facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Visuomenei pristatyta Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“. Šis penketą metų rašytas darbas yra pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – žemaičių kalbą. Ta proga autorius mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Kaip subrendo idėja parašyti šią knygą?
– Knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“ paprasčiau galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika. Idėja parašyti tokią knygą buvo brandinama seniai. Apie ją galvojome kartu su mano mokytoju, šviesaus atminimo profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris, beje, yra Šiaulių universiteto garbės daktaras, atvedęs į mokslą daugelį jaunų žmonių, tarp kurių buvau ir aš. Kai 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą, pirmame kurse jis man sako: „Iš akių matau, kad esi žemaitis. Ar nenorėtum ateiti į mano vadovaujamą mokslinį būrelį?“ Taigi nuo pirmo kurso „užsikabinau“ ir pas profesorių rašiau kursinius, baigiamuosius darbus. 1978 m., prof. A. Girdenio paragintas, atvažiavau dirbti į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Vėliau jau buvo aspirantūra ir disertacija, susijusi su žemaičių kalba. Tada ir prasidėjo mano rimti moksliniai darbai.

Po disertacijos gynimo su profesoriumi pradėjome mąstyti apie žemaičių gramatiką. Viskas prasidėjo nuo mažų knygelių. Atėjus Atgimimui atsirado poreikis grąžinti žemaičių kalbą ir raštą. 1991 m. Šiauliuose išėjo mano pirmoji knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“. Vėliau, 1998 m., kartu su prof. A. Girdeniu parašėme rimtesnį veikalą „Žemaičių rašyba“. Paskui nusprendėme, kad atėjo laikas atsidėti žemaičių gramatikai. Taip nutiko, kad prieš 6 metus mano mokytojas išėjo anapilin, ir pradėjau abejoti, ar sugebėsiu vienas pats padaryti šį darbą. Tokią knygą parašyti visaip ragino ir skatino daug artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, bičiulių: Danutė Mukienė, Stanislovas Kasparavičius, Algirdas Žebrauskas, Vacys Vaivada, Antanas Kontrimas, Jonas Grušas, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ ir kitų žemaičių kultūros draugijų žmonės. 2012 m., kai LR Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais, pagalvojau, kad grįžta tam tikras požiūris į tarmes, nutariau, kad reikia sėsti ir dirbti. Taigi galima sakyti, kad „Žemaičių kalba ir rašyba“ buvo pradėta rašyti 2012 m. pabaigoje, o baigta tik 2017 m. Intensyviausiai knygą rašiau paskutinius dvejus metus, kai jau nebedirbau Šiaulių universiteto administracijoje.

– Ką skaitytojai knygoje ras? Kokie klausimai nagrinėjami?
– „Žemaičių kalba ir rašyba“ susideda iš trijų stambių dalių. Įvade paaiškinama žemaičių vardo kilmė, apžvelgiami žemaičių kultūriniai judėjimai, svarbiausi žemaičių tapatybės momentai. Darau išvadą, kad pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros ženklas yra žemaičių kalba.

Keliu kertinį klausimą – ar yra žemaičių kalba, ar yra žemaičių tarmė? Aš manau, kad abu terminai yra geri. Abi sąvokos yra vartotinos ir artimos. Tarkim, jeigu lyginame atskiras kalbines sistemas, puikiai tinka tarmės sąvoka, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė, pietų aukštaičių tarmė ir pan. Tačiau, jeigu kalbame apie vieną kalbinę sistemą, sakykim, apie žemaičius, drąsiai galima vartoti sąvoką „žemaičių kalba“.

Visa ši knyga yra įrodymas, kad galima sakyti, jog yra žemaičių kalba. Akcentuosiu svarbiausius žemaičių kalbos tapatumo dalykus. Jau nuo seniausių laikų kalbininkai puikiausiai sutaria, kad egzistuoja du stambūs būriai – žemaičiai ir aukštaičiai. O štai Antanas Baranauskas vietoj „aukštaičių“ turėjo netgi terminą „lietuviai“. Tie žemaičiai nuo aukštaičių labai skiriasi pagal kalbą. Kartais netgi daugiau negu kai kurių tautų atskiros kalbos. Pavyzdžiui, žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi labiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų kalbos, daugiau negu estų ir suomių kalbos.

Pats svarbiausias dalykas kalbos tapatumui įrodyti yra tas, kad žemaičių kalba turi visus tai kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis – fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Dar labai svarbu, kad visose šiose sudedamosiose dalyse šiandien žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų ypatybių, formų, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei kai kuriose kitose tarmėse. Pavyzdžiui, šiandien bene vieninteliai žemaičiai yra išlaikę senovinius prolietuviškus nosinius garsus an, en, in, un. Jie sako: „žansis“ arba „žonsis“, „kansnis“ arba „konsnis“, „skensti“ arba „skėnsti“, „linsti“, „skunsti“. Iš morfologijos žemaičiai šiandien yra puikiai išlaikę senovinę dviskaitą. Vietoj įvardžių „mudu“, „mudvi“ žemaičiai turi senesnę formą „vedu“, „vedvi“ ir sako: „vedu, vedvi dėrbau, keikau, jodu, jodvi dėrbatau, keikatau, do gero vyro“. Iš sintaksės minėtinas savitas tarpinis veiksmažodžio laikas tarp įvykio ir eigos veikslo, kai prie nykstamojo pobūdžio veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai „žemėn“, „šalin“, „lauk“, „lygiai“. Štai, pavyzdžiui, pasakymai „Tievalis mėršt“ ir „Tievalis mėršt žemėn“ skiriasi iš esmės. Pirmu atveju pasakymas reiškia, kad tėvelis gali dar pagyventi nors ir pusę metų, o antrasis pasakymas reiškia, kad žmogus jau miršta ir tuoj išeis anapilin. Labai skiriasi ir žemaičių žodynas, pvz.: „kramė“ (galva), „plonymas“ (smilkinys), „staibis“ (blauzda), „kriupis“ (rupūžė), „kuisis“ (uodas), „blezdinga“ (kregždė), „kušinti“ (liesti), „slinkas“ (tingus), „apent, apentais“ (vėl).

 Labai svarbus dalykas kalbai įtvirtinti ir įsitvirtinti yra tos kalbos raštas. Antrąją savo knygos dalį  „Žemaičių rašyba“ ir pradedu nuo teiginio, kad žemaičių rašybos žymių yra nuo pat M. Mažvydo laikų, nes jis savo „Katekizmą“ rašė būtent gimtosios tarmės pagrindu. Profesorius Zigmas Zinkevičius nustatė, kad Mažvydo gimtoji šnekta buvo žemaičių dūnininkų apie Žemaičių Naumiestį ir Švėkšną. Ryškiausias XVIII a. žemaitiškas tekstas buvo knyga „Živatas“, parašyta šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės pagrindu. XIX a. buvo ypač daug žemaičių veikėjų, kurie rašė žemaičių kalbos pamatu. Tarkim, pietų žemaičių tarme rašė Simonas Stanevičius, Liudvikas Jucevičius, Dionizas Poška. Šiaurės žemaičių pagrindu rašė tokie „riktingi“ žemaičiai, kaip Jurgis Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Juozas Čiulda 1855 metais buvo parašęs gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos taisykles“. Bet visa bėda yra ta, kad tuomet ta gramatika nebuvo išleista ir tik po beveik pusantro šimto metų kalbininko Giedriaus Subačiaus pastangomis ši gramatika buvo išversta iš lenkų kalbos ir išleista. Dabar galvoju, kad jeigu ši  žemaičių kalbos gramatika būtų buvusi išleista laiku, gal ir būtų buvęs tas lemiamas faktorius, galėjęs nusverti svarstykles į žemaičių kalbos pusę, kai buvo svarstoma, kurios kalbos – žemaičių ar aukštaičių – pagrindu formuoti bendrinę lietuvių kalbą. XIX a. labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybės bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu. Aišku, dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir ekonominių, lietuvių bendrinė kalba susiformavo vakarų aukštaičių tarmės pagrindu.

Nors žemaičių kalba ir netapo lietuvių bendrinės kalbos pamatu, žemaičių rašto, kalbos poreikis išliko. Prieškario metais nuo 1925 iki 1940 m. Telšiuose buvo leidžiamas laikraštis „Žemaičių prietelius“. Tame laikraštyje buvo skyrelis „Žemaitiška pastogė“, kuriame tekstai buvo spausdinami žemaitiškai. Karo metu ėjo kitas laikraštis „Žemaičių žemė“, kuriame taip pat buvo žemaičių kalba buvo skyrelis „Žemaitėškuojė kertelė“.

Prasidėjus Atgimimui daug kas pradėjo sakyti, kad reikia grąžinti žemaitišką raštą, pasirodė pirmosios mano ir kartu su prof. A. Girdeniu parengtos knygelės. O štai šios dabar baigtos mano knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ antroje dalyje jau yra susisteminta žemaičių rašyba, parodyta, kaip ji dabar turi atrodyti. Sunorminus žemaičių rašybą (galime sakyti, kad ją jau turime), žemaičių rašytinė kalba tekste įsisiūbavo kaip reikiant, nes ja yra rašomi ne tik straipsniai, leidžiami laikraščiai, žurnalai („A mon sakaa“, „Žemaičių žemė“), bet ir gero lygio ištisos knygos. Tarp prozos leidinių pažymėčiau Edvardo Rudžio, Teklės Džervinės, Donato Butkaus ir kitų autorių knygas. Labai daug išleista poezijos rinkinių, tokių kaip „Sava muotinu kalbo“, kurioje sudėti 41 autoriaus eilėraščiai. Labai žymi mokslininkė prof. Viktorija Daujotytė per pastaruosius septynerius metus parašė keturias knygas savo pietų žemaičių dūnininkų tarme. Ji sako: „Man į gyvenimo pabaigą sugrįžo motinos kalba.“ Stebuklas, kad gimtoji kalba niekur nedingsta. Sakyčiau, jeigu jau leidžiamos knygos žemaitiškai, tai yra aiškus įrodymas, kad ta kalba yra. Ji yra rašte, ji yra gyva.

– Ar žemaičių kalba randa vietą mokykloje, šeimoje?
– Prigimtinę tarmę žmogus „atsineša“ iš savo tėvų, iš gimtosios vietos, kur auga. Tik vėliau mokykloje pradedama mokytis bendrinės kalbos. Tai reiškia, kad prigimtinė tarmė yra kiekvieno ir gimtoji kalba. Jeigu žmogus ją turi, tai jos niekaip negali užmiršti. Dabar net mokyklose daug kur leidžiama atskiras pamokas vesti gimtosios tarmės pagrindu. Jeigu yra vaikų ir mokytojų sutarimas, tai gimtąja tarme vyksta istorijos, gamtos pažinimo, geografijos ir kitos pamokos. Tokiu atveju nereikia jokių gramatikų, jeigu vaikui tai yra gyva ir gauta iš prigimties.

– Kokiai auditorijai skirta ši knyga? Kas padėjo ją rengti?
– Tikiuosi, kad mano nauja knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ bus naudinga visiems, kas domisi žemaičių kultūra, tradicijomis, nes tuo domisi ne tik patys žemaičiai. Aš siekiau, kad ta knyga būtų paprastesnė ir prieinamesnė didesniam ratui žmonių. Todėl pirmiausia joje aiškinu, kokie yra žemaičių tapatumo ženklai, o tik po to pereinu prie pačios kalbos.

Šiaulių žemaičiai tradiciškai kasmet leidžia žemaitišką kalendorių. Paskutinių aštuonių kalendorių dailininkė yra Šiaulių universiteto absolventė Jurgina Jankauskienė. Mačiau, kaip ji kruopščiai dirba ir įsigilina į žemaičių tradicinius dalykus, todėl pradėjau šnekinti, ar sutiktų būti šios knygos dailininke. Džiaugiuosi, jog ji mielai sutiko. Beje, ji pasiūlė pasirinkti ir leidyklą – Sauliaus Jokužio leidyklą Klaipėdoje. Knygos tiražas 1200 egz. Galbūt jos nebus visuose knygynuose, tačiau pagrindiniuose – tikrai bus. Be to, aš ją platinsiu visuose susitikimuose su visuomene. Galbūt būtų gerai, jeigu ją būtų galima užsisakyti internetu.

– Dabar, kai knyga jau išvydo dienos šviesą, kyla klausimas, kas toliau?
– Aš manau, kad kalbą galima tyrinėti be krašto, be galo. Žinoma, mano tolesni tyrinėjimai ir visa mokslinė veikla bus susijusi su žemaičių kalba.

– Pastaraisiais metais humanitariniams mokslams Lietuvoje lieka vis mažiau vietos. Kiek, Jūsų manymu, reikėtų skirti dėmesio šiems mokslams, kalbos tyrinėjimams?
– Labai skaudu, kad kultūriniams, lituanistiniams dalykams atėjo sunkūs laikai. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, tikrai neįsivaizdavau, kad ateis toks laikas, kai lituanistika bus naikinama Klaipėdoje, Šiauliuose, kai ji gerokai pasilps Vilniuje ir Kaune. Apmaudu, kad tai vyksta esant visiškai laisvei ir  sąlygoms puoselėti mokslinius tyrimus. Manau, kad mūsų valdžios politikai niekaip neįsisąmonina, kad tautos kilimo procesą reikia pradėti ne nuo ekonomikos, o nuo kultūros ir švietimo. Kol mes to nesuprasime, tol bus bėda mūsų kultūrai, lituanistikai, mūsų istoriniam palikimui. Akivaizdu, kad tos Europos šalys, kurios suprato, kad pagrindinė vertybė yra kultūra ir švietimas, pasiekė didesnių ekonominių ir socialinių laimėjimų. Mums, lietuviams, turintiems gyvą vieną seniausių pasaulyje kalbų – lietuvių kalbą, turintiems tarmes, yra nesuvokiama, kaip tų dalykų galima netyrinėti ir nerodyti pasauliui. Valstybinės politikos šiuo požiūriu labai trūksta.

Aš visada buvau daugiau optimistas negu pesimistas. Dažnai pagalvoju, negi mes neatsibusime ir būsime kažkokioje nuolatinėje duobėje. Tautos išlikimas yra susijęs su kalba. Jeigu apie tai galvosime, pavyks kažko pasiekti, o jei ne, tai tautos silpnėjimo procesai tęsis ir toliau. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni, turtingesni ir šiltesni  ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to savito skirtingumo akmenų (žemaitiškai kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių.

Į viršų