facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rolana Čečkauskaitė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, tapytoja ir keramikė, surengusi daugiau kaip pusšimtį personalinių parodų, yra nuolatinė tarptautinių parodų, konkursų bei simpoziumų dalyvė. Tai Lietuvos menininkė ekspresionistė, mėgstanti dideles vienspalves plokštumas, ryškias spalvas ir tapyti žmones. Jos darbų savitumo formulė: žmogaus būvis, vaikystės nekaltumas ir suaugusiojo kritiškumas. Menininkė ne kartą apdovanota  už aukščiausią meninį ir humoristinį lygį.  „Rolanos tapyba kaip piešinys – keistas, deformuotas, linksmas.  Piešia su ironija, pasitenkinimu, drąsiai šmaikštauja. Jos personažai kalbasi, išlieja jausmus. Atpažįstami, bet visi skirtingi.  Didelė erdvė, reali detalė, pavyzdžiui, žolė tokia gyva, kad norisi paliesti – rodos, bakstels dygliuku, – ir lengvame judesy plūduriuojantys juokingi žmogeliukai. Savo stiprų kūrybinį charakterį tapytoja keistai suderina su realybe. Su lengva ironija kalba apie rimtus dalykus“, – taip R. Čečkauskaitės-Gkagkos, iš Šiaulių kilusios dailininkės, kūrybą  apibūdino menotyrininkė Michalina Adomavičienė.

 Apie optimizmą mene ir gyvenimą tarp dviejų kultūrų kalbamės su tapytoja prieš parodos „Laiškai“ atidarymą „Laiptų galerijoje“.

–  Jūs vienur pristatoma kaip Graikijos menininkė, kitur – kaip vilnietė. O kaip teisingiau?
– Vilnietė, bet  šiaulietė. Vilniuje jau 10 metų gyvenu, „Čiurlionkėj“, vėliau Dailės akademijoje mokiausi, studijavau skulptūrą, keramiką. Bet mano šaknys liko čia. Šiauliuose gimiau, užaugau, ketverius metus 13-ojoje vidurinėje mokiausi. Kasmet atvažiuoju, geras miestas –  čia daug draugų yra likę… kas neišlėkė į anglijas ar kitur.

– O koks ryšys su Graikija? Tokia egzotiška, sunkiai tariama pavardė…
 – Sakykite  tiesiog – Gaga. Kaip ir dauguma Lietuvos mergaičių, gyvenančių Graikijoje, esu meilės emigrantė. Vyras Sarantis – taip pat menininkas. Susipažinome ne Graikijoje, o Andoroje. Nuo to laiko skraidau pirmyn ir atgal.  „Kaip dukra sako: „Iš namų į namus.“

– Kaip suderinate buvimą skirtingose kultūrose?
– Graikijoje puikus klimatas, daug gerų draugų. Puikūs žmonės aplinkui. Dukra nesunkiai išmoko graikų kalbos. Lietuviai apskritai imlūs, labai lengvai mokosi kalbų. Tai atriša rankas, atveria daug durų.

Mano nuomone, vaikams augti tarp skirtingų kultūrų nėra blogai – plečiasi akiratis, pasaulio suvokimas spalvingesnis, jie mokosi per gyvas patirtis, skaitydami iškabas, stebėdami žmones. Išmoksta lyginti ir kritiškai vertinti. Dukrai Graikija patinka, planuoja  studijuoti universitete. Gal tada šiek tiek nutūpsime, skraidysime rečiau.

O vis dėlto skraidyti tarp dviejų labai skirtingų kultūrų – „žiauriai gera“. Tai  galimybė gyventi vienu metu du gyvenimus.

– O kaip jūsų vyrui lietuvių kalba?
– Aišku, ne taip kaip mes – graikų, bet šiek tiek pramoko, nes neišvengiama – Vilniuje nemažai laiko praleidžiame.

– Kokius esminius graikų ir lietuvių skirtumus pastebite?
–  Mes, šiauriečiai, orientuoti į tai, kas bus rytoj. Dėl to nuolat susirūpinę ir nemokame džiaugtis. Pietiečiai džiaugiasi tuo, kas yra čia ir dabar. Dėkoju likimui už šias pamokas, manau, gerai išmokau – gyvenime matau pozityvią pusę.

Dar vienas dalykas, kurį net mano dukra pastebėjo: Graikijos gatvėse nepamatysi girtų žmonių. Vyno taurė prie stalo – malonus bendravimo priedas, bet prisigerti – gėda. Girtas vyras nevertas pagarbos, nes jis silpnas, ištižęs, negebės išlaikyti šeimos. Čia kol kas, deja, daug išgerti – galios, išdidumo demonstravimas.

Trečias dalykas – graikams labai svarbi šeima, stiprūs ryšiai. Net tokiais skubėjimo, susvetimėjimo laikais dažnai susitinka, daug bendrauja. Jei bėda – susitelkia. Paryžiuje, Londone ar net Vilniuje draugei, pasiskundusiai bloga savijauta, nerimu, jau gali pasiūlyti savo psichologo vizitinę – graikams tai dar negresia. Graikai neserga depresija, nes daug saulės ir turi su kuo išsikalbėti.

– Mes paprastai  linkę šiek tiek menkinti save, labiau vertiname užsieniečių kūrybą. Dalyvaujate daugybėje užsienio parodų, ar teko pajusti panašių dalykų?
– Mes galime pasididžiuoti visų sričių menininkais. Išskirti nenorėčiau, bet čia, miniatiūrų parodoje, dėmesį patraukė Viliaus Biskio labai žavingos skulptūrėlės. Įdomu dalyvauti tarptautinėse parodose,

pamatyti kiekvienos šalies panašumus ir skirtumus. Per meną atsiskleidžia tautos charakteris. Graikai dar didesni nacionalistai negu mes, tokio nevisavertiškumo komplekso  neturi.  Užsieniečių menu domisi, bet nepataikauja. Jiems įdomu tai, kad kuri skirtingai.

– Kokie jūsų pačios darbai, parodos įsimintiniausi?
– Prie savo darbų neprisirišu. Kiekvienąsyk naujų minčių gali kilti. Paveikslas atspindi nuotaiką arba ją sukuria. Priklauso nuo to, kaip tuo metu jautiesi. Iš kiekvienos parodos savitų patirčių parsineši, pasilygini, ko nors pasimokai. Su vyru Sarančiu taip pat retkarčiais surengiame parodas. Įdomu, kai susijungia skirtingų menininkų darbai. Jie papildo vienas kitą, tarsi bendrauja.

Atėnuose ruošiama konceptualaus meno paroda „Belsk ir bus atidaryta“. Mano bus kitokio pobūdžio kūriniai-objektai. Pietų šalyse populiarūs  bilstukai prie durų, vietoj skambučio. Bilstukai bus ant pagalvių. Belsk kiek nori – kas girdės? Ar kiekvienas žmogus yra jautrus tam, kas vyksta šalia? Idėja kilo dėl to, kad Europa paliko vienus graikus su pabėgėlių problema. Nuo to, ką matei, skaitei, nuo gyvenimo – neatsiribosi.

– Jūsų paveikslai  labai linksmi. Rodos, žaismingi molinukai ištrūko ir kažkur skrenda. Nufotografuotum – būtų mielas atvirukas.  Kaip pavyksta išgauti tokį įspūdį?
– Manau, kad meno funkcija – duoti pozityvą, pliusą. Stengiuosi ištraukti ironišką linksmą situaciją net tada, kai liūdna. Kas norės pasikabinti namuose paveikslą, kuris skleidžia negatyvą. Kam eiti į parodą, iš kurios grįši suirzęs? Žinoma, žiūrime spektaklius, kurie sukrečia, sukelia visokių emocijų, bet tas išgyvenimas yra trumpalaikis. Grįžai – išblėso, pasimiršo. Paveikslas gyvens su tavimi. Kasdien. Tegu padeda džiaugtis.

– Kokių pastebimų pokyčių vyksta jūsų veikloje, kūryboje?
– Esu vedusi užsiėmimų pedagogams, padėjusi jiems kelti kvalifikaciją. Pedagoginė veikla man nelimpa. Esu laisva menininkė. Pagrindiniai dalykai nelabai keičiasi. Ieškau naujų formų, medžiagų, kaip sužaisti su faktūromis. Sujungiu keramikos ir tapybos patirtis. Nuo keramikos atitrūkau porą metų. Baigiu įsirengti dirbtuves, jau krosnį atvežė. Bus keramikos etapas. Aišku, nuo tapybos niekur nepabėgsiu.

– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms?
– Kuo daugiau keliauti. Būti atviram ir rinkti, kas yra gera kitur. Mokytis iš pietiečių vertinti šią akimirką. Užsisklęsti nuo kitų kultūrų žalinga. Savo pamiršti nedovanotina. Mes įdomūs pasauliui savitumu.

– Iš kur atsirado „Laiptų galerijoje“ parodos tema „Laiškai“?
– Galerija įsileido mane dar studentę. Grįžtu kasmet. Tarp skrydžių čia puiku nutūpti. Mane domina gyvenimo paradoksai. „Skristi... neskristi?“ – ankstesnio ciklo tema. Tarp skrydžių atsiranda ilgesys. Žmogus padalytas į dvi dalis. Tarp Salonikų ir Vilniaus. Pasiilgsti ko nors tikro, labai nuoširdaus. Galbūt laiško. Kiekvienas ras, ko labiausiai ilgisi: meilės laišką, ilgesio, džiugesio. Arba receptą Kalėdų pyragui.  Gauti laišką arba jį rašyti – tikras Kalėdų stebuklas.

2017 12 29 07

2017 12 29 09

Petro SLONKSNIO nuotr.

Į viršų