facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tam, kad žmogus nusigręžtų nuo materializmo ir atsisuktų į savo vidų, kartais reikia paraginimo. Tam tikru paraginimu „atsibusti“ galima laikyti ir rašytojos Virginijos Rimkaitės apsakymų knygą „21 a.“, kurioje vaizduojamas chaotiškas gyvenimas išsižadėjus ne tik Dievo, bet ir jo atminimo.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jos prozos rankraštį pripažino geriausiu „Pirmosios knygos“ konkurse. Jaunoji kūrėja yra Kazimiero Barėno literatūrinės premijos laureatė.

Išsamiau apie save ir knygą autorė šiauliečiams papasakojo lankydamasi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Pateikiame autorės atsakymus į skaitytojams kilusius klausimus.

– Kaip jautiesi gavusi Kazimiero Barėno literatūrinę premiją?
– Kai sausio mėnesio pradžioje sužinojau, kad gavau Kazimiero Barėno literatūrinę premiją, labai apsidžiaugiau. Man tai buvo netikėtas įvykis. Šiandien to labai nesureikšminu, nes pastaruoju metu mano gyvenime yra daug netikėtumų. Kitaip tariant, norėdamas ką nors pajausti, turi suvokti, kas vyksta šiame pasaulyje, o šito aš jau nebesuvokiu.

– Kodėl pasirinkai lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijas bei teatrologijos magistrantūrą?
– Mokykloje man sekėsi matematika ir fizika. Ją baigusi pagalvojau, kad fizikos ir matematikos jau moku užtektinai, laikas rinktis tą studijų kryptį, kurios neišmanau. Kai įstojau į lietuvių filologiją ir režisūrą, maniau, kad man nesiseka, bet vėliau dėstytojai patikino, jog tobulėju.

Teatrologija buvo visiškai natūralus, savaime suprantamas pasirinkimas, kurio neverta analizuoti. Manau, lietuvių filologijos ir režisūros studijos iš esmės yra dalykas, kur ruošiami teatrologai. Baigęs tik bakalaurą, tu esi nei lietuvių filologas, nei režisierius, bet kartu sujungus šias sritis tu gali būti pakenčiamas teatrologas.

– Kuo tau svarbus pomėgis fotografuoti?
– Fotografavimas yra labai gražus ir prasmingas darbas. Jis man svarbus tuo, kad fotografija įamžina akimirką. Iš esmės mes egzistuojame ir būname tol, kol kitas žmogus gali pasakyti, kad tu esi toje nuotraukoje. Be to, nuotraukos patinka visiems. Nuotraukoje tu gali užfiksuoti grožį ir pasiekti pakankamai greitą rezultatą, o štai knygą gali rašyti visą gyvenimą. Rašymas tai toks ilgas, nesibaigiantis procesas su labai neaiškiu rezultatu, kai fotografijoje viskas yra aišku.

– Tavo knyga apie 21 a., joje yra 21 apsakymas, 21 veikėjas. Kodėl?
– Iš pradžių norėjau parašyti 21 apsakymą, kurių pavadinimai prasidėtų raide „A“. Po to supratau, kad išėjo vieno miestelio istorija ir kažko labai trūksta. Kai pavarčiau Evangeliją pagal Joną, supratau, kad tai galėtų būti kaip mano knygos ašis, stuburas, palaikantis tvarką. 19 Evangelijos skyriuje yra laidojamas Jėzus Kristus, o 19-ame knygos skyriuje tariamai laidojamas pedagogas J. Tokios paralelės ir sąsajos kai kuriuose skyriuose vis susijungia.

Manau, Evangelija pagal Joną yra pati vaizdingiausia ir gražiausiai aprašyta. Kai pamačiau, kad ši Evangelija turi 21 skyrių, apsidžiaugiau. Šis skaičius man labai patiko, pradėjau ieškoti jo prasmių ir viskas susijungė į vienį.

– Jeigu knyga „21 a.“ yra šiuolaikinė evangelija, kokia jos geroji naujiena?
– Nežinau, ar tai yra evangelija. Kaip ir sakiau, mano knygoje Evangelija pasirinkta kaip stuburas, kaip konstrukcija. Vis dėlto geroji žinia galėtų būti ta, kad jeigu jau taip atsitiko, jog tapome atskirais individais, vadinasi, tas gerumas gali eiti iš mūsų. Bet kokiu atveju aš tikiu ir tikiuosi, kad žmonės švies iš savęs.

– Kodėl veikėjus pavaizdavai tokius vartotojiškus?
– Kai kurios Evangelijos prasmės šioje knygoje yra tiesiog ironizuojamos, bet ne dėl noro ironizuoti pačią Evangeliją, o susidariusią situaciją. Žinoma, aš nesakau, kad XXI a. yra tik rūstus, tragiškas, šlykštus ir vartotojiškas pasaulis. Ko gero, mes visi esame dvilypiai, geri ir blogi tuo pačiu metu. Tiesiog mano knyga yra kaip komentaras, pasitelkus Evangeliją.

– Ar tavo knygoje yra moralizuojama?
– Visiškai nemoralizuojama. Veikėjai yra tokie, kokie yra, juk mes negalime nieko nei teisti, nei teisinti. Aišku, kai kurie skaitytojai moralizavimą vis dėlto gali įžvelgti, bet turbūt tai priklauso tik nuo to, kokį atskaitos tašką pasirenki.

– Kodėl taip greitai nužudei pirmąjį knygos veikėją?
– Jis nebuvo nužudytas, jis buvo užkastas. Tik vėliau taip atsitiko, kad jis turbūt mirė, nes buvo užkastas. Toks įvaizdis, esą jis mirė greitai, gali susidaryti, nes tai nutiko pirmame skyriuje, bet kiek ilgai truko tas procesas, nežinia. Laikas ten labai neaiškus, atrodytų, kad labai trumpai užkasinėja, bet tuo pačiu mes tai galime priimti, kaip viso gyvenimo metaforą. Juk per visą žmogaus gyvenimą ant jo vis pilama ir pilama tos žemės, kol galiausiai jis kaip daigas yra užverčiamas žemėmis.

– Kodėl vieną veikėją pavertei šunimi?
– Šis modelis buvo pasiimtas iš Biblijos, tik čia nereikėtų dėti lygybės ženklo. Tai buvo Biblijos šeimos įkvėptas pasaulis. Logiška, kad dėl to atsirado kažkokie prototipai. Štai tėvas V. atitinka Dievą Tėvą, pedagogas yra aliuzija į Kristų ir pan.

– Kritikai viešai skelbia, esą tavo knygoje mūsų amžius neatsispindi. Pritari?
– Iš tiesų gali susidaryti toks įspūdis, nes knygoje nėra daug mūsų amžiaus dekoracijų. Ten nėra telefono ir interneto, o gal yra, tik apie tai neparašyta. Nepaisant to, manau, knygoje galima rasti nemažai situacijų, kurios atspindi mūsų amžių. Ten tikrai yra mums daug atpažįstamų ir išgyventų įvykių.

– Tie patys kritikai sako, kad knygoje yra per daug veiksmų, užgožiančių turinį.
– Aš iš tiesų turiu tokią problemą. Jau nebesuprantu, kas yra literatūriška, o kas – ne. Teatras turbūt per daug įėjęs į mane. Aš sulaukiau ir iš savo redaktorės priekaištų, komentarų, esą esu kažkiek neliteratūriška, nes kai kurie mano dialogai buitiški, šnekamosios kalbos. Nesuprantu, ką šiuo atžvilgiu turi omenyje. Paprastai, kai žiūri spektaklį, vienas iš blogiausių dalykų, kurį gali pamatyti, tai išgirsti, kaip aktoriai kalba aukštomis frazėmis, su visais kableliais, taškais, penkiais šalutiniais sakiniais ir trisdešimt aplinkybių. Tikriausiai bėgdama nuo to buvau demaskuota literatūroje. Turbūt tai yra mano Achilo kulnas, bet šiaip viskas mano knygoje gerai, aš tokią skaityčiau.

– Vienoje recenzijoje rašoma, esą neišaugai iš prozininko Franco Kafkos kūrybos. Pritari?
– Kodėl turėtumėme išaugti iš Franco Kafkos? Ar čia mūsų amžiaus atgyvena? Ar tai yra labai blogai? Aš Kafką žinau ir man jo kūryba patinka, tik man atrodo, kad aš rašau kitaip nei jis, kitaip ir būti negali. Kai tau penkiolika, galbūt iš tiesų norisi sekti ir kopijuoti kitus autorius, sau prisitaikyti labiausiai patikusį stilių, bet kai esi beveik trisdešimties, stengiesi to vengti ir man atrodo, aš visai toli nuo Kafkos. Galbūt mus vienijantis bendras vardiklis galėtų būti tik absurdiškos, netikėtos situacijos.

– Tikrai nuoširdžiai tiki, kad mūsų amžiuje visiškai praradome tikėjimą Dievu?
– Taip jau atsitiko, kad į XXI a. įžengėme palaidoję ir sūnų, ir tėvą. Sūnų nukryžiavome pirmajame amžiuje, o XIX a. Dievas jau buvo miręs. Nesakau, kad šiandien viskas absoliučiai taip ir yra, nes pati esu tikinti. Tiesiog stebėdama tai, kas yra aplinkoje, suvokiau, kad religija jau nebeatlieka tokio svarbaus vaidmens, kokį atlikdavo anksčiau. Tuo pačiu pamačiau, kad pasaulyje nebeliko ritualų, tai reiškia – ir tvarkos. Mitas, ritualas yra tvarka, žinojimas, aiškumas, kurio netekome ar nebetenkame, vadinasi, prasideda chaosas. Iš esmės chaosas ir vienija mano knygos veikėjus.

– Vadinasi, šermenys yra paskutinis ritualas, kuris mums liko?
0– Nežinau. Tiesiog vietoje to negali atsirasti visiška tuštuma. Būdami pereinamoje būsenoje gali būti, kad sugrįšime atgal arba pavirsime į kažką kitą. Visiškos tuštumos negali likti. Jos vietoje turi kažkas atsirasti, tik įdomu kas.

– Ko palinkėtumėte šiauliečiams?
– Tešviečia iš mūsų šviesa.

2018 03 02 10

V. Rimkaitė: „Tešviečia iš mūsų šviesa.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų