Vakaras. Pro daugiabučių duris į pievas, laukymes ir parkus pabyra šeimininkai su savo augintiniais: būrelis vaikų linksmai galynėjasi su gražuoliu koliu, daili poniutė iš glėbio paleidžia kaspinėliais apraizgyto jorkšyro terjero, seneliukai  šnekučiuodamiesi už virvelių tampo savo šunėkus…

Dėmesį patraukia keistai mėlyno plauko atletiškas šuo: gracingais šuoliais lekia iš vieno aikštės krašto į kitą, gaudo pamestą kamuoliuką, šeimininkės pašauktas priglunda prie jos šono.

Šio gražuolio šuns šeimininkė – Rasa Jankauskienė, vienintelė šios  unikalios veislės šunų veisėja Lietuvoje.

– Tokių šunų kaip jūsiškis neteko matyti. Iš elgesio ir išvaizdos aišku, kad tai kilmingas šuo. Kokios jis veislės?
– Tailando ridžbekas. Patelė, ją auginame jau šešerius metus. Tai iš rytinės Tailando dalies kildinama kelių šimtų metų senumo veislė. Kažkada jie buvo naudojami medžioklei ir sargybai. Veislės aprašyme teigiama: nuožmūs sargybiniai. Lietuvoje labai reta, žinau tik tris.

– Bet pagal tokį iš šalies pastebimą paklusnumą neatrodo, kad turėtų bent kiek agresijos.
– Dresavimo rezultatas. Būtina iš mažumės socializuoti, nes šie gyvūnai nemėgsta svetimų žmonių, yra labai atsargūs, nepatiklūs. Tai judrūs, šoklūs primityvai. Labai daug reikalauja dresūros, bendravimo, fizinio krūvio. Tikrai ne vaikų šunys. Išauklėti atsilygina švelnumu, prieraišumu.

– Jūsų šuo toks gražus, raumeningas, ko gero, dalyvaujate grožio konkursuose?
– Žinoma, tai privalu auginant kilmingą šunį. Mūsų Taira – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Pabaltijo čempionė. Jos tėvai taip pat keliskart čempionai. Pasirengimas konkursams, dalyvavimas juose reikalauja nemažų išlaidų. Būtina specialistų dresuotojų pagalba, tinkama subalansuota mityba. Gyvenimas, kaip ir visų čempionų: daug prakaito, įtampos ir minutėlė pergalės džiaugsmo. Paskui – viskas iš naujo.

– Ar iš anksto planavote įsigyti būtent tokios veislės šunį? Ar nesigailite?
– Pamatėme nuotraukas internete ir užsidegėme. Teko nemažai paieškoti, užsienio veisėjų tinklapius pavartyti, metus laukėme, kol atsirado tinkamas šuniukas. Dabar esu vienintelė šios rūšies veisėja Lietuvoje. Niekada nesigailėjome. Pamilęs gyvūną negalvoji, kad įsigysi vazą, kuri stovės ant lentynos, o nusibodus užkiši ją  į tolimiausią spintelės kampą. Gyvūnas anksčiau ar vėliau tampa  šeimos nariu. Jeigu kyla  nors  menkiausias įtarimas, kad augintinis taps našta, šeimos konfliktų priežastis – nė nepradėk.

– Lietuvoje  jūs vienintelė veisiate šiuos rytų krašto deimantus. O kur randate tinkamą porą Tairai? Ar užtenka žinių apie veisimą, priežiūrą?
– Be abejo, užsienyje. Internetu ieškome partnerių. Labai atsakingai tenka peržiūrėti genealogiją, nes šuniukų tėvas turi būti taip pat grynakraujis čempionas. Jeigu nesugebi užtikrinti palikuonių kilmės, tinkamai paruošti šunų parodoms, negali turėti veisėjo statuso. Buvo jau trys vados. Pirmoje vadoje net 11 šuniukų, vėliau – po 8. Visus pavyko išauginti. Iš pradžių namai tampa panašūs į naujagimių skyrių, mes visi turime paplušėti. Žinių iš pradžių trūko, bet kai ieškai, randi: ir šaltinių, ir specialistų.

– Kuo šitie šunys ypatingi?
– Pirmiausia nepaprastai gražūs ir elegantiški. Išvaizda karališka. Atletiški, raumeningi, virš pusės metro ūgio. Plaukas aksominis. Turėjom įvairių spalvų, mano sūneliui gražiausias buvo smėlio spalvos. Išskirtinė savybė – per nugarą ryški priešingos krypties plauko juosta – ridžas. Labai aktyvūs, reikia daug bėgioti. Jeigu esate miegalius ir nesiruošiate pradėti sportuoti – šis šuo ne jums.

– Ar įmanoma tokį šunį auginti bute?
– Tailando ridžbekas – labai švarus, neturi šuns kvapo. Be to, jie labai tylūs. Urzgia tik ypatingais atvejais. Atėjus svetimam praneša, bet daugiau neloja. Kai išdresuoji, tai švelnus, ištikimas šeimos šuo. Kartais mažyliai paišdykauja, bando ką nors apgraužti, ilgėliau palikti.  Bet jeigu norite žaislo vaikams, ieškokite kitokios veislės. Jie nepasiduos murkdomi, tampomi, tiesiog ignoruos.

– O kaip jūsų sūnelis sutaria su augintiniais? Ar nepavydi mamos?
– Jam jau penkeri. Turbūt nepavyduliauja, bet labai daug žaisti su šuniukais nelinkęs. Tiesiog  sugyvena šalia, gerbia vieni kitų teritoriją. Pastebiu, kad bendraudamas su šunimi vaikas išmoksta atpažinti gyvūno jausmus, neužgauti. Viliuosi, kad stebėdamas mus mokosi atsakomybės, supratimo, kad  augintiniui reikia nuolatinės priežiūros – juo būtina rūpintis, išvesti į lauką pabėgioti (žodis „pasivaikščioti“ čia netinka), maitinti, skirti laiko žaidimams, dresūrai. Jam nepasakysi – šiandien tingiu, negaluoju, neturiu laiko... Prisilakstai, o grįžęs į namus šuo išgriūva šalia ant sofos ir tikriausiai mano, kad visas gyvenimas – puikus nuotykis. Tikiuosi, kad sūnelis, augdamas tokioje aplinkoje, gerbs kiekvieną gyvą padarą.  

– Sakoma, kad šeimoje šuo pasirenka šeimininku vieną asmenį. Kas jūsų namuose šeimininkas?
– Aš. Kai manęs nebūna, klauso ir mano vyro Kęsto. Bet šeimininkė esu aš. Prie manęs glaudžiasi, apsikabina. Jei ilgiau nemato, labai pasiilgsta, džiaugiasi. Klusniai vykdo komandas, bet retkarčiais paišdykauja. Štai Tairos mažylis mėgsta vagiliauti, ypač saldumynus. Aš pati pailsiu šalia Tairos. Priglunda, tarsi klausosi ir pasijuntu geriau: turiu klausytoją, kuris nieko neklausinėja, o kažkaip sugeba išsklaidyti negeras emocijas.

– O kaip atostogaujate?
– Gal atostogomis nepavadinsi. Yra dar kitos veiklos. Be to, išvažiuoti su šunimi Lietuvoje mažai galimybių. Kartais tenka palikti vyro ar mano mamai prižiūrėti. Ilgų kelionių dar neplanuojame. Kol kas gyvenimas sukasi apie vieną ašį, jos vardas – Taira. Tai mūsų šeimos savo noru prisiimta atsakomybė. Ir džiaugsmas.