facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliuose gimęs ir pradėjęs reikštis kaip menininkas Saulius Kruopis jau daug metų gyvena sostinėje. Nors sakyti, kad gyvena Vilniuje, irgi nėra teisinga: jis nuolat keliauja iš plenero į plenerą, iš parodos į parodą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O svarbiausia – Saulius visada grįžta į Šiaulius – į savo gimtąjį miestą, jei ne pats, tai savo darbais ir mintimis.

Tad ir klausiame, kaip S. Kruopiui sekėsi kurti šiais metais.

– Sauliau, išvardykite reikšmingiausius šių metų savo darbus.
– Be abejo, kiekvieni metai kuriančiam žmogui yra pilni atradimų ir tikrai turiningi. Dabar adventas – labai palankus laikas susikaupimui, apmąstymams ir švelniam filosofavimui.

Šie metai mane apdovanojo naujais Ukrainos ir Mažosios Lietuvos atradimais. Šiemet po daugelio metų lankiausi vėl Ukrainoje, tapybos plenere, kur teko daug tapyti. Dalyvavau Rivne, Dubno ir Kovelio grupinėse parodose. Įsigydamas daug draugų iš arčiau galėjau prisiliesti prie mūsų bendros LDK istorijos. Patikėkite, labai prasminga ir įdomu. Teko tapyti ortodoksų vienuolynuose.

Kaip meninių renginių organizatorius, pakviečiau ukrainiečius susipažinti į Mažosios Lietuvos Pagėgių krašto prie Nemuno regioną. Atvyko 7 dailininkai iš Kijevo, Donecko, Vinicos ir Mariupolio. Plenerą pavadinome „Nemuno pievos“, gyvenome Šereiklaukyje, tapėme Vilkyškių ir Pagėgių miestelius, taip pat ir Bitėnus bei Rambyno kalno vaizdus.

Visada plenere dalyvauja nors vienas „po blatu“ šiaulietis – po ilgesnės pertraukos vėl buvo Dalvytis Udrys.

Nacionaliniame parke mudu pabėgome nuo visų ir, radę nerealią aplinką, kartu valandų valandas ten tapėme.

Šiemet vis labiau, nei kada nors anksčiau, įsiklausau, ką kalba mano senolė Mama – prieš kelias dienas Šiauliuose kartu šventėme jos 86 m. gimtadienį. Ji kalba nedaug, bet koncentruotai ir stipriai...  

– Koks įvykis, kokia veikla jums šiemet labiausiai įsiminė?
– Man buvo netikėta sužinoti apie mano ir žmonos Skaidrės tapybos parodą Nepale, Katmandu mieste. Dabar planuojame vėl 2018 m. kartu su Nepalo dailės akademijos dailininkais, globojami akademijos katedros vedėjo Bahadur Dhano, surengti ten išsamesnę parodą.

Keturi Nepalo dailininkai šiemet lankėsi ir Nidos tapybos plenere, o susižavėję Lietuva ir jos žmonėmis ketina čia sugrįžti. Būtent ši mūsų draugystės veikla šiais metais buvo išskirtinė. O tapybos paroda buvo sudėtinė Lietuvos diplomatijos dalis, mūsų parodoje lankėsi Nepalo premjeras, daug diplomatų. Tuo pačiu metu buvo patvirtintas Lietuvos garbės konsulas Nepale – Mr. Showakar Neupane.

Šiemet dar vienas įvykis mane nustebino – tai Vilniaus dailės aukcione rugsėjo mėnesį parduotas 1999 m. mano tapytas paveikslas „Atsisveikinimas su Nida“.

– Ar šiemet pavyko įgyvendinti visus savo planus? Jei ne visus – tai kokius ir kodėl?
– Apie neįvykdytus planus nenoriu kalbėti, nes jei turi gražią idėją, pas mus greit gali ją kas nors nugvelbti. Jau daug kartų taip buvo. Vis daugėja žmonių vagiančių iniciatyvas ir idėjas. Su tuo per mano 25 m. aktyviąją veiklą esu susidūręs daug kartų. Kartais net kopijuoja viską pažodžiui. Esu paskolinęs daugybę idėjų... Bet malonu, kada žmonės supranta ir pasinaudoja mano jau įgytu patyrimu.

Tačiau nėra viskas rožėm klota. Aplink daug pavydo, apkalbų ir negatyvo. Tai jausdamas vis labiau nusiviliu. Gal čia bendras Lietuvos klimatas veikia dabar, nes aplink labai daug nusivylusių žmonių. Iš tikro valstybėje didelis chaosas, o Lukiškių aikštės paminklo istorija yra geriausia iliustracija, kas mus valdo.

Mes labai susiskaldę, todėl nesusikalbame. Dauguma valdininkų sėdi ne savo kėdėse, todėl ženklesnių gyvenimo permainų nematome. Susidaro įspūdis, kad valstybinėje sistemoje vienas kitą yra nupirkę, gauna atlygį ir džiaugiasi tik savimi ir savo asmenine sėkme (nors ir trumpa). Retai pasitaiko ryškesnių asmenybių, gebančių matyti giliau ir toliau, o skatinami patriotiškumo gali keisti stereotipus.

Mano karta gyveno „sąstingio laikais“, tai šiandien aš vėl galiu drąsiai tvirtinti, kad tai Lietuvoje vyksta ir dabar. Norėčiau naujo tautinio sąjūdžio, norėčiau daugiau  pozityvumo, tiesos ir visuotinos darnos. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus to norėtų, nes dabar susiduriame su administracijos egoizmu, stebime, kaip kuriama policinė populistinio tautiškumo valstybė.

Lietuvoje dar yra pažangių rašytojų, filosofų, teatro ir kino režisierių, mokytojų, menininkų, kurie ir yra tos gyvos dvasios ir apšvietos, savarankiškumo, pasauliškumo, kūrybingumo nešėjai.

Tačiau gąsdina augantis aptamsos puolimas bei policiškumo ir kriminalizacijos ligos, taip pat verslus cinizmas. Pagal savo galimybes turime kiekvienas jį stabdyti ir budėti. Laikai neramūs, lyg koks biesas būtų visus sudūkinęs, menkiausiu pretekstu užsižiebia didžiausi kivirčai. Visiškai nekrikščioniška Lietuva...

– Ar tarp jūsų darbų, veiklų yra tokių, kurios susijusios su Šiauliais – gimtuoju jūsų miestu?
– Aistringai kolekcionuoju visokias Šiaulių nuotraukas. Norėčiau toliau širdį atiduoti Šiaulių maketui, bet viskas sustojo. Trūksta dialogo, nors mano valia išreikšta. Laikas nenumaldomas, todėl nesinori daryti bet ko, atsirenki jau, kas yra svarbiau, labiau tau artima. Mes patys keičiamės, mūsų estetika kinta, darome jau kitokias išvadas, esame ramesni.
Šiemet, pavyzdžiui, kartu su šiauliečiu Gediminu Beržiniu paruošėme „Pozityvaus bendravimo ir meninės saviraiškos“ projektą ir jau nuo vasaros lankome šiauliečius Pravieniškių pataisos namų kolonijoje, kur susitinkame su nuteistaisiais, tarp kurių – žmonės, nuteisti iki gyvos galvos, sėdi jau po 20 metų. Daug aplink mus neteisybės, nes Lietuvoje nuteistųjų bylos neperžiūrimos, nepritaikomos jokios amnestijos...

Apsilankymo metu sužinojome, kad vienas šiaulietis padarė nusikaltimą būdamas vos 20 metų, Jis buvo pirmą kartą teisiamas parodomojoje byloje ir, nors ten buvo jauniausias, nuteistas iki gyvos galvos. Žmogus sėdi jau 18 metų, nors ir nelaisvėje, rodos, neviltyje, bet siekia šiandien aukštojo išsilavinimo. Jis vienintelis ten toks, vienintelis studentas už grotų, kuris mokosi Vilniaus universitete.

Mūsų veikla kartu su kitais dailininkais, socialiniais partneriais, docentais ir šviesuoliais – nuolatinis jų lankymas. Paskaitų metu nuteistieji yra ne vien klausytojai, tačiau ir patys intensyviai dalyvauja diskusijose ar meninėje veikloje, mokosi piešti ir išreikšti save per kūrybą. Šiam tikslui atsivežame daug dažų, popieriaus ir kitų reikalingų pagalbinių priemonių.

Aš, kaip menininkų asociacijos „Tiltas“ vadovas, kviečiu dailininkus, poetus važiuoti kartu. Kartą net sūnaus, būsimo istoriko, Eigirdo Kruopio paprašiau, kad padėtų – nuteistiesiems skaitų istorijos paskaitą.

Prieš kelias dienas, jau gruodį, lankėmės kartu su Aukštelkėje gyvenančia šviesuole Danute Januškiene, kuri padovanojo savo knygų, mokė prigimtinio kvėpavimo paslapčių. Nuolat vežame daug literatūros, įvairių leidinių. Mielai savo naują knygą „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“ dovanojo net Viktoras Uspaskichas.
Akcentuoja visa ši veikla – nuteistųjų Pravieniškėse lankymas ir švietimas – nėra finansuojama, ji tiesiog savanoriška.

– Ir kada, Sauliau, Šiauliuose surengsite savo darbų parodą?
– Noriu padėkoti šiauliečiams, kad jie jau surengė penkias mano tapybos parodas Šiauliuose. Asmeniškai pasikvietė Daina ir Virgis Kinčinaičiai, dar 1996 m. Šiaulių dailės galerijoje eksponuodami mano prisistatymo parodą „Ir sielai, ir kūnui“. Visuomenininko Ričardo Jakučio kvietimu įvyko dar dvi svarbios man parodos „Laiptų galerijoje“. Dabar ruošiuosi savo jubiliejinei parodai, kuri, tikiuosi, bus ir Šiauliuose.

Kitais metais tapybos paroda bus Nepale, Katmandu mieste. Jau viena buvo ten šiemet – teko eksponuoti ten kalnuose tapytas drobes. Naujai parodai Nepale reikės rimtai padirbėti išsirenkant svarbiausias drobes. Tas pats ir būsimai Šiaulių parodai – reikia geros atrankos.

Džiaugiuosi, kad Šiauliuose labai aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia gyvena daug gabių menininkų, todėl mano gimtasis miestas kinta vis atsinaujindamas. Kolekcionuodamas istorines Šiaulių miesto nuotraukas ir įsigilindamas į jas, žiūri ir stebiesi, kaip jis statėsi, gražėjo. Visada kyla stimuliuojanti mintis, ką nors tobuliau sukurti ir mums, ir mūsų kartai, kad ateity nusistebėtų taip, kaip aš dabar stebiuosi tarpukario pasiekimais. Linkiu visiems, įžiebiant šeimoje Kalėdų eglę, išgirsti savo unikalią advento pasaką ir kartu su vaikais keliauti advento spirale.

2017 12 08 03

Sauliaus Kruopio ir Skaidros Butnoriutės parodos atidarymas Katmandu (iš kairės): Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša ir Lietuvos garbės konsulas Nepale Showaker Neupane.
S. Kruopio archyvo nuotr.

Į viršų