facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kaip ir kodėl keitėsi vestuvių mados? Kada pirmoji nuotaka pasipuošė balta suknele? Ar šiuolaikinė mergina galėtų įsisprausti į suknelę, kurios talija 50 cm? Panašių klausimų iškyla apsilankius Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamoje parodoje „Vestuvinė mada iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos“.

Apie madą – iš žinovo lūpų
A. Vasiljevas – plačiai žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, parodų, projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, išleidęs ne vieną savo knygą – Ch. Frenkelio viloje pristatydamas išskirtinius modelius, kalbėjo: „Kiekviena nuotaka svajoja vestuvių dieną atrodyti ypatingai, galbūt paroda suteiks minčių, gal dizaineriai ir siuvėjai panaudos kurias nors puošybos detales, kad sukurtų naujovišką elegantišką suknelę.“  
Šiauliuose jau yra buvusios A. Vasiljevo trys parodos: „Secesijos mada“ , „Karalienės Viktorijos laikų mada 1837–1901 m.“, „Art deco mada (1918–1939)“.

Ir štai  po beveik dvejų metų pertraukos mados istorikas atvyko papasakoti, kaip  pasaulio įvykiai keitė vestuvių   madas. Ne tik aptarinėjo parodos eksponatus, bet pasakojo daugybę eksponatų įsigijimo, dizainerių gyvenimo ir mados namų istorijų.

A. Vasiljevas pagarbiai  pristatė  lietuvių dizainerių kurtas sukneles: Juozo Statkevičiaus, Ramunės Piekautaitės, Liutauro Salasevičiaus. Gyrė R. Piekautaitės suknios prabangią šampaninę spalvą, džiaugėsi galimybe įsigyti A. Valentaitės vilkėtą J. Statkevičiaus kūrinį. L. Salasevičiaus disko stiliaus suknelė sukurta konkursui „Mis Visata“. Minėjo, kad šios trys suknelės yra kolekcijos puošmena.

Spalvų kaita
Mados istorikas pasakojo, kad vestuvinė mada įsigalėjo XV a. Tuo metu bet kuri puošni suknelė galėjo tapti vestuvine. Kilmingos moterys, turinčios galimybių ir pinigų, mieliau rinkosi tokią vestuvinę suknelę, kurią būtų galima dėvėti ne vieną, o keletą kartų. Spalva nebuvo svarbi. Dėmesį sutelkdavo į puošybą.  

Šiek tiek keitėsi tendencijos. Viduramžiais Europoje buvo populiarios žalios spalvos vestuvinės suknelės, baroko epochoje – aukso, geltonos ir koralų spalvos, rokoko – rausvos, sidabrinės ar kreminės.

Balta vestuvinė suknelė įsivyravo kiek daugiau nei prieš 200 metų. Galbūt nulėmė XIX a. pradžioje kilęs susidomėjimas antika, grožėjimasis marmuro kolonų spalva. Pirmoji nuotaka, vilkėjusi balta suknele, A. Vasiljevo nuomone, buvo Napoleono Bonaparto sesuo Katerina.

Krinolinai ir korsetai
XIX a. pradžioje jaunosios suknelė buvo su korsetu ir krinolinu, puošni, bet nepatogi. Nors nuotakos buvo smulkesnės, mažesnio ūgio, bet suveržus liemenį iki 48–55 cm ne viena alpdavo. Šiam laikotarpiui būdingas puritonizmas, todėl nuotaka turėjo būti skaisti ir labai kukli. Suknelės iš tankaus šilko aukšta apykakle, ilgomis rankovėmis, puoštos nėriniais, brangakmeniais, sidabro siuvinėjimu. Dekoltė, anot A.Vasiljevo, vestuviniam rūbui netiko. Galvą dengė ilgas puošnus nuometas.  

Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putų baltumo nėriniai, neryškūs žiedai – visa tai turėjo supti liekną išlenktu į priekį stuomeniu moterį, kurti jos nepakartojamą įvaizdį. Bet moterys, dažnai ištekintos už žymiai vyresnio vyro, buvo visiškai priklausomos nuo jo  pajamų, neturėjo teisės dalyvauti rinkimuose, kreiptis į teismą dėl skyrybų, siekti aukštojo mokslo, įgyti profesijos. Visą laiką namuose skyrė šeimai, būstui, vaikams, savo išvaizdai. Susiveržusios korsetu persirenginėdavo per dieną po kelis kartus, ir ši procedūra dėl daugybės sagų, kabliukų, raištelių, spaustukų buvo ganėtinai sudėtinga. Vėliau į madą atėjo turniūrai, gigot (žigo) fasono rankovės. Moterų judėjimo laisvė vis dar buvo suvaržyta, net eisena atrodydavo krypuojanti.  

Minkšta moderni suknelė
XX a. pradžioje į mados verslą atėjo talentingas dizaineris Polis Puarė. Jam reikalaujant bei pritariant gydytojams, moterys palengva vadavosi iš korsetų. Puarė, susiaurinęs sukneles ir pakėlęs jų liemens liniją, pakeitė moterų drabužių siluetą. Suknelės siuvamos iš minkšto šilko, muslino. Pamėgtos nėriniuotos suknelės su šleifu.

Pirmojo pasaulinio karo metu išpopuliarėjo sluoksniuotos lengvos suknelės, dekoruotos  karoliukais, nėriniais, kutais, plunksnomis. Po karo moderniosios suknelės vos siekė kelius, o įsisiūbavus šokiams, kuriuose orkestrai grojo regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, pasidarė madingi lengvi šilkiniai apdarai, siuvinėti karoliukais pagal art deco dailininkų simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Bateliams prireikė dirželių su sagutėmis, kad šokėjoms nekristų nuo kojos. Svarbiomis įvaizdžio detalėmis tapo  mažos kepuraitės, brangakmeniai, bižuterijos blizgučiai, ilgi perlų vėriniai, šilkinės kojinės ir atvira avalynė.  Siuvinėjimas tapo daugelio moterų pragyvenimo šaltiniu. Art deco lūžio momentas sutapo su 1929-aisiais Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Šie įvykiai turėjo įtakos žmonių gyvenimo būdo pokyčiams, sumažėjo išlaidos, prabangios suknelės prarado susidomėjimą. Moterys vėl ėmė ryškinti savo talijas, drabužiai ilgėjo.

Apskritai, pasauliniai karai įnešė pokyčių į vestuvinę madą. Tuo metu buvo tuokiamasi paskubomis, nespėjant ar neturint lėšų prabangiai vestuvinei suknelei užsisakyti. Damos tuokdavosi vilkėdamos kostiumėlius, o vyrai frakus pakeitė kasdieniais kostiumais. Populiarūs platinti pečiai: moteris –  kovos draugė. Karo laikotarpio suknelių kolekcijoje nedaug.

Vestuvių mada atsigavo nuo 1950-ųjų. Tačiau mažėja rankų darbo, daugėja masinės gamybos, atsiranda sintetinių audinių. Siluetai, žinoma, kinta. Mini suknelė, laikinai grįžta korsetai, paskui prabangios plisuotos suknelės. Populiarios mažos skrybėlaitės-tabletės, dirbtiniai deimantai,  nacionaliniai motyvai, ypač rytietiški. Kolekcininkas rodo permatomo plastiko batelius, dailius aksesuarus, puoštus dirbtinėmis medžiagomis. Ypatingą dėmesį atkreipia į žydišką galvos apdangalą su išsiuvinėta Dovydo žvaigžde, asimetriškas rytietiško stiliaus suknelių linijas.

Garsūs vardai ir jų istorijos
Vedžiodamas nuo vienos suknelės prie kitos kolekcininkas  atskleidė žymiausių mados namų istoriją, minėjo garsiausių dizainerių pavardes, supažindino, kaip pagal įsiūtas žymas atkuriama drabužio istorija, nustatomi šeimininkai ar kūrėjai.
Tarp parodos eksponatų – JAV prezidento žmonos Jacqueline Kennedy asmeninio dizainerio Oleg  Cassini, praėjusiame amžiuje garsios prancūzų dizainerės Maggy Rouff, aukštosios mados krikštatėvio anglų dizainerio Charles Frederick Worth darbai.

A. Vasiljevas pasakojo įdomių istorijų, kaip suknelės pas jį atkeliauja. Daugelį eksponatų perka aukcionuose, ypač dažnai Turkijoje. Dėl vienos suknelės įsigijimo teko derėtis 20 metų, kitas mielai dovanoja paveldėtojai arba pačios suknelių savininkės. Stebisi, kad šeima nenori saugoti atminimo. Kartais suknelės būna sudūlėjusios, sulietos, o štai viena neįgali turtinga ponia dovanojo apdarų visą skrynią, tik joje daugybę metų šeimininkavo pulkas kačių. Tarp parodos eksponatų – dvi suknios iš to laimikio. Stebisi, kaip ponios išsaugojo brangias vestuvines dovanas, jų nepalietusios, rodo kvepalų buteliukus, muilo rutulėlius.

Kolekcininkas nepamiršo pasidžiaugti puikia restauratorių komanda, nes daugelis suknelių būna   patyrusios keisčiausių laiko išbandymų: ,,Šiame darbe svarbiausi yra žmonės ir jų indėlis, kad kiekviena suknelė įgautų ekspozicinę išvaizdą. Ypač tobulai įvaldytas dėmių valymas. Naudojamės  XIX a. receptais: soda, citrinos rūgštis, amoniakas. Vienos suknelės išvalymui kartais pusmečio prireikia.“ Prisimena atvejį, kai viena moteris padovanojo supjaustytą suknelę, bet auksarankiams pavyko ją atkurti.

Simpatijos Baltijos regionui
A. Vasiljevas mano, kad jo vardo fondas, rengdamas parodas Rygoje, Vilniuje, Šiauliuose, ugdo meninį skonį, mados supratimą, suteikia naudingų žinių.

„Žiūrėkite ir nebijokite svajoti – aplink tiek elegancijos“, – baigė pasakojimą kolekcininkas.  

60  vestuvinių suknelių ir daugybę įdomių nuotakos aksesuarų, 19–21 a. sukurtų garsių mados namų ir dizainerių, galima bus apžiūrėti  iki sausio pabaigos.

2017 12 08 16

Parodos „Vestuvinė mada iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos“ eksponatai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų