facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pagaliau vasario sniegas paslėpė nuo skvarbios akies styrančius nedailius krūmokšnius, užmaskavo paklypusį šaligatvį, vedantį pro romiai snaudžiančias senąsias kapines ir nuteikė maloniam ryto pokalbiui. Ramios muzikos fone tarp skirtingomis nuotaikomis spurdančių paveikslų  šnekučiuojamės su Šiaulių universiteto profesoriumi tapytoju Ričardu Garbačiausku jo dirbtuvėje Ežero gatvėje.

Tapytojas gimė ir užaugo Vilniuje, kur baigęs Dailės institutą gavo paskyrimą į Šiaulius. Ėjo svarbias pareigas Šiaulių universitete, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, dabar yra universiteto Senato narys, Menų fakulteto profesorius, o didžiąją laiko dalį skiria kūrybai, dalyvauja parodose, projektuose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje. Tapybos kūrybiniame lauke – abstrakčios kompozicijos, figūrinės kompozicijos, gamtos motyvai, portretinė tapyba.

Lentynose, pasieniui, ant sofos surikiuoti paveikslai. Didelių gabaritų kūriniai talpiai sustatyti jiems skirtuose rėmuose. Lyg ir per daug tvarkinga aplinka, viskas savo vietose – nei dažų dėmių, nei išmėtytų teptukų…

– Ar tapti dailininku, tapytoju buvo jūsų svajonė?
– Beveik, nors slapta svajonė buvo, kai studijavau, dirbti paveikslų restauratoriumi. Neteko. Nebuvo tokių studijų.  Mane ir dabar labai traukia senoji daugiasluoksnė tapyba, klasikų darbai.

– Jūsų darbai labai įvairūs ir formato ir stiliaus požiūriu. Kuriuos vertinate labiausiai?
– Ką tik grįžo mano darbai iš Daugpilio Mark Rotko meno centro. Buvusioje pilyje įrengtas įspūdingas didžiulis modernaus meno centras. Daugpilyje gimė Markus Rotkovičius, Amerikoje jis tapo didžiu menininku. M. Rothko (1903–1970) dėl savito stiliaus –  iš pažiūros paprastų, bet įspūdingų spalvinių blokų derinių – tapo moderniojo meno milžinu. Latviams pavyko pramušti idėją, susieti, kad amerikiečių menininko šaknys, formavimosi pradžia buvo čia. Tai viena iš solidžiausių galerijų, kur buvo mano paroda. Mes panašių nelabai turime…

Mark Rotko centro parodos kuratoriams įdomiausia atrodė mano formalioji abstrakti kūryba „Mano teritorijos“, „Balsai tyloje“. Ten tradicinių darbų beveik nebuvo. Kai kurie kolegos sako, kad tai kaligrafijos menas, panašu į japoniškus hieroglifus. Man atrodo, kad čia jokio perskaitymo nėra, gal iš dalies ir panašu, bet esmė kompozicijoje. Spalvotosios gamtinės improvizacijos susiliejančios, minkštos, šiltos, o čia daugiau momentinis proveržis. Taupios, rytietiškos kompozicijos, kuriose beveik nėra spalvos, tik linijos ir dėmės dermė. Kai susispaudi visas ir emocija „iššoka“ su sunkiai suvaldoma jėga.

– Bet šitose kompozicijose vis tiek jauti autoriaus „dūšios“ minkštumą. Linijos švelnios, be aštrių kampų ar lūžių. Tie ženklai turėtų kažką malonaus kalbėti apie pasaulį, žmogaus dvasią ar kosmosą?
 – Be abejo, tapybiškumas prasiveržia, yra faktūros, linijos minkštumo. Kai kalbi ir linijomis, ir dėmėmis, sudėtinga suvaldyti, o gal ir nereikia, emocija – kaip spyruoklė.  Lauko, linijos  ir dėmės santykis organizuoja ritmą. Tie archajiški ženklai sąveikauja tarpusavyje, kompozicija sukelia estetinę kūrinio nuotaiką.

– Kokios įtakos jūsų kūrybai turi muzika?
– Labai mėgstu džiazą, klasikinę muziką, ypač baroko. Dažnai klausausi Bacho. Bachas man genialiausias muzikos kūrėjas. Bethoveno sunkesnė, Mocartas per lengvas. Muzika gerai nuteikia, savaip susilieja su tapyba.

Abstrakcijų ciklas  „Iš augalų gyvenimo“ – tai improvizacijos gamtos motyvais. Džiazas savotiškas tapyboje. Mėgstu į tapybinį lauką labiau žvelgti kaip į emocinę, jausmų sferą, atsisakant figūros, socialinių ženklų, simbolių. Toks principas leidžia ir dideliuose formatuose ekperimentuoti. Man abstrakčios tapybos kūrinys – tai emocija, intuicija,  įžvalgos ir, be abejo, tam tikra meistrystė.  Abstrakčios kompozicijos atsiranda iš  gamtos nuotaikų kitimo. Joms būdingas natūralių gamtos paviršių  ir augalų formų faktūriškumas, spalvų sudėtingumas.

– Kas pirmiau: paveikslas ar pavadinimas?
– Be abejo, pavadinimas vėliau. Žiūrovui pavadinimas duoda kryptį, jeigu nemato realių dalykų, kuria kryptimi mąstyti, ko ieškoti paveiksle. Visada įdomu, ką autorius paveiksle užkodavo.

Stengiuosi įvardyti talpiai, tiesiog filosofiškai. Dažnai pavadinimai neutralūs. Arba susiję su gilesniais pamąstymais. Kai kūriau minimalistinę seriją, kurioje beveik nėra spalvos, tik juoda ir balta, paveikslams suteikiau tik numerius ir kodus. Juose improvizacijos akriline technika, ne aliejumi. Bendras pavadinimas „Balsai tyloje“. Yra didelių ir ant popieriaus. Kūrėjui būtina improvizacijos laisvė. Kodai labiau reikalingi, kad galėčiau suarchyvuoti.

– Kokia mažo formato specifika?
– Mane visada traukė miniatiūra, mažas formatas. Mažas formatas reikalauja ne mažiau dėmesio ir darbo. Didesniame formate yra dideli plotai, pauzės kompozicine, emocine prasme irgi vaidina vaidmenį. Nuolat tarp didesnių formatų kuriu mažus. Nedidelio formato, nedidelės kompozicijos, savotiškai ritminės, savotiškai nuotaikinės, dažnai sukurtos vienu įkvėpimu. Komponavimo ritmika, spalvų dėlionės, derinimo principai išlieka. Bet emociškai mažų formų  kolekcijoje viskas labiau kondensuota. Dalyvauju miniatiūrų parodose Šiauliuose.

– Neretai tapote keistų formų sudėtingos faktūros vaisius. Bet lentynoje matau tik vieną įspūdingą natiurmortą.
– Čia dabar mažai turiu natiurmortų. Vyksta paroda Kaune „Aukso pjūvio“  galerijoje. Mano tokia vizija – nedaug daiktų, minimalistiniai, bet labai plona tapyba olandų senųjų meistrų stiliumi. Aišku, tai tik kryptis. Tokio lygio vargu ar įmanoma pasiekti ir kažin, ar reikia. Paroda nedidelė. Keliolika tokių darbelių esu nutapęs. Imlus žanras. Ilgai reikia dirbti, džiovinti sluoksnius vieną po kito.

– O kokia žavi gyva mergaitė portrete. Girdėjau, kad ir daugiau portretų esate nutapęs?
– Tai mergaitė iš giminės, saviškė. Daugelis nuotraukomis naudojasi, nes retas dabar turi kantrybės pozuoti. Portretas – taip pat labai sudėtingas žanras, kaip minimum turi išeiti panašus į tapomą asmenį. Nedaug šiuolaikinių dailininkų geba nutapyti portretą. Atsakingas ir sudėtingas darbas.  Respublikoje ant rankos pirštų gali suskaičiuoti tuos, kas dirba solidžiai. Kartais grįžtu ir prie žmogaus vaizdavimo. Portretų nedaug turiu. Nutapiau keletą Šiaulių krašto žymių žmonių portretų.

Esu žmonos aktorės Linos Bocytės portretą nutapęs ir eksponavęs ŠU galerijoje, vėliau kabėjo mūsų namuose.  Dalyvavau Šiauliuose plenere, skirtame dailininkei Sofijai Dembovskytei-Romerienei. Žmona man pozavo studijoje. Seniai prašėsi, kad nutapyčiau jos portretą.  Prireikė 4 seansų po 2–3 val. Ji pajuto pozuotojo darbo skonį, ką tai reiškia.  

– Kokią numatote naujausią kolekciją?
– Teminė paroda „Gyvenimas yra gražus“ arba „Gyvenimo grožybės“. Baseino tema. Šiuo metu lankau baseiną, tai įspūdžiai atsiranda tuose paveikslėliuose. Gal bus paroda Panevėžyje.

Pavasarį vyksta Šiauliečių dailininkų paroda – tradicinė. Pavasarinis forumas. Šiauliuose nėra tokios pajėgos didelės, bet mielai parodose dalyvauju.

– Sakralinės temos poilsiui ar  būtinybė atskleisti savo požiūrį? Jūsų paveiksluose Kristus nepanašus į tradicinį įsivaizdavimą.
– Kai išsisemiu abstrakčioje tapyboje, grįžtu prie figūrų. Kartais imuosi sakralinių temų. Štai Kristus: įvairus, kenčiantis, žmogiškas labai. Gali būti grubesnis arba švelnus, vakarietiškas. Atsidusimui, atsikvėpimui. Apskritai, man patinka buitinės scenelės. Žmonės pasiilgę paprastumo, ironijos, ypač jaunimui patinka toks postmoderniškas požiūris į tikrovę, ironiškas.

– Užsiminėte apie plenerus. Ar dažnai juose dalyvaujate?
– Yra menininkų, kurie nuolat pleneruose gyvena. Įvairių grupių ir lygių. Vienas dailininkas per metus 14 plenerų apvažiuoja. Yra tokių, kurie iš karto kuria rezultatą, taip įpratę.

Man labai sunku pleneruose kurti, susikaupti. Bendravimas atima labai daug energijos. Suvažiuoja nepažįstami žmonės. Vakariniai pasėdėjimai, diskusijos išvargina. Neretai plenerinės parodos nebūna brandžios. Vėliau išbaigia, tobulina. Plenerai – įdomu, atraktyvu, pakeiti aplinką, pasikeičia žmonės. Bet daug bendrauti savotiškai vargina. Turi padaryti rezultatą per trumpą laiką. Todėl yra įtampos, nerimo, kad nespėsi.

Tačiau plenerinė tapyba viena iš profesionalaus menininko tapytojo ugdymo formų. Studentai, kurie studijuoja tapybą, turbūt privalo dalyvauti pleneruose, ilgalaikėse praktikose gamtoje. Gal tai seno akademinio ugdymo požiūris. Deja, mes nebeturime plenerinės stovyklos.

– Koks jūsų laisvalaikis?
 – Esu pasyvus poilsiautojas. Mėgstu pas žmonos giminaičius Zarasų krašte pabūti. Ten labai gražios vietos. Gamta, žvejyba. Patapyti prie ežero malonu. Smagu pagauti oro virpesį. Tai, galima sakyti, vieno seanso darbai – peizažai. Paskui persipina su kita tapyba, minkštos formos persilieja, spalvų ir faktūrų žaismas pereina į abstrakcijas – niuansai, pustoniai.

– Kaip žmona vertina jūsų kūrybą?
– Ne iš dailės pasaulio žmogui labiau patinka realistiniai darbai, kai gali atpažinti žmones, daiktus, atkurti pasakojimą. Mano abstrakti tapyba – dūšios prabanga. Joje labai daug telpa: mintys, nuotaikos, muzika, stebėjimų atspindžiai. Tai, kas kirba tavo vaizduotėje. Sudėta ir kompozicijos, tapybinė išmintis, praktika, gilios tapybos studijos, mokėjims sukurti vaizdą, jo ritmiką. Daugelio metų tapybinė patirtis.

– Kaip kilo mintis surengti parodą Kėdainių krematoriume?
– Krematoriumo Kėdainiuose labai modernus pastatas. Sakralinio tipo renginiams tinka. Dukra rekomendavo, nes susipažino su rengėjais. Ten eksponavome didelio formato apie 10 darbų. Atrodo, toje netradicinėje aplinkoje jie labai tiko. Buvo gražus sakralinis renginys.

– Kaip namuose sutaria du  menininkai?
– Buitis „užknisa“ visus. Bet minimaliai susitvarkome. Sumažėjo krūviai universitete. Laiko yra, bet aš visada turiu ką veikti. Stengiuosi padėti žmonai, kai jos krūviai dideli, repeticijos savaitgaliais. Tada mano pareiga laukti su vakariene.

– Ar teikia džiaugsmo pedagoginis darbas?
– Turiu daug patirties, žinių, noro dalytis, bet bedirbu puse etato. Mažėja stojančiųjų, dailės studijuoti važiuoja į Vilnių. Nesugebėjome pritraukti, kad veržtųsi pas mus į Šiaulius. Šiauliuose su dailės studijomis baigta. Išleidžiame paskutinius. Anksčiau su Dailės akademija konkuravome dėl stojančiųjų, dabar ir konkuruoti nebėra prasmės.

Yra planas grįžti prie dailės ir technologijų mokytojų rengimo. 30 metų ruošėme, kol kas jų pilna. Nelabai tikiu tuo planu. Sunku suderinti su Dailės akademija. Atstumas nemažas, dirbti per dvi įstaigas bus problemiška. Mūsų parengtos studijų programos įvertintos puikiai, gavome leidimą dirbti šešerius metus. Bet prasidėjo reforma ir ekspertų išvados niekam nebereikalingos. Turiu patirties, bet nėra kam dėstyti.

– Kokiais mokinių pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
– Martynas Petreikis prieš 6–7 metus laimėjo jaunojo tapytojo prizą –  galimybę kurti 2 mėnesius Islandijoje. Gavo darbo ir pasiliko. Puikus tapytojas ir pedagogas. Gabių žmonių būna vienetai.

– Ar vis dar traukia į Vilnių?
– Vilnius – širdies skausmas, vaikystės miestas. Ne taip paprasta. Žmonos darbas ir mano. Kol kas gyvenimas lieka čia. Vis dėlto dirbu tai, ką visą gyvenimą norėjau dirbti. Jei darai tai, ką mėgsti, apie ką svajojai – ar begali skųstis?

2018 02 09 17

2018 02 09 15

2018 02 09 16

„Man abstrakcija – sielos prabanga.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų