Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos  paveikslų paroda „Minčių kelionės“. Jaukioje  erdvėje nuo sienų žvelgia ryškūs paveikslai. Autorius  žiūri į juos ir šypsosi: „Skaitai?“ Bandau skaityti – kaip knygą. Sakoma, autorius yra taip siūlęs ne kartą. Bet ne  – tai jie mane „skaito,“ skvarbia akimi žvelgia į sielą. Kokie kompleksai dar tebegyvena manyje („Pasivaikščiojimas su drakonais“)? Kokia žavi ir drauge juokinga atrodau  savo puikybėje („Paradoksų karalienė“)? Kaip norėtųsi atsiplėšti nuo žemės, su tais paukščiais lėkti paskui bures… O tie paukščiai  –  narvelyje, burės  –  krepšyje,  pasaulis  –  nenusakomas, vilioja ir šaiposi…

Pripažinimas neišpaikino
Šiaulietis Vilijus Vaišvila – dailininkas, dainų autorius ir atlikėjas, puikiai žinomas kaip kadaise „Dagiliukų“, vėliau – grupės „Sun City Beat“ narys, sukūręs per šimtą dainų. Nedrąsu net vardinti meno sritis, kurios tarnauja  talentingos asmenybės saviraiškai, kad kurios nors mūzos neįžeisčiau. Lietuvoje surengta keliasdešimt dailininko parodų. Šio  menininko darbų – drobių, freskų, skulptūrų galima rasti įvairiose bažnyčiose ir socialinėse institucijose, viešbučiuose ir  papuošalų parduotuvėse, restoranuose ir privačiuose namuose.

V. Vaišvila yra gerai žinomas ne tik Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Europoje, bet ir JAV, Japonijoje.  Eksponavo savo darbus Londone, Bromelloje, Osle, Čikagoje, Kopenhagoje, Majamyje, Hiustone. Kelerius metus dirbo Danijoje, Ispanijoje, nutapė reikšmingų freskų. Kaip Amerikos portretistų asociacijos narys kūrė  daugelio garsenybių portretus.
Pats dailininkas  savo darbų įvertinimo užsienyje nesureikšmina. Sako: „Svetur, užsienio parodoje esi toli, nesavas, kaip filmą žiūrėtum – ne su manim.“

Paroda – jaukus pabuvimas
Roko grupė „Sun City Beat“, dovanodama  savo dainas mielam bičiuliui Vilijui ir parodos lankytojams, sukūrė savitos šventės nuotaiką, jų dainos žodžiai apie tiesą, medį ir vėją nuolat sukosi galvoje.

„Prie Vilijaus darbų būtina sustoti, kasdien ką nors nauja pamatai. Jis kasmet į bibliotekos erdves su nauja paroda sugrįžta. Ir mes kasmet džiaugiamės naujais atradimais“, – kalba parodos kuratorė Laima  Naujokienė.

„P. Višinskio biblioteka – mano vaikystės rojus. Muzikos skyriuje dirbo mama. Kiekviena paroda – tarsi sugrįžimas namo. Apskritai, bibliotekos erdvė yra be galo jauki, čia lankosi skaitantys žmonės, atsitiktiniai retai užklysta. Paroda draugų, bendraminčių rate yra geras pabuvimas. Kauno, Vilniaus bibliotekos irgi mielai parodas priima. Man patinka kamerinė aplinka: 10–15 paveikslų, būrys draugų. Šįkart didelė paroda išėjo. Tema tokia nekonkreti, gal kad laikas taip eina, perkopi 60, apmąstyti, ką nuveikei, pradedi“, – atvirauja V. Vaišvila, skubėdamas apkabinti kiekvieną parodos svečią, bent ranką paspausti ar šiltu žvilgsniu paglostyti.

Žmogaus vieta ir prasmė
Menotyrininkas Vytenis Rimkus pastebi nepaprastą dailininko darbštumą. Kiekvienas paveikslas – žmogaus istorija, situaciją keičia apranga, aplinka. „Renesansinio realistinio stiliaus pasekmė –   atskleisti žmogaus grožį. Kiekvienas personažas keistas, savitas“, –  teigia V. Rimkus. Apmąstoma  žmogaus vieta visuomenės gyvenime. Dailininkas tapo daug, bet jo stilius išlieka individualus. Dailininkas išlaikė savo ankstesnę stilistiką. Jo tapybos darbuose susilieja poezija ir filosofija, ironija ir sarkazmas. V. Vaišvilos paveikslai turi literatūrinę fabulą, jam svarbu, kad kūryboje būtų ir metaforos, ir alegorijos. Džiugu, kad paveikslai negula į fondus, gyvenimą prasitęsia, nes dauguma jų keliauja pas žmones.

Dailininkė, menotyrininkė Michalina Adomavičienė kalbėjo, kad  menininkas V. Vaišvila per žmogaus ir aplinkos kontrastą  mūsų gyvenimo skausmingus dalykus atskleidžia, sprendžia labai sudėtingus klausimus paradoksaliai, komiškai. Paveiksluose supinama realybė ir fantazija. Menotyrininkė konstatavo, kad šis laikas yra pati menininko Vilijaus brandos viršūnė.

„Viliau, tu geras vaikas, keistuolis“, – baigė M. Adomavičienė.

Ilgai galvojau, kol paaiškėjo šių žodžių prasmė. Juk paveikslai – tai vaiko žvilgsnis į  dabartį, svajones, gyvenimo prasmę, visuomenės ydas. Kas kitas, jei ne vaikas gali matyti senatvę žydint kaip pienę („Pūkas“), bambeklius tradicijų saugotojus regėti su paukščio lizdu vietoj galvos (Užmirštas sargybinis“).

Apie tiesą pusiau rimtai
„Pačiam pasakoti, rašyti apie paveikslus neišeina, įdomiau, kaip juos mato kiti. Man svarbus paradokso principas, kuriu absurdo situacijas. Galutinį rezultatą turi suvokti kiekvienas žiūrovas savaip. Svarbus įspūdis, kuris užkabina ir verčia galvoti, – sakė autorius.– Man svarbi žmogaus psichologija. Jei šaipausi, tai nepiktai. Ieškoti prasmės neužgaunant alegorijom, simboliais. Neretai užklumpa romantikos proveržis, tada ypač gera tapyti. Taip atsirado paveikslas „Vedlys“, prisiminimai suveikė  –  tikrai geros dūšios žmogus buvo – tiesiog angelas. Sieloj“, – sako dailininkas.

Paveiksluose  regiu bent keletą Šiauliuose matytų veidų, įstringa skvarbus žvilgsnis („Strategas“). Gal tai tik iliuzija, o jei tiesa, natūralu, juk į knygas taip pat susirenka kada nors pažinoti žmonės, jų istorijos.

Autorius prisipažįsta: „Gerai, kad nerandu laiko televizoriui, skaitau daug, gal todėl paveikslai ką nors pasakoja, apmąstymais dalijasi. Juose alegorijos, simbolizmo, siurrealizmo sampyna. Filosofija, religija nejučiomis paveikia. Esu sovietmečiu piešęs paveikslus bažnyčioms. Visus 12 apaštalų teko tapyti.“

Jūratė Norvaišienė, poetė, gyvenanti Mažeikiuose, atvažiavo pasveikinti  dailininko. Jie –bendraautoriai, 4 jos eilėraščiai virto Vilijaus dainomis, o Jūratę įkvepia Vilijaus paveikslai.  Ji ilgai stovi ties paveikslu „Apšvietėjas“.

Aš manau, turėtų dabar skambėti daina „Jei paklysi mieste“. O pati mąstau apie „Mažojo Princo“ žibintininką. Koks svarbus sau ir niekieno nepastebimas esi, žmogau, virš didelio miesto. O vis dėlto eini į trapią begalybę – aukščiau kitų.

Žiūrintis prieš vėją
V. Vaišvilos darbuose dominuoja asociatyvus meninis vaizdas, paradoksalūs sugretinimai, individuali mitologizuota figūrinė simbolika, ironija ir sarkazmas, komiškumas ir tragizmas.

Savimyla, susireikšminimas, vidinės baimės ir kompleksai virsta drakonais, keistomis būtybėmis, paradoksaliais vaizdais.

Laisvės troškimą perteikia burės, jūra, paukščiai. Jos priešingybė – durys, narvas, akvariumas. Iš jų siekiama ištrūkti, ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Iš savo baimių, stereotipų, rutinos kartais net nesinori išeiti, nes prarastum komforto zoną.

Taip kyla dviprasmybė: žvelgi į paveikslą ir matai savo ydas. Nepyksti, tik nustembi ir šypteli: tiesa, bet atrodo gražiai. O ko mes visuomenėje siekiame? Įvaizdžio, gražiai atrodyti.

Fantazijos ir realizmo derinį – V. Vaišvilos parodą – galima aplankyti iki sausio 6 d.

Grupė „Sun City Beat“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.