facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto 2017 metų kultūros ir meno premijos laureate smuikininkė Jūratė Stakvilevičienė tapo už tikėjimą muzikos garsų galia ir nenuilstantį profesionalios muzikos klausytojų skonio ugdymą. Ji ne tik groja pirmuoju smuiku Šiaulių kameriniame orkestre, ne tik Radviliškyje yra smuiko mokytoja, bet yra ir ansamblių, kapelų narė. Išsamiau apie pasirinktą profesiją, smuikininkės dalią ir pedagoginį darbą papasakojo J. Stakvilevičienė.

– Kodėl pasirinkote tokią profesiją?
– Mane darželyje pastebėjo muzikos mokytoja ir mano mamai pasakė, kad sugebu gražiai dainuoti, todėl galiu mokytis muzikos. Taip tėvai ir apsisprendė: leido jie mane į muzikos mokyklą.

Iš pradžių įstojau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokyklą, bet mes gyvenome Lazdynuose (Vilniuje). Pamenu, kaip stojau į šią mokyklą, net išmoktą dainelę prisimenu iki šiol.

Tačiau į šią mokyklą man buvo labai toli ir mama truputėlį to išsigando, kad reikės važinėti autobusais, troleibusais. Bet netikėtai rudenį tuose pačiuose Lazdynuose atsidarė muzikos mokykla. Ji buvo prie pat namų, todėl tėvai ir nusprendė, kad čia bus geriau.

Mokytoja iš karto parinko man groti smuiku. Ši mokytoja buvo pakankamai griežta, mane priversdavo ir padirbėti, nes mėgdavau kartais patinginiauti. Po muzikos mokyklos pats kelias mane nuvedė į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, o vėliau – ir į akademiją. Taip ir pradėjau profesionalios muzikės kelią.

– O ar kitais muzikos instrumentais grojate?
– Visada muzikos mokykloje būna privalomas dar vienas muzikos instrumentas. Todėl aš moku groti fortepijonu, tradicinėmis kanklėmis, dabar pramokau šiek tiek groti ir gitara. Tačiau artimiausias man instrumentas yra smuikas, su kuriuo jau nuo 7 m. neišsiskiriu ilgiau nei savaitę.

– Kokia dabar yra jūsų pagrindinė veikla?
– Smuiko mokytojos darbas Radviliškyje – mano pagrindinė darbinė veikla. O groti Šiaulių kameriniame orkestre aš visą laiką norėjau.

Besimokydama ištekėjau ir su vyru svarstėme, ką daryti. Buvo tokia situacija, kad jis buvo žemės ūkio specialistas, reikėjo grįžti į Šiaulių kraštą ir atidirbti 3 metus. Tuo metu galvojau, kad muzikos mokykloje tikrai gausiu darbą, bet paskui sužinojau, kad yra ir kamerinis orkestras.

Taigi atvažiavau į labai gerą terpę, gavau darbą, buvau ir esu labai laiminga, kad galiu groti. Dalyvavimas ansambliuose, liaudiškos muzikos kapelose atsirado savaime. Taip pat su Šiaulių kamerinio orkestro kolegėmis grojame kvartete.

Jaučiu didesnį malonumą, kai groju klasikos kūrinius. Liaudiški kūriniai irgi patinka, nes juk groju kapeloje, bet tai yra savotiškas atsipalaidavimas. Ten gali paprasčiau elgtis, laisviau jaustis. O klasikos kūriniuose esi įstatytas į rėmus, turi groti švariai ir taisyklingai.

– Ar jums patinka pedagoginis darbas?
– Groti orkestre man patinka labiau. Aš save įsivaizduoju labiau grojančią, o ne mokančią kitus. Man smagiau yra groti kolektyve, nesu solistė ar individualistė.

Nors mokyti man irgi patinka. Kai ateina vaikas, pradedi su juo dirbti ir pamatai, kurią metodiką reikia pritaikyti. Yra tų metodikų, bet kiekvienam vaikui pritaikau savotišką metodiką. Pavyzdžiui, rankų pastatymams yra pritaikomas klasikinis modelis. Jei pamatai, kad vaikas bus tik muzikos mėgėjas, tuomet jam leidi truputį nusikalsti, pasimėgauti pojūčiais, jog ir jis gali bent minimaliai kažką padaryti. O jei matai, kad vaikas yra imlus, tada iš jo reikalauji visiško tikslumo. Mėgstu bendrauti su vaikais per pokalbius, per savo patirtį, jog jie pamiltų tą instrumentą, pačią muziką.

Dalyvaujame ir konkursuose – ten, kur matau, kad vaikas gali kažką parodyti.

Smuikininkų konkursuose yra labai aukštai pakelta kartelė: komisija atsižvelgia į techniką, muzikinį vaiko supratimą. Dabar net 6 m. amžiaus vaikai groja tokius kūrinius, kuriuos atlieka tikri muzikantai pasaulinėse scenose.

Nesinori, kad nuvežus vaiką į konkursą, jis liūdėtų, jog nieko nelaimėjo. Dažniau važiuojame į festivalius, kur yra laisvesnė programa.

– Kada reikia pradėti mokytis groti smuiku?
– Japonai jau 3 m. vaikams duoda smuikus ir jie groja. Mano manymu, tai priklauso nuo vaiko fizinio subrendimo. Reikia pradėti groti nuo 5 ar 6 m., jei tu pasiryžti daryti profesionalią karjerą.

Tam, kad išmoktum groti, reikia daug laiko ir didelių pastangų. Sportininkai treniruojasi ir treniruojasi, kad pasiektų kažkokį rezultatą. Taip yra ir su instrumentu: turi jį valdyti, kaip sako muzikantai – turi jį turėti rankoje. Kasdienės repeticijos, grojimai tau leidžia jaustis laisvai su instrumentu.

Smuikininkams, kurie turi ilgesnius pirštus, yra patogiau groti. Trumpesniais pirštais gali kažko nepasiekti, techniniai dalykai nepasiseks taip lengvai. Ne kiekvienas gali tapti smuikininku. Įdėjus labai daug darbo gal ir galima, bet reikia turėti daug užsispyrimo.

Čia yra kaip ir bet kurioje gyvenimo sferoje. Ne veltui yra sakoma, kad žmogus yra visagalis: kiekvienas gali pasiekti tų rezultatų. Juk yra žmonių, kurie be rankų išmoksta groti gitara, be rankų ir be kojų važinėja po pasaulį, skleidžia savo idėjas.

Smuikininkas turi turėti labai aštrią, gerą klausą, geresnę nei kitų muzikantų. Paspaudei pianino klavišą – jau ir garsas, o smuikininkas savo ausimis, pirštais, pojūčiais turi jį susirasti.

– Kuo jūs išsiskiriate iš kitų smuikininkų?
– Turiu organizacinių sugebėjimų, esu koncertmeisterė, Šiaulių kamerinio orkestro vadovo asistentė. Tuo ir išsiskiriu, kad daugiau visiems vadovauju. Toks darbas yra nelengvas, yra teisinga patarlė, kad visiems geras nebūsi.

O ar lieka laiko kokiems nors pomėgiams?
– Darbas ir saviveikla tiek užima mano laiko, kad nelieka laiko. Anksčiau labai  mėgau megzti, daugiau skaitydavau. Dabar ateina toks laikas, kad norisi pasimėgauti laisva minutėle prie kavos puodelio, pasiklausyti kompaktinės plokštelės, paskaityti žurnalą. Dabar turiu anūkėlį – norisi su juo daugiau praleisti laiko.

– Ką jums reiškia skirta šių metų kultūros ir meno premija?
– Tą dieną gavau gerą emociją, daug sveikinimų. Labai patiko, kad buvo parašyta būtent smuikininkei. Man tai labai širdį paglostė. Labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu, kuris toks Šiauliuose man buvo pirmasis.

Į viršų