Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir Verslo skyriuje įvyko susitikimas su iš Šiaulių miesto kilusiu profesionalios animacijos pradininku Lietuvoje animacijos prodiuseriu, režisieriumi Valentu Aškiniu. Jis skaitė paskaitą „Animacija – tarp meno ir technologijos“.

Animacija yra iliuzijos stebuklas
V. Aškinio karjera prasidėjo Šiauliuose 1976 m. Jis, dar būdamas moksleivis, kūrė filmus Šiaulių vaikų klubo „Vostok“ kino studijoje „Sakalas“, dalyvavo Šiaulių zonos kino mėgėjų festivalyje su „Taikos pypke“. Tai buvo jo pirmasis bandymas pristatyti debiutinį vaidybinį filmą.

Tad nors V. Aškinis Vilniuje įgijo inžinieriaus projektuotojo profesiją, bet pasirinko animaciją.

1984 m. dirbo dailininku animatoriumi užsakytinių filmų studijoje, vėliau šios studijos režisieriumi ir dailininku animatoriumi. 1991 m. kartu su operatoriumi, animacinių filmų kūrėju Antanu Abromaičiu įsteigė animacinių filmų studiją „Vilanima“.

Dabar V. Aškinis yra vienas aktyviausių animacijos žanro propaguotojų Lietuvoje. Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ įkūrėjas, generalinis šio festivalio direktorius. V. Aškinis dėsto animacijos meną Vilniaus Statybos ir dizaino kolegijoje.

O vaikai V. Aškinį gali atpažinti iš  Lietuvos televizijos programos „Labanakt, vaikučiai“. Jo sukurta užsklanda „Dėdė miegas“ kviesdavo žiūrėti laidą visos Lietuvos vaikus.

„Ypač džiaugiuosi būdamas Šiauliuose. Čia yra mano šaknys, čia aš gimiau, užaugau, baigiau mokyklą. Kyla klausimas, ko yra daugiau animacijoje – darbo, meno, technologijų? 10 proc. sudaro kūryba, o 90 proc. – juodas, didelis darbas. Be darbo nieko nepasieksi ir nepadarysi. Dailininkai padaro vieną gerą darbą, o animatorius tokių tobulų darbų turi padaryti šimtus ar tūkstančius“, – pasakojo V. Aškinis.

Žiūrovai, pažiūrėję animacinį filmą, kuris trunka tik 10 min., neįsivaizduoja, kiek autorius turėjo įdėti darbo. V. Aškinis pasakojo, kad anksčiau dirbdavo 9 mėnesius ar metus norėdamas sukurti 10 minučių trukmės filmą.

Jam kilo mintis, kad kai Lietuvoje kuriamas pilnametražinis filmas, kiekvienoje scenoje ieškoti vis naujų sprendimų – norėta, kad animacija būtų turtingesnė.

Animatoriaus teigimu, animacija yra iliuzijos stebuklas, nes mes vėliau pamatome vaizdą, nei jis paveikia mūsų akis.

Už 5 m kino juostos kainą galėdavai nusipirkti karvę
Paskaitos metu animacijos prodiuseris, režisierius papasakojo, kaip jam sekėsi kurti filmus, kokių kilo sunkumų, kokias priemones panaudojo ir ką norėjo pavaizduoti.

Dokumentinį filmą „Odisėjo nuotykiai“ V. Aškinis apibūdina kaip netobulą kūrinį, nes nebuvo iš ko pasimokyti. Buvo sukurta 13 serijų televizinė versija ir vienas pilnametražinis filmas. Buvo dirbama apie 4 metus. Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas.

„Dailininkui reikėjo įsivaizduoti, kaip atrodys Odisėjo laivas. Padarėme jo modelį, kad galėtume iš visų pusių jį stebėti. Mums reikėjo visą filmą nufilmuoti ant filmo juostos. Kompiuteris buvo tik pagalbininkas. Dar nebuvo sukurta programa, kuri leistų nuspalvintą vaizdą atspausdinti kino juostoje. Derini spalvas, parenki atspalvius. Susikabinome visus eskizus ir bandėme parinkti spalvą ant celiuloido“, – teigė V. Aškinis.

Dailininkas tapytojas visada turi kurti pagal modelius. Tai leidžia išlaikyti vienodą to personažo išvaizdą. Svarbu, kad nesijaustų, jog vieną sceną piešia vienas žmogus, o jau kitą sceną – kitas.

„Mums reikėjo pasidomėti, kaip atrodo graikai, kaip jie šoka, kokia jų apranga, šukuosenos. Ieškojome to įvairiausiuose šaltiniuose, nes vaizdų išliko ant vazų, freskose. Nelabai išliko graikų kultūros, nes romėnai juos sužlugdė. Šiame filme norėjau pirmą kartą panaudoti 3D animacijos intarpą. Pirminius dialogus mums įrašė Londone. Vėliau tik įgarsinome lietuviškai. Visada kuriant filmą yra filmuojamas ir juodraštis“, – pasakojo V. Aškinis.

Dokumentiniame filme „Užgavėnės“ buvo panaudotos nuotraukos, filmuoti kadrai, koliažinis metodas, daug improvizacijos, fragmentiškai buvo animuojamos nuotraukos.

V. Aškinio tikslas buvo suteikti epizoduose atmosferą. Šiame filme matosi gyvų žmonių ir animuotų veikėjų derinys.

Morės deginimas buvo rodomas su 3D technologija. Visi šiame filme šokantys žmonės perteikė realius kadrus, kurie buvo komponuoti. O tuo metu buvo labai brangi kino juosta: už 5 m kino juostos kainą galėdavai nusipirkti karvę.

V. Aškinio dokumentiniai filmai „Odisėjo nuotykiai“, „Užgavėnės“ perteikė pieštinę animaciją. Paskaitos metu V. Aškinis pristatė pirmąjį lėlinį filmą „Vabalų dresuotojas“. Pats pirmasis lėlinis filmas buvo sukurtas Kaune Vladislavo Starevičiaus. Manoma, kad 1910 m. sukurtas filmas „Lucanus Cervus“ apie elniaragių kovą dėl patelės buvo pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje. Ta pačia technika sukurtas ir trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“, kuriame buvo parodijuojami riterių romanų siužetai.

2017 11 17 13

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų