facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jauni menininkai stengiasi įsilieti ir įnešti permainų meno pasaulyje. Tokiu būdu yra akcentuojamos visai kitokios temos. Pavyzdžiui, skaitmeninė era, vartotojiškumas, šiuolaikinės visuomenės ydos. Apie tai savo kūryboje kalba profesionali grafikė ir iliustratorė Živilė Žvėrūna. Jaunoji menininkė ne tik dalyvauja įvairiuose renginiuose, bet taip pat veda edukacijas vaikams, jaunimui, neseniai dalyvavo konferencijoje „Speak up“, aplankė ne vieną šalį. Plačiau apie tai, kodėl Ž. Žvėrūna domisi menu, kas jai yra įdomiausia, ir ką stengiasi parodyti savo žiūrovams, papasakojo ji pati.

– Kaip jūs susidomėjote menu?
– Kaip ir visi vaikai, piešiau nuo vaikystės, tačiau penkiolikos metų nusprendžiau, kad su daile siesiu visą savo gyvenimą. Nebuvo sunku apsispręsti, nes praleisdavau daug pamokų vien tam, kad nutranzuočiau į kokį spektaklį ar parodą Vilniuje. Kartais praleisdavau neįdomias pamokas ir tą laiką skirdavau piešimui. Man būdavo gaila švaistyti laiką pamokose, kuriose nebuvau produktyvi, todėl tą laiką leisdavau sąmoningai.

– Iš kur esate kilusi? Gal aplinka jus pastūmėjo rinktis menininkės kelią?
– Gimiau Mažeikiuose. Nors augau periferijoje, visuomet buvau apsupta įkvepiančių mokytojų ir bičiulių, kurie dabar yra žinomi aktoriai, scenaristai, dailininkai. Manau, kad man tiesiog labai pasisekė atsidurti įdomiame bendraamžių rate, nes pačiame mieste nelabai buvo ką veikti. Atrodo, kad dabar situacija Mažeikiuose gerėja. Atsidarė ,,Menų stotis“, kurioje vyksta įdomių renginių, kurie aktualūs jauniesiems miestiečiams.

– Kokius baigėte mokslus?
– Šiaulių universitete įgijau dailininkės-grafikės bakalauro ir magistro laipsnį. Pagal „Erasmus“ programą vieną pusmetį mokiausi Turkijos Abant Izzet Baysal universitete.

– Ką jums reiškia menas?
– Man tai yra tikrovės analizė ir refleksija. Būdas užmegzti dialogą.

– Koks menas artimesnis širdžiai?
– Man patinka įvairus menas. Priklauso nuo to, kokiame kontekste jis atsiduria. Man patinka ir Jan Vermeer, ir šiuolaikinis Pop Art‘o australų menininkas Ben Frost, kuris ant vaistų pakuočių piešia Volto Disnėjaus komiksų personažus. Tai visiškai skirtingi žanrai, reikalaujantys ir skirtingo žvilgsnio į kūrinius.

– Kas jums svarbiausia mene? Ką norite perteikti žiūrovui?
– Man svarbiausia yra užmegzti dialogą. Manau, kad menas –  puikus būdas komunikuoti per spalvą, simbolius, daugiasluoksnes prasmes, juoką. Savo darbuose kalbu apie šiuolaikinę visuomenę, jos ydas, asmenines būsenas, nes ir pati esu tos visuomenės dalis. Žaidžiu su vartojimo kultūros simboliais, perkeldama juos į netikėtas situacijas. Taip stengiuosi kalbėti apie man svarbius dalykus, o ne išreikšti sielos virpesius.

– Jūs esate grafikė ir iliustratorė. Ką esate sukūrusi, kuris darbas jums artimesnis?  
– Man teko garbė sukurti antrajam grupės Sheep Got Waxed albumui viršelio iliustraciją.

Stilių ir plakatus įvairiems Lietuvos kultūros renginiams, festivaliams, tokiems kaip ,,Vasaros šokio mokykla 17“, medijų meno festivalis ,,Enter 15“. Šiuo metu bendradarbiauju su ekscentriška ir provokuojančia muzikos grupe iš Berlyno „Sado Opera“, kuriems taip pat kūriau greitai pasirodysiančio naujo albumo viršelį. Su jaunosios kartos rašytoja, scenariste Lina Simutyte taip pat turime bendrų projektų. Iliustruoju jos kūrinius, kuriuos abi nekantraujame pristatyti. Sunku pasakyti, kuris darbas mielesnis, nes kūryba šiandien yra labai tarpdiscipliniška. Mano kūrybiniame kelyje tai neatsiejamos sritys.

– Kokias visuomenėje tarpstančias problemas savo darbuose stengiatės akcentuoti?
– Stengiuosi atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės ydas, besaikio vartojimo pasekmes. Visuose žmonijos egzistavimo laikotarpiuose buvo siekiama materialinės gerovės, tačiau XXI a. galima vadinti kritine riba. Pasauliui laviruojant ant susinaikinimo slenksčio, menas gali būti labai svarbiu įrankiu, siekiant nors trumpam nukreipti visuomenės dėmesį nuo mėsainių bei išmaniųjų ekranų ir užmegzti dialogą. Kalbėdama apie pasaulio susinaikinimą, turbūt skambu kiek patosiškai, bet pati nesu asketė, tik manau, kad malonumais reikia mėgautis sąmoningai. Kad ir kiek saldžios spurgos smegenyse prigamintų dopaminas, tai tik trumpalaikis reiškinys, kuris padeda užsimiršti, kad cukrus vis dėlto yra baltoji mirtis.

– Kaip galėtumėte save pristatyti? Kuo išsiskiriate iš kitų?
– Nemanau, kad būtina kažkaip specialiai iš kitų išsiskirti, nes ir taip visi esame skirtingi. Aš natūraliai galiu persikūnyti į kokius tik noriu personažus ir man nebūtina to dirbtinai stimuliuoti. Kartais net atrodo, kad iš to begalinio noro išsiskirti, tik dar labiau susiniveliuojame ir pamirštame ieškoti tikrojo savitumo. O tai ir išskiria mus iš kitų. Net jei kasdien vaikščiočiau su klouno peruku, cirke vis tiek nebūčiau išskirtinė. Mane labiau žavi ne išskirtinumų, bet sąsajų ir panašumų paieškos. Kaip neįtikėtinai ir fantastiškai skamba, kad mes visi esame sudaryti iš tų pačių žvaigždžių. Kad visi elementai, sudarantys mūsų kūnus, kažkada susiformavo gyvavusiose kosmoso kūnuose.

– Ar esate surengusi savo parodą?
– Esu surengusi keletą personalinių parodų, o artimiausios vyks sausio ir vasario mėnesiais Panevėžio miesto dailės galerijoje ir Bulgarijos sostinėje Sofijoje, viename populiariausių muzikos ir kultūros barų ,,Petak“.

Dažniau dalyvauju grupinėse parodose. Vieną jų šiemet kuravau Šiaulių dailės galerijos organizuojamame festivalyje „VIRUS“. Parodoje ,,Graphism‘ai“ dalyvavo ir kiti labai įdomūs,   ryškūs ir jauni Lietuvos menininkai. Autorių darbai labai skirtingi, tačiau visus juos jungia ta pati mūsų kartos kalba. Už pastelinių spalvų ir infantilių personažų slepiasi jauno žmogaus drama. Tačiau apie tai papasakojome šmaikščiai ir žaismingai.

– Vasarą dalyvavote edukacinėje programoje vaikams ir jaunimui „Menopolis“. Ką veikėte ir papasakojote vaikams?
– „Menopolis“ man buvo atradimas. Niekada nemaniau, kad apie meną galima pasakoti taip įdomiai. Stebėdavau ir kitų menininkų pamokas. Manau, kad taip turėtų atrodyti dailės pamokos mokyklose. Vaikai žaismingai susipažįsta ne tik su meno istorija, bet ir su įvairiomis kūrybos techninėmis galimybėmis. Net neabejoju, kad tokie užsiėmimai būtų įdomūs ir suaugusiems.

Pati mokiau vaikus piešti, pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Piešinius skenavome ir perkėlę į kompiuterį spalvinome. Fotografavomės ir tapome savo pačių piešinių personažais. Esu įsitikinusi, kad neteisinga skųstis šiandienine ,,kompiuterių ir išmaniųjų telefonų karta“, nes ateitis yra pikseliuose ir technologijose. Juk dar visai neseniai Lietuvoje viešėjo ir žymiausia pasaulio humanoidė Sofija. Galime tai vertinti kaip tik norime, tačiau būtent toks yra šiuolaikinis ir ateities pasaulis, todėl svarbu išmokti tinkamai tas technologijas išnaudoti. Man patiko Vilniaus Universiteto profesorės Vilijos Targamadzės mintis, kad sparčiai kintant technologijoms ir bandant prie jų prisitaikyti, stiprėja aktyviai naudojami neuronių tinklų ryšiai ir silpnėja, kurie yra mažiau aktyvūs, todėl mūsų karta ypatinga ir raštinga kitaip.  

– Jūs taip pat dalyvavote konferencijoje „Speak up“. Ką joje pristatėte?
– Konferencijos metu buvo eksponuojama mano video projekcija pavadinimu ,,Prašau sutepk dar vieną“. Tai buvo mano reakcija į „Youtube“ platformoje patalpintas moteriškumo pamokas, kuriose buvo teigiama, kad moteriai intelektualės vaidmuo nėra tinkamas, ir kad ji neturėtų žiniomis varžytis su vyrais. Skamba juokingai, tačiau patys absurdiškiausi reiškiniai man yra įdomiausia medžiaga kūrybai. Pati konferencija buvo produktyvi. Su moksleiviais diskutavome apie lyčių lygybę ir kitas nepatogias temas.

– Žinau, kad mėgstate keliauti. Kurioje šalyje jums patiko labiausiai? Ką tokios kelionės jums duoda?
– Nors į keliones piešimo priemonių nesivežu, bet tai neabejotinai vienas pagrindinių mano įkvėpimo šaltinių. Neskirstau šalis į mėgstamiausias, nes visi įspūdžiai priklauso tik nuo to, ką pasiseks viešnagės metu patirti. Visos šalys paliko vienokį ar kitokį įspaudą, tačiau vienas įsimintiniausių potyrių buvo šią vasarą aplankytas anarchistų rajonas Eksarchija, kuris įsikūręs Atėnuose. Su vyru Roku vėlyvą vakarą leidome pagrindinėje rajono aikštėje. Kažkas atsinešęs seną magnetofoną groja šokių muziką, kažkas šalia prisėdęs akomponuoja saksofonu, kol nosies nepradeda griaužti dūmai. Vietos maištininkai padegė visus aplink esančius konteinerius ir užvertė gatves. Už jų – rajoną apsupusi ginkluota policija, tačiau rajono ribų neperžengia. Riaušėms atslūgus, aplinkinių kavinių darbuotojai ramiai susišluoja šukes ir dirba toliau. O paklausus, kas čia vyksta, mus patikina, kad tokie išpuoliai vyksta beveik kiekvieną savaitę. Kartais dėl kokios nors politinės idėjos, kartais – tiesiog šiaip sau.

2018 01 05 31

Ž. Žvėrūna: „Stengiuosi atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės ydas, besaikio vartojimo pasekmes.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų