Ilona Daujotaitė-Janulienė, savo kūrybą pašventusi svarbioms mūsų protėvių paliktoms vertybėms iškelti iš muziejinės atminties į šiandienos gyvenimą, parengė parodą  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šis darbų ciklas yra  pastarųjų dviejų metų tapybos „Budėjimas“ ir Tautinio kostiumo metams skirtų parodų tęsinys. Parodos apkeliavo pusę Lietuvos nuo Šventosios upės Anykščiuose iki  Baltijos jūros, Panemuniais.

Pasak autorės, tokių dalykų tapymas turi tikslą „nubraukti užmaršties dulkes“ nuo nuostabiai gražių baltiškų juvelyrinių papuošalų, skaisčių  protėvių tautinių drabužių, apsamanojusių  rūpintojėlių.  Toks darbas – tai ne tik išsamios istorijos, etnografijos, archeologijos, papročių studijos, bet ir didžiulis džiaugsmas išskleisti, parodyti visą mūsų senolių sukurtą grožį šiuolaikinės tapybos kūrinių šviesoje. Tai yra reikalinga, tai yra budėjimas, kad neprarastume tų vertybių, savo šaknų, protėvių papročių ir jų estetinio gyvenimo įpročių, kalbos, dainos, tautiškumo, meilės gimtajai žemei.

I. Daujotaitės-Janulienės tapyboje nuolat juntama praeities transformacija į dabartį, protėvių sukurtų vertybių tausojimas ir puoselėjimas. Kūriniuose atsispindi autorės vidinių nuotaikų ir emocijų pasaulis. Spalvos skamba tarsi  ilgesinga, budinčių vaidilučių prie šventos ugnies aukuro, daina, – Ilonos „daina“ teptuku, aliejumi, drobe.

„Dainuočiau ir dainuočiau mūsų liaudies dainas, jei tik turėčiau balsą“, – prisipažįsta autorė, ruošdamasi savo parodai Šiauliuose. Nors Ilonos kūrinių motyvai individualūs, istoriškai apibrėžti, bet toji ataidinti iš praeities tema reikalauja asmeninio žiūrovo atsako, reikalauja, kad prisimintų, neatitrūktų nuo savo šaknų. Kada dailininkė pajuto, jog būtent tuos dalykus ir taip reikia tapyti, sukūrė tapybos darbų kelias serijas.

Tautinių kostiumų pagal etnografinius regionus, seriją juvelyrinių papuošalų, rūpintojėlių skulptūrinių kompozicijų. Autorė net savo autoportrete neįsivaizduoja savęs kitaip, kaip tik pasipuošusios aukštaitės tautiniu kostiumu ir senoviniais papuošalais. Jeigu kalbame apie tapybinį naujumą, tai pabrėžtina, kad medžiaga, kurią dėvi aukštaitė kaip galvos apdangalą, yra lengva, plonytė, perregima, spindinti  melsvai balto šilko audiniu.

Tautiniai kostiumai – tai išeiginiai kaimiečių drabužiai, tokie, kokiais mūsų protėviai vilkėjo, kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savo mados, ne tokios kaip jų kaimynai. Moterų kostiumai vieni iš archajiškiausių, pasiūti iš ypač plonų ir kokybiškų audinių, kurie nuo seno buvo skiriamasis baltų genčių bruožas. Raudonų siūlų ornamentai drabužio pakraštyje Aukštaitijos regione archeologai randa juos buvus prieš penkis tūkstančius metų.

Dailininkę I. Daujotaitę-Janulienę jau seniai traukė, žavėjo ir jaudino skambi lietuvių tautinių rūbų ornamentika, lakoniškas krašto motyvų komponentų junginys, vidinė jų spalvų ir formų sąšauka bei ritmika, kuri skleidė meninę praeities buities tikrovę.

Susidomėjimas tautodaile ir jos įsiterpimas į autorės meninio mąstymo erdves prie naujų plastinių idėjų ir impulsų nėra atsitiktinis. Ji visada vaidino žymų vaidmenį visoje ankstesnėje dailininkės kūrybos raidoje aktyvizuodama ir atgaivindama nacionalinių tradicijų pojūtį ir aktualumą. Išreikšdama lietuvių istorinių  tautinių kostiumų spalvų turtingumą, jų dekoratyvumą nuolat pabrėžia subjektyvų, asmeniškai individualų savo išgyvenimą senolių estetikai.

Tapydama tokio žanro paveikslus Ilona neatsisako tiek piešinio, tiek spalvos detalizacijos   išryškindama praeities estetines vertybes pagal visus penkis etnografinius regionus. Nuo tiesioginių liaudies meno įvaizdžių bei motyvų dar pasuka į gilesnį liaudišką pasaulėvaizdį suvokdama pagrindinį principą – laisvą, intuityvų improvizacinį nusiteikimą traktuojant tapomą vieną ar kitą aprangos formą.

Tapybos kūriniuose vaizduodama dalį baltiškų apdarų, papuošalų bei tautinės aprangos  fragmentų, suteikia savo kūriniams ekspresyvumo, dinamiškumo ir įtaigumo. I. Daujotaitė-Janulienė tapydama šį ciklą laikosi pažodinio ir tikslaus tautiškų kostiumų ir jų detalių autentiško vaizdavimo, suvokdama juos per įvairių etninių regionų spalvinę lyriką.

Parodoje atsispindi dailininkės kūrybos ypatybė savo šviesia, labai jautria gama įsilieti į lietuviškų spalvų harmoningą ir dainingą ritmą. Kūrinių kompozicijos patraukia paprastumu ir lakoniškumu į skambų šviesiai spindinčių spalvų planą, kuris iš esmės ir lemia visą emocinę tautiniais motyvais tapybos parodą, padeda išvengti buitiškumo ir teikia visai parodai pakilios nuotaikos.

Jaučiama, kad autorė dirba nuoširdžiai, savęs nevaržydama, nesprausdama per daug  į temos rėmus, tačiau siekdama tikslios etnografinės kostiumų motyvų charakteristikos, taip pat išreiškia bendrą spalvų ir formų muziką, šviesos ir sutemų kontrastus. Tapo lietuves moteris, apsigaubusias baltais apdangalais, kepuraitėmis, spalvotais papuošimais, veidais, kupinais mįslingo ir švelnaus ilgesio.  Ilonos kūrybos pilietiškumas, kūrinių vertybiškumas aktualia metų tematika atsispindi bet kuriame paveiksle ir susijungia į meniškai įtaigų kūrinį, visą parodą, mūsų tautinės atminties įamžinimą tapyboje, kuri skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimui.          

Autorė savo kūriniuose į paveldą įdėjo šiuolaikinį kontekstą ir užtvirtino jį tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis ne šiaip sau, o pateikdama žinią apie tai, kokius turime lobius iš praeities.
I. Daujotaitės-Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai, Dailės parodų rūmai (dabar jie vadinasi Šiuolaikinio meno centras), Rusnės etnografijos, kultūros ir informacijos centras,  privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai.

„Audiniai, juostos, tautiniai kostiumai,  juvelyrika, senovės simboliai – visą tą žinojimą norisi pratęsti ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per pasaulio šalis – visur, kur tik bebūčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžina. Tai tokia mano kūrybos meilė ir pagarba  šimtmečių kultūrai“, – kalba autorė apie savo tapybos parodą.