Iš Mažeikių kilusi Lina Videckienė prieš metus pakeitė darbą, nes tada puikiai suvokė, ką nori veikti gyvenime, ir koks turi būti jos mėgstamas darbas. Prieš pusę metų Mažeikių senamiesčio širdyje duris atvėrė L. Videckienės meno studija, kurioje autorė eksponuoja savo darbus, priima įvairius svečius. L. Videckienę galima pavadinti tikra auksaranke. Ji ne tik piešia portretus, šaržus, iliustracijas, raižo arbūzus, dekoruoja įvairius daiktus, degina medį, kuria papuošalus, bet ir gamina išskirtines, akį traukiančias lėles. Tad išsamiau apie lėlių gamybos meną papasakojo pati L. Videckienė, kuri dar prisistato slapyvardžiu Vilina-art.

– Kaip susidomėjote lėlėmis?
– Lėlėmis susidomėjau prieš 8 metus lankydamasi parodoje. Tačiau pirmuoju žvilgsniu į jas labai skeptiškai pažiūrėjau. Vėliau ne kartą priėjusi prie vitrinų pradėjau domėtis, iš ko jos ir kaip padarytos. Taip pat po kiek laiko į rankas papuolė žurnalas, kuriame vienoje fotografijoje pamačiau parduotuvės lentynoje sėdinčią lėlę. Ir tai mane pakerėjo.

– Nuo kada jas kuriate?
– Praėjus gal geram pusmečiui pagalvojau, kodėl nepamėginus ir man jų kurti. Aišku, prikaupti informacijos reikėjo be galo daug, nes tokių kursų sau negalėjau leisti, nes tai tikrai nebuvo labai jau prieinama man. Esu tokio charakterio, kad bandau visko labai daug, tad kai labai kažko nori, tai ir pasieki. Ir taip jau 8 metus kuriu lėles.

Pirmieji bandymai buvo tokie, kad nuleidau rankas, pradėtas lėles sumečiau į dėžę ir užkėliau aukštai ant spintos. Tik vargšelių kojos styrojo išlindusios ir tarytum pačios prašėsi užbaigiamos. Kažkurią žiemos dieną pasakiau sau, kad pradėtus darbus reikia užbaigti. Taip ir gimė pirmoji lėlė, kurią nedrąsiai nunešiau kolegoms parodyti, o ji taip ir įsikūrė ant lentynos.

– Ar prisimenate savo pirmąją lėlę?
– Pirmoji lėlė tebėra pas mane ir puikuojasi studijoje. Daugelis lankytojų pastebi, jog ji panaši į mane pačią.

– Ar mokėtės lėlių gaminimo amato?
– Visko mokausi pati, per savo patirtį, daug skaitydama, daug videopamokų žiūrėdama.

– Kiek iš viso jau esate pagaminusi?
– Dažnai sulaukiu šio klausimo, bandžiau kažkada skaičiuoti, bet jau esu pasimetusi skaičiuje, nes daugiau kaip 100  jau seniai perkopiau. Pirmųjų lėlių fotografijos suguldytos į 2 knygas. Reikėtų jau sėsti ir prie trečios knygos maketo.

– Iš ko gaminate lėles?
– Yra daug gaminimo būdų, tad vienu neapsiriboju. Kaip kad kažkada manęs kažkas paklausė, ar tu negali daryti vien tik lėlių, atsakymas buvo trumpas – ne. Mums yra duota tiek daug galimybių, tiek daug informacijos, kaip galima apsiriboti vien tik kažkuo vienu.

Lėles paskutiniu metu gaminu iš ore stingstančio modelino. Jis puikiai lipdosi, gerai šlifuojasi. O paskaičiuoti, kiek lėlei reikia medžiagų, tai jau sudėtingiau, nes viskas prasideda nuo vielos karkaso, folijos, lipnių juostų ir t. t. Jei renkiesi prabangesnius audinius, tai tada jau išlaidos didėja.

– Papasakokite lėlės gaminimo eigą.
– Lėlę gaminti pradedu nuo galvos, nuo veido bruožų formavimo, o tada jau pereinu prie karkaso, kurį lankstau iš vielos, kojų, rankų lipdymo. Tada lėlė turi išdžiūti. Vėliau šlifuoju, jei reikia, vėl lipdau, vėl džiovinu, vėl šlifuoju. Smagiausias procesas – dažymas, akių išpiešimas, bruožų ryškinimas, šukuosenos parinkimas, rengimas ir detalių pritaikymas.

– Kiek užtrunkate pagaminti vieną lėlę?
– Kartais būna, kad pagaminu per keletą dienų, bet dažniausiai tai užtrunka apie mėnesį, nes tai kruopštus darbas. Reikiamų detalių ar audinių kartais ieškau ir pusę metų. Yra ir prieš metus pradėtų lėlių, bet taip ir nebaigtų. Vis žadu prie jų prisėsti.

