facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Menų ir muzikos skaitykloje pristatyta jubiliejinė, retrospektyvinė dailininkės, menotyrininkės, pedagogės, ilgametės Šiaulių universiteto Menų fakulteto lektorės Michalinos Adomavičienės akvarelių ir ekslibrisų paroda.

Minėdama savo 80-metį dailininkė ir surengė šią parodą, norėdama atskleisti savo kūrybą ir kultūrinę veiklą. Skambant šiauliečių tautodailininkų kvarteto muzikai į Menų ir muzikos skaityklą rinkosi gausus būrys žmonių, kurie norėjo pasveikinti M. Adomavičienę ypatingos sukakties proga. Renginį vedė ŠAVB Grafikos centro specialistė Lolita Putramentienė-Braza, kuri buvo pagrindinė šios parodos iniciatorė ir organizatorė. Išsamiau apie meną, meninį kelią, kūrybą ir parodą  papasakojo pati dailininkė, menotyrininkė M. Adomavičienė.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado menas?
– Sunku pasakyti, jau mokykloje. Mano sesuo labai gerai piešė, mano mama iki amžiaus galo piešė, bet, žinoma, niekam nerodė, niekas nelaikė jos menininke. Tik dabar aš įvertinau, kad ji turėjo tų gabumų. O mokykloje buvau vadinama dailininke, piešdavau karikatūras. Po to įstojau mokytis, iš karto buvo aiški kryptis – dailė. Mokiausi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, buvau labai rimta, nes įgijau dailiųjų medžio darbų specialybę. Moku tekinti, obliuoti, pjaustyti, drožti. Tais metais buvo tik dvi specialybės: keramika ir medis. Einu Kaune pro vitriną ir matau tokius gražius medžio raižinius. O aš ir pieštuko pasidrožti dorai dar nemokėjau. Galvojau, jei aš įstosiu, jie mane ir išmokys. Labai man patiko ši specialybė. Turiu nuotraukų, kuriose esu užsilipusi ant dėžės ir tekinu. Vėliau Valstybiniame dailės institute (Vilniaus dailės akademija) baigiau menotyros specialybę.

– Ką jums reiškia menas?
– Galėčiau pasakyti įvairiausiais būdais. Dailininkai visada galvoja, kad jie sukuria kažką ypatinga. Menas yra estetika, estetinis santykis su tikrove. Ar modernus, abstraktus, realistinis jis bebūtų, nuo tos tikrovės niekada nepabėgs.

Nepabėgo Vasilijus Kandinskis, mūsų žymieji dailininkai. Tikrovė, aplinka, gamta, žemė, žmonės – viskas – veikia. Tai neginčijamas dalykas. Kitas klausimas yra, kaip kūrėjas tikrovę, estetinį santykį išreiškia. Nesvarbu, ar gerai, blogai, bet kaip jis suvokia, jaučia. Pats jauti ir galvoji, kad esi kitoks, ieškai savo santykio su ta tikrove.

– Kas jums mene gražiausia?
– Man gražiausia yra debesys ir jūra. Kai tai pamatau – susileidžiu. Kai baigiau mokslus ir gavau paskyrimą, man leido pasirinkti, kur noriu važiuoti. Galvojau, kur yra vanduo. Man vardijo vietas, o aš klausiau, ar ten yra vanduo, upė, ežeras, o gal jūra. Mėgstu ir kalvas, architektūros trobesius.

– Kokios savybės būdingos profesionaliam menininkui?
– Pirmiausia turi būti profesinis pasirengimas, vertinu ir mėgėjus, bet ir jie turi įgyti profesionalumą. Turi savo amatą žinoti, nesvarbu, ar tu dailininkas, ar tautodailininkas. Amato žinojimas atveria kelią kūrybai, be to esi niekas.

– Kaip galėtumėte save pristatyti kaip menininkę?
– Niekuo neišsiskiriu, kaip visi sako, taip ir yra. Kai daro žmogus sau, pats procesas yra labai geras. Pavargsti, išsenki, bet tada labai gera pailsėti. Malonu, kai įvertina, pasidžiaugi.

– Ar prisimenate savo pirmąjį darbą?
– Tada piešiau visų portretus, nes man atrodė, kad peizažus, gėles gali visi nupiešti. O portretas yra įdomus, tikras darbas. Tuo metu piešiau seserų, mokinių, klasiokų portretus.

– Kaip kilo idėja surengti šią parodą?
– Man pasiūlė L. Putramentienė-Braza. Buvo kalbėta, kad surengsime savo bendrą parodą, bet ji atsisakė, todėl surengėme tik mano vienos. Ji labai griežtai atrinkinėjo darbus. Parodoje eksponuojama 17 ekslibrisų, kurių niekam nebuvau rodžiusi. Buvo laikas, kai labai norėjau raižyti, tai man buvo nesunku, tik reikėjo perimti visą technologiją. Ta linija buvo labai svarbi, supratau, kaip ji gali daug ką pasakyti. Parodoje taip pat yra ir 12 akvarelės darbų. Būtų galima surengti dar daug tokių parodų. Ši mano paroda 11-oji. Tai viso mano gyvenimo retrospektyvinė paroda. Pažiūrėjus į ją pagalvojau, Viešpatie, koks mažas mano gyvenimas.

– Ką jums reiškia ši paroda?
– Laukiu, kad tik kuo greičiau viskas praeitų, labai jaudinuosi. Aš einu pristatinėti kitų parodas. O dabar, kai reikės išbūti mandagiai, nieko nesakyti, patylėti, bus sunku. Daug lengviau yra apie kitus kalbėti, pasidžiaugti jais.

– Kokie ekslibrisai yra eksponuojami?
– Įvairūs, daryti įvairia technika, toks kratinukas. Jei vaizduojamas fotografas, tai pateikiama kažkas su fotoaparatu, objektyvu. Vienai dailininkei sukūriau ekslibrisą. Ji pasirodydavo dažnai su tapybos darbais. Atsimenu, vieną kartą kritikavome jos kūrybą, sakėme, kaip tu ten tą vištą pakabinai, nutapei. O ji atsakė: tokia buvo, kaip kitaip galėjau ją parodyti. Savo ekslibrise ją su višta pakinkiau, abi arė lauką. Gamtos mokytojai skirtas ekslibrisas. Tai jis su gamtos motyvais, žiedais. Tai siauras mano pomėgis. Kai užeina noras, norisi baisiai daug ką padaryti.

– Ar sunku vieną ekslibrisą padaryti?
– Jei iš karto žinai, ką nori padaryti, tada greitai padarai. Arba pavyksta, arba ne. Pas mane viskas nesudėtinga, aš visur viską darau, kad nebūtų sudėtinga. Taip yra ir kulinarijoje, man nereikia sudėtingų receptų.

– O kokie yra akvarelės darbai?
– Daugiausia gėlės, nes turiu sodą, kuriame būna daug gėlių. Vaikščiodama pasidairau į jas. Jos  labai gražios, ne taip, kad mano darbuose, bet ir bulvės žiedas yra gražus. Kai šalia gamta, ji ir traukia. Kai išvažiuoji į egzotiškas šalis, pakeri ta gamta, kitos spalvos, kitos nuotaikos, gimsta kiti peizažai. Bandydavau perteikti, kad būtų kuo įvairesnių gamtos nuotaikų. Rudens, žiemos, vasaros, pavasario, kuris mane labai veikia. Ruduo gerai, kai yra labai spalvingas. Buvo laikas, kai žiūrėdavau į akmenis, vaje, kokie jie gražūs. Buvau pritapiusi ir peizažų su akmenimis. Glostydavau tuos akmenis teptuku, atrodydavo, kad jaučiu jų formą. Seniai bedariau akmenų, dabar labiau patinka žiedai, gėlės, paukščiai, kurie labai gyvybingi.

Parodoje yra ir portretų. Šį sykį portretuose yra mano dukros. Man labai patinka daryti portretus, dabar šiek atslūgau. Portretuose man patinka tikrovė, žmogus. Norėčiau piešti ir gyvūnus, esu ir dariusi, bet juos sunkiau. Bent man, nes jie juda. Reikia įdirbio. Eidavau su segtuvu ir ieškodavau žmogaus, kuris bent pusę valandos man pasėdėtų. Pamenu, piešiau vieną močiutę, o ji manęs klausia, ar reikės atsiskaityti. O man tik norėjosi ją nupiešti.

– Jums labiau patinka akvarelė ar ekslibrisas?
– Man labiau patinka akvarelė. Akvarelė yra prieinamiausia. Visi galvoja, kad akvarelė lengviausia, bet ji sunkiausia. Patinka ir pastelė. Joje skirtingai nei akvarelėje gali trinti, valyti, iš naujo viską daryti, gali įdėti daug energijos. O akvarelė yra jautresnė, subtilesnė, mano gal tokia nėra, bet visumoje ji tokia turėtų būti. Ekslibrisai buvo tik pažaidimas.

– Kokios spalvos būdingos jūsų darbams?
– Kai kas sako, kad mano darbai tamsūs, kiti – kad šviesūs. Mano pagrindas yra senoji lietuvių dailė. Klasikinėje Lietuvos akvarelėje svarbiausia yra spalva, jos skaidrumas, lengvumas, peršviečiamumas, laisvumas, neužkankinta akvarelė. Ji turi būti nenudažyta, o lieta. Vienoje spalvoje turi būti daug atspalvių, tonų. Spalva yra labai svarbi, negalėčiau viena spalva daryti. Jei  raudona spalva, tai nereiškia, kad ji yra raudona, ji turi daug atspalvių. Jei pavyksta džiaugiesi, bet kartais išeina monotonija, išmeti į šiukšlių dėžę. Akvarelės beveik neišeina pataisyti. Turi būti atsipalaidavęs, negali drebėti, tokiu atveju niekas neišeis.

– Ar jums reikia ypatingo pasiruošimo?
– Man svarbu būti vienai, kad niekas nevaikščiotų, reikia ramybės. Man gera, kai tylu, tada matau visus žiogus, bites, drugius.

– Kur jums maloniau kurti: patalpoje ar gamtoje?
– Tik gamtoje. Patalpoje reikia pasikankinti. Nemėgstu perdirbinėti, akvarelėje spontaniškumas yra neišvengiamas. Turėjau kažkada tokias galimybes, kai išdėstydavau lentas kambaryje, sudėdavau ant jų tris didelius darbus, svaigau, audringai dirbau. Po to viskas pasikeitė, nebetekau tos erdvės ir teko susispausti. Lauke yra geriau, vietos daug, taškaisi, kiek nori, nereikia saugotis.

2018 01 26 09

Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų