facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tapytojas Boleslovas Tuskėnas – Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto auklėtinis, Lietuvos dailininkų sąjungos, Pasvalio menininkų klubo „RATS“ narys. Nuo 1981 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dirba Pasvalio rajono Saločių Antano Poškos pagrindinėje mokykloje dailės mokytoju.

„Laiptų galerijoje“ šio tapytojo darbai pradėti eksponuoti 1994 m. Po devynerių metų pertraukos  Balio Tuskėno tapybos paroda „Atradimai“ – vėl „Laiptuose“.

Su autoriumi kalbamės monumentalių, paslaptingų kalnų fone, jauti, kad tai ne šiaip svetimo krašto peizažai, o išskirtinių kelionėse patirtų įspūdžių atspindys.

 – Kodėl tokia ilga pertrauka nuo paskutinės  Šiauliuose – net devyneri metai?
 – Buvau tarsi iškritęs iš ritmo – kūrybinė krizė, galima sakyti. Atsimušiau į sieną. Abstrakcijos nebeveikė, nebedomino, sunku apsispręsti, kuria kryptimi sukti. Negaliu sakyti, kad visai tapybą užmečiau, parodose dalyvaudavau.

 – Esate keliautojas, motociklininkas. Ar kūrybai įkvėpė kelionės prisiminimai?
 – Kelionė prieš 5 metus motociklu padarė poveikį. Keliavome nemažai vasaromis po Europos kalnuotas vietas – nieko. O kai su būriu draugų išvykome į Ameriką, pirmosios 3 savaitės pralėkė kaip kine. Apvažiavome gal 20 valstijų per šešias savaites, 16 tūkst. kilometrų. Atsivėrė kitas pasaulis. Keičiasi vaizdai, emocijos. Kelionė manyje atrado kažką, ko pats galbūt nežinojau.  Artimas koloritas, gamtovaizdis užvaldė mane.

Mūsų gamta labai graži, o kodėl jos netapau – neturiu atsakymo. Atrastoji Amerika pamažu išsivystė į tapybos darbus, sugrįžus susidėliojo. Pajutau – paroda man reikalinga, kad galėčiau realizuoti save.

 – Ar galėtumėte pasakyti, kad esate ištikimas sau?
 – Taip. Spalvos mano visų darbų panašios. Naudoju gal penkias, iš jų kuriu žemės ir dangaus atspalvius, vizijas. Kalnų koloritas be galo artimas. Matau, kad grįžtu prie realistinės manieros, nors realūs vaizdai susipina su fentezy  – skraidau laivais, akmuo virsta debesimi ir pan.

Gal kiek naivus esu, bet sau – sąžiningas. Manau, kalbėti apie didįjį meną nėra prasmės. Tai, ką darau, turi prasmę man. Pavadinimas „Atradimai“ – ne tapybine prasme. Ne kokių naujovių ieškojimas, verčiantis per galvą, o išgyvenimų.   

Grįžome su laisvės pojūčiu. Nežinau, gal nerimta lietuviui tapyti Amerikos peizažą. Jauti  pasikeitimus savyje ir svarstai, ar teisingas kelias.

Studijų laikais ir po jų buvau užkietėjęs realistas. Vėliau užėjo periodas, kai tapiau sunkius, tamsius, gal kiek dramatiškus darbus. Pamažu darbai pradėjo skaidrėti, ėmiau rinktis šviesesnes rusvas spalvas, lengvus potėpius. Tapydamas šiuos kūrinius esu laisvas, man nerūpi, ar kas nors juos nupirks. Todėl kuriu kaip noriu, kaip man išeina.

 – O pats – išlikote toks pat?
 – Sunku pasakyti, kiekviena patirtis palieka įspaudą. Skrendančių, sparnuotų laivų siužetas išduoda fantazijas. Nuo savęs nepabėgsi. Krauni potencialą, sugrįžti.

Jaudulys malonus, atsakomybė. „Laiptams“ dėkingas už pradžią ir už šitą parodą. Galvoju, kaip ryžosi laukti manęs.

 – Ar žmona pritaria jūsų veiklai?
 – Su žmona susipažinome per motociklą. Sutariame visais klausimais, ypač dėl kelionių. Įsigijome  naujų draugų kelionėse. Mes abu – mokytojai, tik ji – rusų kalbos. Gyvename sodyboje, turime daržą, ant asfalto gyvenimo neįsivaizduojame abudu. Rūpesčiais dalijamės, džiaugsmais – irgi. Kaip daugelis.

 – Ko gero, esate įdomus, netradicinis mokytojas? Mokinius turėtų žavėti tokios asmenybės.
 – Vaikus visada bandžiau mokyti ne amato, o kūrybos. Bet pradedu jausti, kad nebe toks įdomus jiems. Reikia jaunesnių. Nesigilinu į pavadinimus, bet matau – jie kitokie. Aš jiems sakau du dalykus: pirma, neskaitydami knygų prarandate fantaziją, antra,  norėdami greito rezultato nepatiriate kūrybos džiaugsmo. Per tris minutes nenupiešę – nepatenkinti. Ko norėti, visi mes  verčiame laiką kaip puslapius. Išskaidytas, fragmentuotas laikas.

 – O kaip jūs save suvaldote tame fragmentuotame laike? Kas padeda neišsibarstyti?
 – Esu tradicinis lietuvis, kokių nors jogų nepraktikuoju. Darau, ką noriu. Stengiuosi daryti būtent tai, ko šiuo metu noriu: kartais tapau, kartais su bendraminčiais rengiame parodas savo galerijoje arba specialia aerografine technika puošiu transporto priemones. Tai malonumas ir galimybė susitaupyti kelionei. Automobilių dekoravimas patiko, jei nori važiuoti, reikia įpilti.

Meluočiau, jei kalbėčiau apie kūrybines kančias, tiesiog sėdu prie molberto ir tapau. Dažniau vakarais, kai nutyla šurmulys. Padirbęs, išsikrovęs, laimingas ir ramus einu gulti.

 – O vikingų laivas, kurį pastatėte Antaninių šventei? Ar jis atsirado iš gilaus domėjimosi viduramžiais?
 – Vikingų laivas – pažaidimas. Kur  gyveni, norisi ką nors gražaus nuveikti. Padaryti ką nors netikėta. Galbūt tapyba dėl to nukenčia, bet gyvenimo skonis gerėja. Įsilieti į bendruomenę yra įvairių būdų. Kaskart atsirenku geriausią, kaip man tuo metu atrodo. Įdomių idėjų pasiūlo draugai.

 – Dažnai būna, kad paveikslo prasmė paaiškėja perskaičius pavadinimą. Kokias prasmes šifruojate jūs?
 – Apie filosofines prasmes negalvoju, pavadinimą nulemia nuotaika. Nieko sugalvoto iš anksto  į paveikslą nededu. Juose man patinkančios spalvos, emocijos. Žiūrovui tas paveikslas gali atrodyti kitoks. Kai kas priekaištauja, kad „išplaukę“, tarsi neišbaigti. Vaizdai konkretūs, o pavadinimai abstraktūs: „Dviese“, „Legenda“ , „Žaidimas“ ir t. t. Jeigu gražu, jei malonu žiūrėti, kam dramatizuoti prasmes?

 – Tapote iš atminties ar iš nuotraukų?
– Kelionėje žmona labai daug fotografavo. Nuotraukos padeda atgaminti kontūrus, patį peizažą. O teptukas paskui nuveda savaip: akmuo į debesį, laivas kyla virš kalnų, vandens srovėse išryškėja veidai. Kartais pats ne iš karto pamatau.

 Žiūrovų atradimai „Atradimuose“
Į parodos atidarymą atvykę kelionės po Ameriką draugai teigė, kad dabar suprato, kokia prasminga kelionė buvo jų draugui. Stebėjosi, kad tas pačias vietas galima pamatyti visai skirtingai. Jiems B. Tuskėno paveikslai taip pat atradimas: drauge aplankyti kalnai paveiksluose atrodo mistiški, melancholiški.

Dailininkas doc. Bonaventūras Šaltis, parodos atidaryme pristatytas kaip vienas iš tapytojo Balio  mokytojų, pajuokavo, kad mokytojavimais girtis neverta: „Pats gyvenimas tvarko tą žmogų, kuris ryžtasi eiti į meną. Jį maigo visokiais būdais, ir jeigu išsilaiko, apsisaugo nuo primityvo, banalybių, išauga į menininką. Džiaugiuosi, kad save išauklėjai, eruditą darai. Ši paroda man primena S. Botičelį –  muzikinis crescendo, pakylėjimas. Žavi tapytojo meistrystė.“
Jam pritarė ir mylima tapybos dėstytoja Irena Ambrazienė; „Man patinka, kad darbai skamba. Gražu. Jau diplominis triptikas rodė, kad Balys bus menininkas. Tema nauja, neįprasta. Gal kai kam tie Amerikos peizažai – svajonės išsipildymas, atvežei emociją, koloritą. Jautru, taktiška. Atradimai tikri.“

Menotyrininkė, tapytoja Michalina Adomavičienė, vertindama parodą, tryško džiaugsmingomis emocijomis, bet stengėsi pakomentuoti rimtai: „Balys ir  pedagogas, ir ieškantis kūrėjas.  Mūsų tapybos mokykla išsaugota, bet realų pasaulį perkuria menininko akimis. Parodyti, kur šviesa nesudėtinga, o ją atskleisti emociškai ir tapybiškai – reikia įdirbio ir talento. Darbai monumentalūs. Kompozicija išryškina tvarinių didybę. Neaišku, tie tvariniai – žmogaus ar gamtos. Neaišku, kur riba tarp abstrakcijos ir realybės. Konkretus vaizdas nutolsta. Nebesuvoki, ar tai materialu.

Sukuriama begalybės įspūdis. Nesibaigiantys spalvų pustoniai. Darbai subrandinti, aukšto meninio lygio. Nepaprastai sudėtinga tapyba, jautrus spalvinis tonas rodo autoriaus meistriškumą.“  

„Iš kelionės dienoraščio“
Kai kils noras per vieną vakarą aplankyti bent kelis Amerikos kanjonus, pajusti, kokia „Melancholija“ dvelkia ūkuose paskendę kalnai, apsilankykite „Laiptuose“. Stoviu begalinės erdvės suviliota ir negaliu atplėšti akių nuo rusvos – žalsvos spalvos tirpstančio  „Miražo“, „Vakaro šešėliai“ ragina  „Pakilti nuo žemės“...

2018 03 09 27

Iš parodos „Atradimai“.
Dariaus ANCEREVIČIAUS nuotr.

 

Į viršų