– Kuo išsiskiria jūsų lėlės?
– Nežinau, kuo jos išsiskiria. Vieni sako, kad jos visos tokios geros (spinduliuojančios teigiamą emociją), vyrauja pasteliniai tonai, bet aš gal taip nepasakyčiau. Visokių jų pas mane yra, bet tik vieną galiu pasakyti, kad jos visos skirtingos. Nėra nė vienos panašios. Esu bandžiusi vieną lėlę gaminti kažkiek panašią į jau gamintą, bet vis tiek išėjo kitokia. Gaminu ir portretines lėles iš nuotraukų. Tai dar sunkiau, bet esu dėkinga žmonėms, kurie manimi pasitiki ir patiki man tai daryti, nes man tai didžiulė patirtis ir galimybė mokytis, tobulėti. Būna momentas, kad noriu kurti dailias damas, kitą kartą norisi padaryti tokį tept lept veidą ir vėliau žiūrėti, kas išeina. Tada, manau, gimsta patys smagiausi personažai. Gamindama lėles koncentruoju dėmesį į pozą, į perduodamą emociją, į smulkias detales, kurios kartais iš pirmo žvilgsnio net nepastebimos, pavyzdžiui, plaukuotos kojos. Dydis taip pat labai varijuoja: yra ir miniatiūrinių, o didžiausia turbūt bus 50 cm aukščio.

– Kaip gimsta idėjos?
– Jei tai nėra užsakymas konkrečiai kažką pagaminti, tai tiesiog kaip rankos lipdo, taip ir išeina. Kartais eskizą pasibraižau, bet dažniausiai nuo jo nukrypstu, nes lėlė diktuoja savo.

– Ar savo lėles parduodate?
– Taip, parduodu, bet visada laukiu lėlių ekspozicijos lankytojų ir savo studijoje.

– Ar jūsų lėlės turi vardus?
– Kiekvienai lėlei suteikiamas vardas, bei išrašomas autentiškumo sertifikatas.

– Ar jūsų lėlės įkūnija personažus?
– Bibliotekai tenka kurti pagal knygų personažus. Ten be galo smagu apsilankyti ir atpažinti, iš kurios knygos yra šis personažas. Dabar daugiausia gimsta angelai, bet planuose – ir raganaitė. Buvo ir smuikininkas, yra ir batų maniakė.

– Kam yra skiriamos jūsų lėlės?
– Jos nėra skirtos žaidimui, tai interjero detalė, nors esu gaminusi lėlę pagal vaiko eskizą ir pagal jo norą. Tai puiki dovana, bet reikia žinoti, ar tikrai dovanojamam žmogui patinka tokie kūriniai.

– Ką jums reiškia lėlė?
– Tai labai puikus saviraiškos būdas, savotiška meditacija, savęs išbandymas, nes kurdama išsikeliu tam tikrų tikslų (pasiūti odinius batukus lėlei ar kuo geriau padaryti peruką) ir tam reikia daug patirties ir žinių, tad vis mokausi. Kai gimsta kažkoks personažas, žiūri ir neatsižiūri. O įdomiausia, kai matai žmonių reakcijas.

– Jūs vedate ir edukacinius užsiėmimus kitiems?
– Užsiėmimus vedžiau tik antrą kartą, nes tik dabar tam turiu puikias sąlygas. Man be galo smagu, kad atsiranda žmonių, kurie nori savo jėgas išbandyti šiame ilgokame procese. Aišku, kol kas tai buvo vien moterys. Bandžiau kviesti ir vyrų, bet jiems turbūt sunkoka rasti tiek laiko užsiėmimams. O su moterimis labai smagiai jas kūrėme. Aš leidau kiekvienai kurti pačiai, kuo mažiau prikišdama savo rankas prie jų šedevro, nes juk mes savo energiją, savo emocijas į lėlę sudedame. Ir kad būtumėte iš šono matę, kokiomis šypsenomis kiekviena lipdė savo lėlės veidą. Kaip ten bebūtų, kiekviena išsilipdė kažkiek į save panašią lėlę, to net nenorėdamos. Rengimo procesą dažniausiai jau paliekame užbaigti namie, nes tam reikia nemažai laiko. Bet rezultatu tikrai esu patenkinta, kitų lėlių dar laukiu, nes žinau, kad tam reikia įkvėpimo. Na, o planuose jau ir trečioji grupė.

– Kokių reikia turėti sugebėjimų, norint pagaminti lėlę?
– Aš esu įsitikinusi, kad pagaminti lėlę gali kiekvienas, ji bus išskirtinė ir vienintelė. Reikia tik kantrybės ir noro. Ji galbūt nebus tobula, bet ji bus pirmoji.

– Ar toks jūsų užsiėmimas yra brangus?
– Tai nėra pigus užsiėmimas, jei renkiesi geras medžiagas. O ir tinkamų įrankių reikia, priemonių ir labiausiai laiko.

– Ar tai tik jūsų hobis, ar pagrindinė veikla?
– Anksčiau tai buvo hobis ir dažniausiai užsiimdavau žiemos vakarais. O dabar – tai jau mano viena iš veiklų.

– Ar esate dalyvavusi konkursuose, ar parodose?
– Taip, stengiuosi dalyvauti parodose. Konkursuose su lėlėmis nėra tekę pabuvoti. Šiauliuose mano pora lėlių jau apsigyveno Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filialo bibliotekoje, porą kartų dalyvavau Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuotoje miniatiūrų parodoje. Taip pat mano personalinės parodos vyko Mažeikiuose, Panevėžyje, Kaune. O darbai jau plačiai pasklidę po pasaulį.

L. Videckienės sukurtos lėlės.
L. Videckienės archyvo nuotr.