facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto dailės galerijoje – puikiai šiauliečiams pažįstamo skulptoriaus Kazio Bimbos medžio skulptūrų paroda „asmens kodas“.

K. Bimba užaugo Šiaulių rajone. Kūrybinę veiklą pradėjo 1972 m. Dalyvauja įvairiose parodose, pleneruose, menininkų organizuojamuose projektuose. Sukūrė kelis šimtus antkapinių paminklų, įvairių skulptūrų iš marmuro, lauko akmens, medžio, metalo. Surengė keliolika personalinių parodų įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, užsienio ir mūsų šalies kolekcininkai. 2008 m. skulptoriui skirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

Kūrėjo įvairiapusiškumas
K. Bimba yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, bet menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio vertinimu, tautodailės stilistiką jau seniai išaugo. Labiausiai jis žinomas kaip skulptūrinių antkapių kūrėjas. Antkapių kolekcijoje, pasak V. Kinčinaičio, atsiveria esminis lietuvių tautos bruožas – santykis su amžinybe ir laikinumu, gyvenimu ir mirtimi. K. Bimbos paminkluose skulptūrinė plastika teigia ne liūdesį, o filosofinės amžinybės simboliką. Skulptorius kuria naujas kapinių estetikos tradicijas.

V. Kinčinaitis pabrėžia, kad K. Bimba atviras kūrybiniams eksperimentams, todėl gaivalinga vaizduotė, meistriškumas ir laisvumas atsiskleidžia pleneruose. „Metalo laužo skulptūrų plenere Kazys stebino lakoniškomis metalo plastikos formomis, „Performos“ projekte jis kūrė abstrahuotas, monumentalias medžio skulptūras. Kelmės pleneruose sukurti darbai puošia miesto erdves. Akivaizdu, kad šiuo atveju puikiai dera tradicinė Kazio meistrystė ir jo asmenybės modernumas. Akivaizdu, kad ši svarbi dermė yra ir šios Kazio Bimbos parodos pagrindas.“

Užkoduotos būties paslaptys
K. Bimba prisipažino, kad nors paroda atsirado lyg atsitiktinai, bičiuliui Šiaulių universiteto Dailės galerijos vadovui Kornelijui Užuotui pasiūlius, tačiau jos turinys nėra atsitiktinis.

Skulptorius šią parodą skiria  Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Joje – galimybė apmąstyti skaudų ieškojimų, klaidžiojimų, atradimų ir netekčių kelią. Nesvarbu, kad nėra tiesioginių ženklų, simbolių.

Šį kartą kalbama pasinaudojant Biblijos ir antikos  metaforomis. Mitologijos kodais kalbama apie kiekvieno iš mūsų likimą, santykį su istorija ir dabartimi, atvirai, net ironizuojant diskutuojama su žiūrovu ir pačiu savimi apie viltį, troškimus, emigraciją.

Turinio ir formos atvirumas
Šiaulietis tapytojas, asambliažų meistras Sigitas Prancuitis pabrėžė, jog K. Bimbos paroda atskleidė, kad Šiauliai turi  labai stiprų, savitą skulptorių. Ypač gerai autorius valdo medžiagą, šiuo atveju – medį, metalą. Sugeba išnaudoti natūralią, gamtos ir laiko suformuotą faktūrą.

Įdomios kompozicijos dar labiau suskamba, kai autorius parenka tinkamą pavadinimą. Pavadinimai talpūs, metaforiški. Ypač S. Prancuičiui įstrigo „Pažadėtoji žemė“ – viena iš gražiausių, jo nuomone, skulptūrų. „Simboliška, apibendrinta: Pažadėtoji žemė – surišta  virvėmis. Labai gili metafora.“  

Autoriaus teigimu, Pažadėtoji žemė – nebūtinai Izraelis. „Tai ir mūsų amžina kova dėl žemės, tai amžinas mūsų ėjimas į laisvę, tai mūsų viltys, kurios neišsipildo, gal ir emigranto dalia. Buvo suolelis gal 200 metų senumo. Kilo tokia mintis; daug kas jaučiasi dar su pančiais...“

S. Prancuitį žavi modernios skulptūros atvirumas. Medis sutrūnijęs, suskilęs. Vykusiai išnaudoti nutrynimai, įskilimai, išpjovos, faktūra, technologiniai sujungimai: kaištukai, metalo detalės, virvės...  Anot dailininko,  galima būtų ginčytis dėl tradicinių tobulų drožinių, kaip „Prokrusto lova“, „Nazarietis“. „Man artimesnis toks atvirumas, atskleistas seno medžio gabalo grožis.

Taigi Kazio „asmens kodas“ – nenusibodę, nenusaldyti dalykai, puiki paroda“, – apibendrino S. Prancuitis.

Sujungia paprastumą ir simboliką
Filosofas Jurgis Dieliautas prisipažino, kad K. Bimbos medžio skulptūras mato bene pirmą kartą. Jam labiau žinoma akmens kūryba. Kas krenta į akis pirmiausia? Atidumas medžio faktūrai. „Netolygumą, plyšį autorius talpina į kompoziciją. Sulaužyta, transformuota būsena suteikia tvariniui naujų ypatybių. Nereikalingus  dalykus, kaip kaišteliai, skylutės, raiščiai, paverčia svarbiais.“

J. Dieliauto teigimu, autorius neprovokuoja per jėgą, tik kviečia įsižiūrėti, susimąstyti. „Štai „Sūnus palaidūnas“ – atimta visa, kas nereikalinga, palikta tik kojos, lazda rankoje. Kūrėjas nueina nuo konkretumo, bet ne į abstrakciją, į paprastus dalykus – prisėdo grįžęs ant dėžės. Dėžė sena, rankų darbo. Plastinę visumą patys tarsi turime nušlifuoti. Taip atsiranda visuma, kurioje įdomu“, – dalijosi įžvalgomis filosofas.

K. Bimba neatmetė minties, kad šią skulptūrą galima aiškinti ir kita kryptimi: preciziškai išdrožta ranka, pėdos, lazda. Natūralus medžio įskilimas, patamsėjimas – kelionės išvargintas jaunas, trapus, prisėdo ant dėžės. Gal  emigrantas? Ar besugrįš, jei veda tik kojos…

J. Dieliautas atkreipė dėmesį į techninių jungčių prasmę: „Tradicinės drožybos ir performanso junginys: lentelės, kaištukai, rankenėlės. Laiko nugludinta, pajuodę, suskilę, nereikalauja rankos prisilietimo. Kūrėjas, rodos, nuasmenintas, o kūrinys reikalauja atidaus įsižiūrėjimo.“

Meistrystės, medžio natūralumo ir modernumo derinys
„Esu labai patenkintas savo gyvenimu, nes galiu daryti tai, ką noriu. Dirbu kasdien, nesunku. Dar labai noriu judėti. Bėgantis, skubantis žmogus esu, bėgantis su gyvenimu. Gal pusė eksponuojamų darbų jau šiais metais sukurta. Vienas kitas iš senesnių. Žavi mane mitologinės, religinės temos. Graikų mitai – neišsenkantis šaltinis.

Sutarėme su Kornelijumi,  kad nedarysime chaoso. Parodoje išlaikoma dabartinė tendencija –  atsisakoma beprasmiškų abstrakcijų. Reikia daugiau meistrystės“, – glaustai save apibūdino autorius K. Bimba.

Paprašytas pasivaikščioti, pakomentuoti kai kuriuos eksponatus, neatsikalbinėjo, vienus pats komentavo, kitur tik pasiklausė savitai šypsodamasis.

Tradicinė skulptūra „Prokrusto lova“: nukirsta koja padėta šalia. Ragina susimąstyti apie mūsų netoleranciją, bandymą viską standartizuoti, įrėminti. Kaip mūsų švietimo ir visuomenės gyvenimo sistema.

„Nusausinta upė“ – suskilusi išniekintos moters figūra, gimtojo kaimo simbolis. Gražus buvęs kaimas, išnyko, ištuštėjo po melioracijos. O kiek dabar tokių kaimų – išmirštančių...

„Šv. Brunonas“ – giljotina. Ironiška Lietuvos išgarsinimo versija. Mes iki šiol dar vis save giljotinuojame: savo simbolius,  vadus, didvyrius, šventuosius...

„Temidė“  ne tik akla – nei veido, nei akių.

„Asmens kodas“ – senas rąstigalis, metalo kabės, strypai – atpažinti, įsikibti?

„Kryžių kalnas“. Ryškiausia detalė – erškėčiuota Kristaus galva. Atrinkta  detalė iš visumos. Jis vienintelis dar saugo. Gal  suteiks stiprybės... Iš tolo primena kaktusą – vienišas ant palangės.

Gražu ir sąžininga
Šiaulietis skulptorius Gintautas  Lukošaitis parodą įvertino dviem žodžiais: gražu ir sąžininga. Sąžininga visomis prasmėmis. Autorius G. Lukošaičiui  imponuoja kaip asmenybė ir kaip menininkas.  

„Puiki, labai iškalbinga paroda. Viskas tuose dviejuose  žodžiuose. Turinys ir atlikimas, techninis išpildymas, mintis. Kristaus skulptūra įspūdinga. Ne tik kiekvienas kūrinys atskirai gražus, bet visuma tiesiog sukrečia, verčia mąstyti, –  sakė G.Lukošaitis.

2018 03 16 17

,,Mozė“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 03 16 20

2018 03 16 18

„Nusausinta upė“ – gimtojo Mikailaičių kaimo atminimui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 03 16 19

„Kryžių kalnas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų