facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės tapybos paroda „asMENIŠKAI“.

 Autorė užaugo Telšiuose, baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, vadovaujama profesoriaus V. Gečo įgijo tapybos magistro laipsnį. Dirba Zarasų meno mokykloje dailės mokytoja, yra  Dusetų dailės galerijos dailininkė.

Tapytoja gyvena Štadvilių kaime, Zarasų rajone. Kuria aliejinės tapybos darbus, koliažus iš skardos, meninę fotografiją, tekstilę. Dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, rengia personalines parodas.

Su R. Sladkevičiūte-Dainiene kalbamės apžiūrinėdamos ekspoziciją. Šiltos, minkštos, rodos, iš žemės ir dangaus susiliejimo surinktos spalvos kuria ramią vakaro nuotaiką. Autorės žvilgsnis, kalbėjimo tonas taip pat dvelkia ramiu nuoširdumu.

 – Neiškenčiu nepaklaususi: ar jūs ir gyvenime tokia rami?
 – Gyvenime rami, jei nereikia tvarkytis, jeigu nesu pikta ant vaikų. Jų net penkis turiu. Vyresnysis jau studentas, mažajam – penkeri. Auga 3 dukros. Dirbu meno mokykloje. Geriau negu paprastoje mokykloje, ten klasės mažesnės, ateina vaikai, kurie nori piešti. Arba jų tėvai nori. Kamuojamės tada. Piešti ir groti gali kiekvienas. O kad taptų menininku, reikia kažką turėti.

 – Gyvenate kaime, dirbate mokytoja meno mokykloje, auginate net 5 vaikus. Kada randate laiko kūrybai?
 – Kai reikia, susidėlioji prioritetus. Negalėčiau pasakyti, kad tapau daug. Bet jeigu geras oras, metu viską, griebiu molbertą ir…

 – Kaip atsidūrėte visai kitame Lietuvos krašte. Telšiai ir Dusetos – atstumas nemažas. Meilės emigrantė?
– Taip atsitinka gyvenime. Matyt, turėjo būti.

 – Jūsų paveiksluose daugiausia daiktai, interjerai, kaimiškos, buitiškos detalės. O jauti kažkokią paslaptį, ypatingą šilumą.
– Mane visad traukė interjeras, daiktai. Vyras net supyksta, kad aš net gyvenime vis sudėlioju natiurmortus. Kažkaip netyčia. O kiekvienas daiktas apipintas istorijomis, pasakojimais.

Aš dažnai įsiprašau pas kokią bobulytę, jei pamatau įdomų namą, tvorelę ar net skalbinius. Man labai gražu skalbiniai, kaip jie plasta vėjyje, gaudo šešėlius. Skalbiniai man kelia nuostabą. Kai važiuojame su vyru, suskaičiuoju. Pamačiusi grįžtu.

Kartą sustojau prie keisto mėlyno namo, kai šeimininkai pamatė, kad imuosi molberto, dažų, puolė skalbinius nukabinėti. Vos spėjau sustabdyti („Skalbiniai“). Arba kita moteris, man tik darbą pradėjus, norėjo pomidorus nuskinti, kad pavaišintų („Pomidorai“). „Vienišas stalelis“ – kol tapiau, šeimininkė visą istoriją  papasakojo, kaip jis buvo pagamintas, kad sūnėnas lauk išnešė ir paliko. Ji ir pavadino vienišu staleliu.

– Gal prieš tapydama nusifotografuojate objektus, kad jie tokie tikroviški?
– Ne, aplankau, apsižiūriu, jeigu oras netinka, kitą dieną, geresniu oru grįžtu, kur gražų dalyką mačiau. Tapau vietoje, čia ir dabar.

– Kai kurie dailininkai skundžiasi, kad sunku kurti pleneruose. O kaip jums?
– Pleneruose man labai gera. Jokios buities, rūpesčių. Pasidarau po parodą per kiekvieną plenerą. Išeinu ieškoti motyvų į kaimą. Zarasuose rastas šitas koridorius („Koridorius“), lova („Lova“), lygintuvas („Lygintuvas“) iš vieno seno namo.

Kitą vasarą tapiau Antazavėje. Spalvota įdomi bažnyčia, dvaras. Kai baigiau, atrodė per greitai padarytas, lyg purvinas, norėjau užtapyti, kolegos sustabdė. Praėjusią vasarą buvau Palūšėje: „Paštas“, „Vienišas stalelis“, „Gonkos“. Įsiprašau pas senutes. Užsimezga įdomus ryšys. Kartais būna, kad nesusikalbame, ar neįsileidžia, ar veda į tą galą, kur remontas padarytas, o man neįdomu.

– Ar tapote savo namų aplinką, interjerą?
– Yra keletas darbų ir čia. „Interjeras su spintele“, gėlės, „Natiurmortas su bijūnais“…

– Ar jau vaikystėje svajojote  būti kūrėja?
– Buvau nesubrendusi Žemaitijos mergaičiukė be jokios meno mokyklos. Viskas nauja, ruošiausi prieš stojamuosius, bet ilgai nedrįsau sau pripažinti, kad galiu tapyti. Tėvai buvo tiksliukai, inžinieriai. Jokių menininkų giminėje. O kažkodėl viliojo dailės studijos kvapas, kažkas nežemiška.

– O kaip dabar du menininkai po vienu stogu?
– Nėra menininkų šeimoje, kol kas. Ak, vyrą turite galvoje. Vyras buvo baigęs sustiprintą dailę. Persikvalifikavo į dailės mokytojus. Kuria akmens skulptūras. Galima sakyti, aš iš jo menininką padariau. Sūnus studijuoja komunikacijos srityje. Vaikai baigė muzikos mokyklą, lanko teatro studiją, merginos pamėgo piešti. Kol kas kiekvienas ieško savęs. O su vyru Žydrūnu gerai. Vienas kitą palaikome, supratimo daugiau, kai abu panašūs. Abiem kaimas mielas. Paprastai gyvenam: ir daržas, ir savas kiemas.

– Jūsų vyras Žydrūnas Dainys išdavė paslaptį, kad esate pamišusi dėl bijūnų, kelias dešimtis jų auginate, kad abu svajojate apie gyvenimą vienkiemyje. Paveiksluose gėlės kaip gyvos. Jos irgi turi istorijas?
– Kiekvienas darbas – tam tikra istorija. Arba nuotaika. Iš tikrųjų labai mėgstu tapyti gėles, natiurmortus. O bijūnas – nepaprasta gėlė, kiekviena kitokia.

– Kas pasikeitė per 20 metų jūsų kūryboje?
– Nedaug pasikeitė. Temos, motyvai tie patys mane domina. Jaunystėje drobių neturėjau. Ant kartono tapydavau. Tokie garbanoti, švelnūs lakštai, tekdavo prikalti daug vinių, kad pakraščiai neužsiriestų.

Dabar jau ant drobės tapau. Negaliu ant baltos drobės tapyti. Per švaru, per balta.

Galiu prisipažinti, kad  rėmus gal net  ilgiau dažau negu darbą. Paveikslai greitai atsiranda: kai pamatau, nebesigilinu. Gražu ir dangaus mėlynumas, ir tvoros detalės. Netyčia išeina. Tie natiurmortai lyg savaime susikrauna. Tapyti patinka, noriu. O sportuoti sunku prisiversti. Tad keičiasi nedaug. Šiauliai labai pasikeitė, neatpažįstamai.

Profesionalai apie tai, kas – asMENIŠKAI
Ramunei į pagalbą ateina Kornelijus Užuotas, Dailės galerijos direktorius: „Nuo studijų prisimenu Ramunę. Vienintelė iš merginų būdavo aliejais išsidažiusi: suknelė, džinsai, rankos – viskas dažais ištepliota. „Aš tapytoja“, – sakydavo, pajutusi žvilgsnį. Nors motyvai tie patys, koloritas minkštesnis, atsirado daugiau spalvų, šviesos. Profesorius V. Gečas sakydavo: tapytojas kuo vyresnis, tuo geresnis. Atsiranda kitoks matymas, gelmė... Man norisi ją palyginti su S. Romeriene: ji irgi turėjo gausią šeimą ir rado laiko tapybai, savo talento neišbarstė. Ir išliko labai atvira, nuoširdi. Kūryboje likti nuoširdžiam nėra lengva.“

Autorės nuoširdumą kaip svarbiausią kūrybos vertybę pabrėžė parodos atidaryme kalbėjęs filosofas Jurgis Dieliautas: „Autorė ne iliustruoja, ne kopijuoja, bet spalvos tarsi pasitraukia ir atsiveria vos įžiūrima nuotaikos plotmė. Mes pamatome, kad daiktas yra permainingas, daugiaspalvis.  Dalis menininkų nuo spalvinės lietuviškos ekspresijos bėga, o autorė ją suvaldo. Paprasta, buitiška erdvė, į kurią surenkamos žemės spalvos sukuria naujus pasaulius.“

Šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis: „Ramunė kokia buvo, tokia tebėra: dar vis nežino, ko nori. Vertina savo prigimtį, ką likimas dovanojo. Ir talentingai tuo naudojasi.“

K. Užuotas ryžosi išvaduoti tapytoją iš būtinybės apie save atvirauti, pasakoti, tad apibendrino trumpai: „Tarp šiandienos rėksmingo vartotojiškos tuštybės triukšmo pasiilgau nuoširdumo. Stoviu parodoje ir jaučiu: ramu, gera.“

2018 02 23 09

„Man daiktai kelia nuostabą“, – sako tapytoja.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

Į viršų