo 2016 pabaigos. Kai parodai ruošiausi, planą turėjau visai kitokį ir pavadinimą buvo sunku sugalvoti.

Labai norėjau parodos Šiauliuose. Pirmoji buvo „Bruknėje“. Bet vasara, tuščias miestas, mažokai dėmesio sulaukiau. Vis dėlto buvo smagu, kad draugai susirinko. Ši paroda Šiauliuose – antroji.  Tikiuosi, kad čia ateis daugiau žmonių.

Kadangi jau pavasaris, pamačiau parskrendančius paukščius, o paveiksluose dažnas paukščio motyvas, šovė labai paprasta mintis: pats kaip paukštis grįžtu į Šiaulius su paroda „Pavasaris“.

Pasivaikščiojimas po parodą, kurioje ieškosime „pavasario, jausmų ir gundymų“
 Tokia mintis kilo išgirdus „Laiptų galerijos“ kultūrinės veiklos, komunikacijos ir rinkodaros vadybininkės Astos Stankūnienės pasakymą, kad Andrius bando mus visus pavasariu sugundyti.

„Adomas“. Atletiškas kūnas, futbolo kamuolys, tatuiruotės – šiuolaikiški vyriškumo ženklai.
„Ieva“ – mados ženklų ikona. Ir vis tiek juose kažkas paukštiška – gal laisvės troškulys savo simbolių nelaisvėje?

Priešais juos – „Nuodėmė“. Sodriai žalia spalva, raizgalynė  iš pirmo žvilgsnio primena gyvatę, kirmėles, žarnas, siūlus. Nei pradžios, nei pabaigos. Kur mūsų nuopuolio ribos? Filosofiška?

„Gimiau Gaidžio metais“ – lyg briedis, lyg gaidys. Ironiškas žaidimas: ar ne per daug susitapatiname su svetimais ženklais, simboliais, horoskopais, ar ne per dažnai juos sureikšminame?

„Tėtis. Visi tėčiai yra superherojai“.  Lengva ironija. Galbūt slaptas siekis būti sūnaus superherojumi.

„Pabėgėliai“. Šių dienų aktualija. Beveidžių paukščių figūrų prigrūstas laivelis. Figūros taip arti viena kitos, bet jose nei tvirtybės, nei pasitikėjimo, tik – viltis. Virš galvų tuščioje erdvėje apvalus mėnuo. O gal žemės rutulys?

„Tvirtovė“. Tvirtai supinta paukščių kasa primena bokštą. Vienybėje galybė, tarpusavio ryšio ilgesys. Apie šeimą, apie pasaulį?

„Tai mano šventovė“. Vaiski žaluma plūsta iš medžio lajos. Kviečia prisiliesti, susimąstyti.
Tokia pat žaluma šviečia miniatiūros. Gal tikrai jau pavasaris, kai norisi kažkur lėkti, pakilti. Kai skverbiasi gyvybės šviesa.

Iš tiesų ši paroda yra apie žmogų. Nesvarbu, kad dažno paveikslo herojus – paukštis. Įsižiūri ir pamatai, kad menininkas paliko galimybę atrasti kiekvienam savo pasakojimą, savaip interpretuotą istoriją apie tarpusavio ryšius, šeimos saugumą, atsakomybę už gamtą, pasaulį. Įmetė ir gerą dozę nepiktos ironijos.

Menininkas sako, kad jis – labai paprastas žmogus ir jo paveiksluose viskas paprasta: mažai spalvų, mažai judėjimo. Bet iš to paprastumo gimsta stebuklas – ta vidinė nenusakoma šviesa, kuri gundo vis iš naujo prieiti, ieškoti – savęs.

2018 03 23 14

„Gimiau Gaidžio metais“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 03 23 13

„Tai mano šventovė“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų