facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu miesto Garbės piliečiais inauguruotas  41 savo veikla ir gyvenimu Šiauliams nusipelnęs žmogus. Ilgametis gydytojas, Šiaulių krašto medicinos istorijos puoselėtojas, knygų autorius Kazys Knizikevičius (1915–2009) miesto Garbės piliečiu paskelbtas 2006 m. Šiandien jo atminimas gyvena artimųjų ir pažįstamų atmintyje. O miestas išrinko, pagerbė ir užmiršo?

Sveikatos apsaugos sistemos kūrėjas, gydytojas rentgenologas, medicinos istorijos tyrinėtojas
Kazys Knizikevičius gimė 1915 m. birželio 28 d. Pasvalio rajone. 1944 metais atkūrė Joniškio ligoninę ir ambulatoriją, vadovavo rajono Sveikatos apsaugos skyriui. 1950 metais paskirtas tuometinės Šiaulių srities sveikatos apsaugos skyriaus vadovu, rūpinosi sveikatos apsaugos sistemos sukūrimu Šiauliuose. Medikas pradėjo dirbti Šiaulių respublikinėje ligoninėje rentgenologu. 1953–1976 metais K. Knizikevičius vadovavo Šiaulių respublikinei ligoninei ir visą energiją skyrė jos įrengimui, aprūpinimui pažangiausia technika ir technologijomis. Šiauliuose iškilo naujų gydymo įstaigų korpusų, buvo įsteigta naujų specializuotų ligoninių ir dispanserių, išsiplėtė poliklinikų ir ambulatorijų tinklas, išaugo nauja specialistų karta, pradėtas mokslinis tiriamasis darbas. Jo sukaupta patirtis ir profesionalumas leido išsaugoti gyvybę ir sveikatą daugeliui Šiaulių miesto ir krašto žmonių. Sulaukęs pensinio amžiaus, K. Knizikevičius nenutraukė darbinės veiklos, dar 23 metus dirbo rentgenologu, ugdė jaunus specialistus. 40 metų jis kaupė dokumentus, parašė „Šiaulių krašto medicinos istoriją“ (2006). Su žmona Birute Knizikevičiene, žymia kraštotyrininke,  išaugino 3 dukras – Jūratę, Rūtą Kristiną ir Ritą. Gydytojas mirė 2009 m., palaidotas Šiauliuose, K. Donelaičio kapinėse.

Garbė – pirmiausia atsakomybė
2007 m. Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso fojė  atidengtas  portretas-mozaika, skirtas žinomam Šiaulių krašto sveikatos apsaugos organizatoriui, ilgamečiam Šiaulių ligoninės vyriausiajam gydytojui, rentgenologui, medicinos istorikui, Šiaulių miesto visuomenės veikėjui, miesto Garbės piliečiui  Kaziui Knizikevičiui įamžinti. Šalia Viktoro Grinkevičiaus, Jurgio Vasaičio, Zigmo Vaišvilos, Povilo Vanago – nusipelniusių Šiaulių krašto gydytojų. Mozaikos autorius Vitolis Trušys, taip pat  Šiaulių miesto garbės pilietis.

Pabandykime sudėlioti žodinę mozaiką iš paties daktaro minčių, artimųjų, kolegų, kaimynų prisiminimų.

„Garbė – kažkas ypatingo žmogaus viduje. O apie tai pradedama rimtai svarstyti, manau, jau vyresniame amžiuje, jaunimui tai ateina su laiku, gyvenimo patirtimi. Apsvarstoma, ar sąžiningai atliekami jam pavesti darbai, ar pakankamai naudingas ne tik aplinkiniams, bet ir savo vaikams. Pirmiausia reikia būti sąžiningam sau, turėti moralines vertybes“, – po inauguracijos  sakė K. Knizikevičius, jam tada buvo 91-eri.

2006 m. K. Knizikevičius taip apibrėžė spaudai paruošto leidinio tikslus: „Norėjau papasakoti apie atgimstančios lietuvių tautos atstovus medikus, kilusius iš kaimo, mūsų pirmtakus, pasiaukojamai kovojusius už tautos atgimimą. Mintimis su jais būdamas žavėjausi. Mąsčiau: ar supras šių dienų gydytojai, ginkluoti modernia aparatūra, XVII–XVIII a. medikus, kurių ginklas – tik begalinis stropumas, atidumas, užuojauta, pagarba ir meilė ligoniui?“

Buvo kūno žinovas, bet dar labiau jį domino siela
Dukra Jūratė Gedgaudienė, gydytoja,  savo prisiminimuose rašo: „Niekada nepamiršiu jo šypsenos ir žibančių akių.“ Visi artimieji pasakoja, kad  žmones traukė jo asmenybės žavesys, komunikabilumas.  Labai mokėjo išklausyti, suprasti. Ryškiausias Jūratės vaikystės prisiminimas – tėčio kelionės į Vilnių.  Dukrai tada nereikėjo eiti  į mokyklą, galėjo visą dieną klaidžioti po sostinę, kol tėtis reikalus tvarkė. Būtinai aplankydavo Operos ir baleto teatrą. Savo pavyzdžiu ugdė smalsumą, domėjimąsi, norą pažinti. „Tėvo gyvumas, atvirumas,  gyvenimo džiaugsmas apšvietė mūsų vaikystę, –   rašo dukra Rūta Knizikevičiūtė-Desterk, vertėja. –   Mūsų draugams buvo atviros namų durys“. Tik suaugusi dukra sužinojo, kad pokario metais Joniškyje iš kiemo pusės daktaras  priiminėjo sužeistus „miško brolius“, kartais tuo pat metu  per duris įvirsdavo „šnapso“ pritrūkęs saugumo vadas su ginkluota palyda. Galima tik įsivaizduoti, kas būtų įvykę, jei kuris nors sužeistųjų, neištvėręs skausmo, sudejuotų.  Tėvų namuose Šiauliuose nuolat apsistodavo iš Sibiro grįžusios pusseserės, kol baigs mokslus. K. Knizikevičius  padėjo visiems. Tai laikė savo pareiga,  kaip gydytojo ir kaip žmogaus. Rita Knizikevičiūtė-Remer, aktorė, žavėjosi tėvų tarpusavio santykių elegancija: „Tėvo aksominis baritonas –  dominuojantis, tvirtas, atsakingas. Mamos švelnus sopranas – nuolaidus, įsiklausantis, moteriškai žavus. Nesielvartauti dėl praėjusios jaunystės, grožio, prarastų jėgų ir energijos, o sugebėti save priimti tokį, koks esi dabar – ko reikia, kad taip jaustumeis?“

Anūkas Martynas įsiminė senelio humoro jausmą: „Pasakojo gyvai, užkrečiamai, negalėjai akių atitraukti. Kartą per lėktuvų antskrydį slėpęsi su močiute bulvių lauke. Močiutė galvą užsidengė, o jis šaiposi: „Bitule, Bitule, kodėl slepi galvą,  juk turi ir gražesnių vietų?“  Man senelis visad liks gražus žmogus.

 Normalus žmogus jokių ypatingų darbų nepadaro, o ženklą ryškų palieka
Pakalbintas Alfonsas Knizikevičius, taip pat gydytojas, terapeutas, dėdės gyvenimo nuopelnus įvertino glaustai: „Jeigu nesusireikšminam, viskam galime  laiko rasti. Dėdė buvo autoritetas, inteligentas, plačių pažiūrų, gilios erudicijos, bet nevaikščiojo mąstytojo poza. Visi pasitarti, pasikalbėti su juo mėgo... Jo darbo pradžia – Joniškis. Per 80-mečio jubiliejų atvažiavo žmogus padėkoti, kad prieš 50 metų jį  išgydė. Ar gali būti didesnis įvertinimas? Jis sukūrė sistemą, ligoninių tinklą. Sukūrė nuo nulio.“

Daugybę metų šalia rentgenologo K. Knizikevičiaus išdirbusi Danutė Udrienė sako: „ Mums buvo kaip tėvas. Nuoširdžiai mokė dirbti. Domėjosi šeima, sūnumi. Dažnai paklausdavo: „Kaip tavo Antanukas?“  Leisdavo vaikui aparatūrą  apžiūrėti, paspaudyti. Jokio perdėto išdidumo. Buvo laimė, garbė sutikti tokį žmogų“. Irena Urbonienė pritaria, kad daktaras buvęs taktiškas, galantiškas. Nėra pasitaikę, kad balsą pakeltų. Abi moterys jautusios, kad daktaras koleges, pavaldines  vertino ne tik kaip darbuotojas.  „Mes jam  buvome moterys. Visada pagarbus, dėmesingas.  Nėra netinkamai pajuokavęs. Nukeldavo skrybėlę, pasilabindavo.“

Medicinos mokslų daktarė, Šiaulių miesto garbės pilietė  Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė, antrosios  K. Knizikevičiaus knygos sudarytoja, išstudijavusi  archyvus, prisiminusi  daktarą kaip vadovą ir kaip kolegą, savo atsiminimuose žavėjosi tauria asmenybe: „Jam rūpėjo aplink jį esantys žmonės. Kiekvienam pirmas ištiesdavo ranką “.  Pakalbintiems gydytojams kolegoms Stasiui  Jankauskui, Vladimirui Deviatjarovui įsiminė K. Knizikevičiaus dalykiškumas, tikslumas, pedantiškumas. Skrupulingo tikslumo reikalavęs iš visų darbuotojų.  Iš pradžių atidžiai tikrindavęs kiekvieną ligos istoriją, stebėdavęs darbą. Paskui atsirado pasitikėjimas.  Pats gerbė darbuotojus bei pacientus  ir kitų buvo gerbiamas.

Įvairiapusiškos asmenybės šviesa
Daktaro kaimynas Liudvikas Stankus pokalbio metu teigė, kad  bendradarbės moterys K. Knizikevičių vadinusios angliško tipo džentelmenu. Kiekvieną moterį sveikino skrybėlę nukeldamas, nusilenkdavo.

Labai mėgęs keliauti, grožėjosi skulptūromis, freskomis. Turėjo gerą skonį, domėjosi architektūra. Nuvykęs į Anykščius ar Kudirkos Naumiestį smulkiai išklausinėdavo vietinių žmonių ne tik apie istorines įžymybes, bet ir apie jų pačių gyvenimą. Prie laužo uždainuodavo „Gaudė uodas mašaliuką, net girala dunda“ arba „Kur tas ežerėlis“. „Mylėjo mano kaimynas gimtinę. Taurus buvo žmogus.“ Daug padėjo  kaimyno  šeimai, kai reikėjo gydyti dukrą, vėliau tėvą.

L. Stankus prisiminė, kad rašydamas medicinos istoriją daktaras surinkdavo tiek medžiagos, jog nuguldavo pilnas stalas. Žmonai  Birutei neleido tvarkyti. Apačioje įsirengė atskirą darbo kambarį. Po poros savaičių vėl grįžo į viršų. Gražiai įrengta, o rašyti gydytojui ten vienumoje neišeina.

Kaimynas pasakojo, kad jaunystėje K. Knizikevičius buvo ateitininkas. Vyresniame amžiuje pasidarė  netikintis, bet džiaugėsi kunigais, kurie bendrauja su parapijiečiais. Artimai bendravęs su daktaru L. Stankus atskleidė, kad prieš mirtį medikas prašė palaiminti žmonos ir dukters: „Širdis tuoj sustos, palaiminkite mane, kaip mokate.“

L. Stankus pasakoja: „Atkaklus buvo, gyvybingas. Dažnai lankydavo savo kurtą ligoninę, matėsi, kad laukia dėmesio. Ypač iš vyresnybės. Pats prašyti pagalbos vengė. „Liudai, dar noriu pagyventi“, – paskutiniai man ištarti jo žodžiai. Liudviko van Bethoveno penktoji simfonija – likimo simfonija tarsi atkartoja mano didžiai gerbiamo kaimyno likimą.“

Suteikė vardą ir pamiršo?
 Liudviko Stankaus nuomone, Garbės piliečiai galėtų ir patys būti aktyvesni, priminti, kad yra verti daugiau teisių, pagarbos, dėmesio. L. Stankus siūlytų ant kaimyno namo pakabinti atminimo lentelę ar bareljefą. Juk abu Knizikevičiai daug Šiauliams nusipelnę. Siūlytų K. Knizikevičiaus vardu pavadinti kokią nors aikštę, kur daug žmonių. Iš karto kiltų klausimų, pabustų atmintis. Danutė Udrienė, Irena Urbonienė mano, kad gražu būtų, jei mieste atsirastų K. Knizikevičiaus gatvė. O gal pasodintume  Garbės piliečių giraitę, kurioje augtų vardiniai ąžuolai, liepos?

Anot kaimyno L. Stankaus, K. Knizikevičius yra prasitaręs: „Man mūsų miestas labai mielas, čia gyvenu daugiau nei pusę amžiaus ir niekada neketinau palikti Šiaulių. Turiu širdžiai mielų vietų — mūsų miesto ligoninė, senasis parkas, Talkšos ežero pakrantės.“

Pagal Šiaulių miesto garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus Garbės pilietis turi šias teises: dalyvauti (stebėtojo teisėmis) ir pasisakyti Savivaldybės tarybos bei jos komitetų posėdžiuose,  lankytis visuose miesto teritorijoje vykstančiuose renginiuose, kuriuos organizuoja Savivaldybės institucijos, nemokamai. Savivaldybė pasirūpina ženklu, įrašu Garbės piliečių knygoje, visuomenės informavimu. O kas pasirūpins garbės piliečių realiu atminimu?

2018 01 05 20

Namas, kuriame sudėliota Šiaulių krašto medicinos istorija.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų