Metai tik prasidėjo, o Gegužių progimnazijoje jau atidarytos dvi autorinės dailės mokytojų metodininkių tapybos parodos: galerijoje „Erdvė“ –  rudens nuotaikomis „ištaškyta“ Vitos Žabarauskaitės paroda „Vita kitaip“ ir Mažojoje dailės galerijoje – Reginos Rudienės paroda „Prisiminimai apie...“

Prieš atidarymą kalbamės su Vita Žabarauskaite, gerai šiauliečiams žinoma menininke, aiškinamės, kokią žinią neša jos naujoji paroda.  O apie prisiminimus, planus ir mokytojo darbą – su tapytoja Regina Rudiene.

– Kaip atsirado tokie laisvi, iš gaivališko rudens įsiūčio išplėšti paveikslai?
Vita: – Tas stiliaus keitimas gal jau ketvirtas. Prasidėjo dar vasarą – „Monmartre“.  Taip smagu pasirodė žaisti akrilo spalvomis. Saulėje smagiai džiūsta. Galutinis rezultatas – apakina.

O  kartą atėjusi į dirbtuves pamačiau, kad brangūs akrilo dažai stingsta į akmens gabalą. Nutariau juos išnaudoti, kad neturėčiau  nuostolio. Dirbtuvėse buvo šalta, turėjau suktis labai greitai, štai ir „ištaškiau“ visą ciklą. Pagal V. Kandinskio principus – spalva šaukia spalvą. Kai iškabinome parodoje, kai kas sustoja, sako: „Atsižiūrėti negaliu.“ Jei nors vienam žmogui gražu, ne veltui dirbau. Štai ir atsirado „Vita kitaip“.

– Paveiksluose atsispindi ne tik visa rudens spalvų gama, bet jauti ir nuotaikas, vidinę įtampą, akimirkos blyksnį. Iš kur visa tai?
Vita: – Taip, nušokau nuo  medžio, nuo peizažo. Abstrakcija yra kaip muzika. Susilieja jausenos, spalvos.

Vaikystė prabėgo Dauguose pas močiutę. Romantiška senų vienkiemių, dvarelių dvasia, prisiminimai įkvepia. Kai tapiau pasakas, paveikslai patys liejosi, net eskizų nereikėjo. Kažkas nepažįstama, gal baltiška, paslaptinga yra kiekviename iš mūsų, tik ne kiekvienam lemta atsiskleisti. Aš tapau sau pačiai. Jei atsiranda žmonių, kuriems patinka, palieka įspūdį – smagu.

Bet negali nuolat viena tema, vienu stiliumi dirbti. Ieškai naujesnio kelio, bandai, keitiesi. Viskas aplinkui keičiasi. Neduok Dieve, dauginti savo stilių. Nėra nieko baisiau dailininkui, kaip tiražuoti save.

– Ar  kelionių įspūdžiai sugula į dailės kūrinius?
Vita: – Be abejo, nors ne visada tiesiogiai. Kartais automatiškai nusitapo matytos vietos. Kartais tik nuotaikos išlieka. O keliones mėgstu. Tik dabar žiema, ramybės būsena.

– Vita Žabarauskaitė atpažįstama ne tik iš paveikslų. Gatvėje ir renginiuose  iš tolo pamatai ryškų plaukų raudonį, akį traukia savitas aprangos stilius. Kas kuria jūsų drabužius?
Vita: – Drabužius perku parduotuvėse. Vieną dieną išeinu kaip į darbą. Apžiūriu tarsi parodas. Perku  kitądien, tik gerai atsirinkusi, jei labai patinka, net nematuoju.

Anksčiau, treninginių Šiaulių laikais, pati megzdavau, siūdavausi atlaso suknias, išsiuvinėdavau vorais. Kas gali būti gražiau? O papuošalus sukuria draugės. Kartais iš kelionių parsivežu. Pamilau  šitą širdytę iš Austrijos. Kaklą šildo ir puošia. Man svarbiausia – patogumas. Kad nevaržytų judesių, ypač rankų. Kartais tuo pačiu drabužiu – ir į dirbtuves, ir į koncertą. Anksčiau (jaunystėje darbas – tai šventė) vilkdavausi gražiausią suknią į dirbtuves. Ne kartą teko pas drauges plauti, valyti dažų dėmes.

– Kaip pavyksta suderinti kūrybą ir pedagogiką? Kai kurie mokytojai skundžiasi, kad mokyklos rutina išsunkia, nelieka nei laiko, nei energijos.
Vita: – Mano profesija – mokytoja. Iškirptum pedagoginį  darbą – kažko trūktų. Iš visų pedagoginių standartų išeinu, vadovaujuosi intuicija,  kitaip negalėčiau. Žinoma, aš nesu saldi. Nešluostinėju rankove kiekvieno.  Bet kai svetimas vaikas išspinduliuoja meilę, neatlipsi.

– Kokie paveikslai puošia jūsų namus?
Vita: – Batsiuvys be batų. Kartais namuose pasikabinu kokį paveikslėlį, ateina kas ir išprašo.  Dovanoju tik draugams. Kambary keli  klasiokų, mokinių darbai kabo. Nėra miesčionio kampelio – grafinai, taurės – nėra tuščių sienų – visur okupavo knygos. O knygos skaitymui – nerandu. Dabar vis neatrandu knygos, kurią galėčiau skaityti. Pasiėmiau Arundhati Roy „Mažmožių dievas“ – kažkada alpau dėl jos – nebegaliu. Organizmas nebepriima neeuropietiškos kultūros.

– Tai gal ruošiatės išleisti poezijos knygą, juk eiles kuriate?
Vita: – Poezijos parašinėju dėl savęs, išleisti neketinu. Paliksiu pasikapstyti po manęs, kai kam būna įdomu – kaip  ant šiukšlyno. Net sveikinimų nerašinėju, paveikslą atkišu – prašom. Tapiau, vargau, širdies atplėšiau – ką dar berašyti.

– Teko girdėti, kad dalį paveikslų išdalijote, išvežiojote po įvairias Lietuvos vietas.
Vita: – Su dirbtuvėm vis bėdos. Įsikuri – laikinai. Kam čia rūpi, kad komerciniai įkainiai neįkandami.

Bandysiu, gal Savivaldybė pagal panaudos sutartį skirs kokį ramesnį kampelį.

Priverstinės dalybos išėjo. 14 darbų, pieštų pagal Selmos Lagerliof kūrybą, padovanojau Kairių vaikų darželiui – ten gimiau, tegu atminimas lieka.  Du paveikslus – savo mokyklai. 20 paveikslų laikinai papuošė Barboros bažnytėlę Žagarėje. Paskolinau kūrinių Kurtuvėnų regioniniam parkui, vienam sveikatingumo centrui, Stasio Šalkauskio gimnazijai, P. Višinskio bibliotekai, Joniškio žemės ūkio mokyklai. Parodos veikia Radviliškyje („Žiemgalos legendos“) ,Užventyje („Lietuviškos pasakos“).

Pažįstami sako, kad vadybininkiškai pasielgiau. Išviešinti geriau, negu rauginti. Dabar žmonės pamatys, pasigrožės.

– Jumyse gyvena kažkokia magija, kuri išsiveržia spalvomis, raštais. Iš kur semiatės stiprybės įveikti kasdienybės iššūkius?
Vita: – Pirma labiau grauždavausi, dabar įsitikinau, kad esu optimistė. Gyvenimas parodė, kad akmenį paverčiu citrina. O šiauliečiams  linkiu ramių metų tarp gerų žmonių, nepiktų.

Gegužių progimnazijos dailės mokytoja metodininkė Regina Rudienė, „Dailės sode“ apsupta pulkelio mokinių, nebuvo linkusi daug kalbėti apie save: „Mes esame mokytojos ir augame kartu su vaikais. Mūsų mokykloje visi menininkai – vieni šoka, kiti dainuoja, o dauguma piešia. Ir direktorė kuria mandalas. Čia ypatinga aura ir nekurti  – negali. Esu tapytoja,  mane žavi spalvos ekspresija, man kvepia aliejus… Akrilas džiūsta per greitai. Vis dėlto išbandyti, atsinaujinti verta. Parodą planavau rudenį, bet atsirado laisva vieta, atrinkau keletą akrilu tapytų darbų – „Apie prisiminimus...“

– Kiek svarbu dailininkui žiūrovų įvertinimas?
Regina: – Savo namuose pranašu sunku būti. Mokiniai vertina ypač kritiškai. Kolegos taip pat. Gali būti, kad lygins su Vitos paveikslais, aptarinės, kurios gražesni, kodėl. Ir parodos atidarymas – ne tik tradicija. Tai edukacijos dalis. Kai kurie mokiniai tikroje parodoje dar nėra buvę. Bet savo darbus rodydama mokiniams labai jaudinuosi.

– Ar mokytojos darbas nevaržo kūrybinės laisvės?
Regina: – Jokiu būdu nevaržo. Mes gyvename tokioje aplinkoje, kad nori nenori, o kūryba šalia. Mokyklos pozicija tokia, kad tik kuriantis mokytojas gali uždegti mokinius. Pasidžiaugti yra kuo: Jaunųjų menininkų klubas M-13, dailės studija „Paletė“.  Iš mūsų kiek menininkų išaugo, smagu, kad prisidėjau. Dabartiniai mūsų moksleiviai anksti išeina, dalis nespėja išsiskleisti, bet nebūtinai  profesionalus ruošiame; širdyje būk menininkas, išradingas, kūrybingas, ieškok naujovių ir grožio.

Svarbu išmokyti aplinkoje grožį pajausti. Kartais, atiduodami baigiamuosius darbus, pajuokaujame, kad pažiūrėsime, ar tinkamai jie namuose pakabinti. O kūrybai visada atrasi laiko – laisvą popietę, atostogas. Mes negalime atsilikti, mokiniai padeda mums augti.

– Tradicinis klausimas: kokie artimiausi planai?
Regina: – Planai rožiniai, bet tikimės, kad įgyvendinsim. Su vyru planuojame įsisteigti savo galeriją. Pastatyta, bet dar neįrengta. Statomos mano dirbtuvės. Kol kas mano paveikslai puošia namus. (Vyro dažniausiai per dideli). Tikiuosi dalyvauti parodose, kasmet pakviečia į mokytojų darbų parodą „Laiptų galerijoje“, spalio mėnesį laukia tradicinė paroda mūsų progimnazijoje „Kūryba – tai sparnai“. Matė žiūrovai mano darbų Kėdainiuose, Radviliškyje, Šiaulių „Arkos“ galerijoje. Aš nesureikšminu skaičių, jubiliejų, datų.  Kūryba – gyvenimo būdas, o mokytojo darbas – taip pat kūryba.

„Vita kitaip“ –  ištiško  rudens  blyksniais.
Ramūno SNARSKIO nuotr.