Šiaulių Fotografijos muziejuje atidaryta žymaus šiauliečio garsaus Lietuvos fotomenininko Ričardo Dailidės retrospektyvinė fotografijų paroda. Labai įspūdinga paroda, nes autorius – ne tik fotomenininkas, bet ir estrados dainininkas, žurnalistas, dantų technikas, upeivis, visuomenininkas. Be to, nuo 1973 metų jis – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, kuriam 2002 metais už kūrybinę veiklą, parodas, fotografijos populiarinimą skirta Šiaulių kultūros ir meno premija, kuriam 2005 m. Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.
Tad su R. Dailide ir gausiai į parodos atidarymą susirinkusiais jo kolegomis, draugais, bičiuliais bei šiauliečiais meno mėgėjais einame prie menininko darbų.
Nuskaidrinti atmintį
Iš nuotraukų į mus virpindamas sielos stygas žvelgia laikas. Sutabdyta akimirka kuria pasakojimą apie mūsų miestą ir jo žmones, nutiesia ryšius su tolimais kraštais, nukelia į užburiantį muzikos pasaulį.
Autorius žvaliu žingsniu (nepatikėsi, kad aštuoniasdešimtmetis) vedžioja po ekspoziciją, komentuodamas kai kuriuos vaizdus: ,,Nuotraukų archyvas – keli šimtai. Daug diskutavome. Diskusijos nuskaidrina protą. Labai kruopščiai atrinkome, nugludinome, kad atsiskleistų retrospektyva. Kai kurios buvo jau seniai atmestos. Peržvelgiu – o, po tiek metų prakalbo naujai. Štai „Cirkas mieste“. Daryta prieš 40 metų. Ta maža mergaitė žengia į paslaptį. Viena, atitrūkusi nuo suaugusiųjų. Šalia kitos nuotraukos, pilnos šešėlių žaismo. Šešėliai kuria metaforas. Kol fotografuoji, nepamatysi. Grožis atsiskleidžia gerokai vėliau. Bet turi jį nujausti, pagauti.
Mergaitė su obuoliu prikaustė žvilgsnį? Juokinga istorija. Viename Kubos mieste vaikštinėjome gatve. Su šita kompanija, matoma nuotraukoje. Staiga pamatau mergaitę, laikančią rankoje obuolį. Kokia simbolika. Šoku jai priešais, fotografuoju. Žinoma, vaikas nustėro, išsigando. Koks išraiškingas žvilgsnis, gyvybę saugantis judesys…
Arba vyro portretas salės gale. Dėl jo vieno buvo verta vykti į Dagestaną...“
Kuria šiauliečių tapatumą
Šiaulietis fotografas Algirdas Musneckis garsiai žavėdamasis ekspozicija stabteli tai prie vieno, tai prie kito, nepameluosi sakydamas, paveikslo: „Sulaukėme tokio laiko, kai reikia atsiskaityti. O mokėmės tik vieni iš kitų, iš žurnalų. Nebuvo gerų aparatų. Tai mes tobulinome ir techniką, ir fotografavimo metodus. Fotoklubas mus suvienijo. Čia yra sudėtingi dalykai. Dirbi, nematai, kas išeis. Tik pažiūrėkit – čia visa mūsų menininkų plejada. Pradedant Gerardu Bagdonavičiumi, Juozu Miltiniu… Mūsų nacionalinės kultūros turtas. Šiauliečiai.“
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis pristatydamas parodą apibūdina R. Dailidę kaip inteligentišką energingą asmenybę.
„ Visi esame jauni ir gražūs. Tačiau kai einame Vilniaus gatve viena kryptimi, jis visada mane aplenkia. Minčių, idėjų pilna galva jį veda pirmyn. Jo objektyve atsiskleidžia miestas. Jo dėka išgyvename emocionalų ryšį su vieta, kurioje esame. Kaip svarbu stebėti savo vietą pilnomis rūpesčio akimis. Ričardas kuria šiauliečių tapatumą, mus suvienija.“
Menotyrininkas teigia, kad R. Dailidė savo fotografijose pasirodo kaip estetas ir gyvenimo žvalgas, kaip kantrus jo stebėtojas ir seklys. Todėl jo darbuose tiek daug spalvingomis biografijomis paženklintų žmonių, skirtingų kultūrinių erdvių ir reportažinio vaizdo tikslumo. Tai, kas matoma R. Dailidės fotografijose, mūsų patirta ir išgyventa.
Paties menininko nuomone, miesto jo fotografijose nėra, bet yra fotografijos, padarytos mieste. Rūpi žmogaus likimas ir jo santykis su žeme.
Fotografuoju muziką
V. Kinčinaitis kviečia atkreipti dėmesį į nuotraukas, kuriose užfiksuotos Birštono džiazo festivalio akimirkos. „Tai nerimastingas keliautojas, gyvenimą improvizuojantis žmogus. Kiek šiauliečių nuvyksta į festivalį? Du, trys. O Ričardas ten visada su fotoaparatu. Siūlau įsižiūrėti, išgirsti jo sukurtą džiazą.“
Pats R. Dailidė pasakoja, kad džiazas – ne šiaip sau aistra. „Ten galima gyviausiai pajusti muzikanto prakaitą, energiją, jaudulį, muzikos instrumentų metalą ir stygas. Man tai – būtina fotografavimo sąlyga.“
Birštono festivalius jis fotografuodavęs klūpomis: „Fotografuodamas džiazą, fotografuoju muziką. Ne žmones, ne instrumentus. Scenoje fotografuoti sudėtinga. Tas klūpėjimas prieš muziką man atleis galbūt visas nuodėmes, kokias turėjau gyvenime.“
Gyvenimą improvizuojantis žmogus
„Fotografija nėra mano profesija, jos niekad niekur nesimokiau, esu absoliutus diletantas“, – šitaip pristato save R. Dailidė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, kurio parodos eksponuotos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Kuboje, JAV, Brazilijoje.
„Fotografuoju be jokio pasiruošimo, nenaudoju dirbtinės šviesos, nerežisuoju. Daugelio darbų amžius – 40-50 metų. Jie padaryti su elementariausia technika. Niekada iš anksto nežinau, ką fotografuosiu. Objektų aš neiškodavau, gyvenimas pats juos pasiūlydavo.“
Autoriaus nuomone, jo darbai labai skiriasi nuo studijoje darytų „imitacijų“. „Visus metodus šventai gerbiu ir vertinu, bet šis metodas, kuriuo fotografuoju, man leidžia giliau pažinti pasaulį, žmones ir patį save, – tęsia R. Dailidė. – Sokratas yra pasakęs, kad save pažinsi tik tada, kai pažinsi pasaulį. Abu šitie santykiai tampriai susieti. Man svarbiausia žmogus, jo būsenos, mintys. Kūryba tampa esminiu pasauliu, kuriame žmogus gyvena tarp džiaugsmų, skausmų, nevilčių, atsitiesimų. Fotografijos tyrinėtojai turi tokį terminą „blykstės efektas“. Mes nevalingai prisimename dalykus, kurie bereikšmiai. Tikra fotografija sustabdo akimirką ir pateikia ją grynuoju pavidalu. Spaudos fotografija turi būti informatyvi ir aiški. Mano keli šimtai darbų, kuriuos matote, padaryti vos per kelias sekundes. Kokia reikalinga dėmesio, sąmonės koncentracija. Gera fotografija turi pateikti kelis planus, sukelti abejonių, interpretacijų.“
Anot R. Dailidės, ruošiant parodą norėjosi atskleisti savo kūrybos etapus. Nepretenduota į jokias aukštumas. Tik noras padaryti ką nors nauja, aktualaus jauniems žmonėms, į save pasižiūrėti iš šalies.
Sveikinkite vienas kitą
Fotomenininkas, išmintingas, geranoriškai patirtimi besidalijantis visuomenininkas džiaugėsi didžiuliu būriu svečių, suplūdusiu pasveikinti jubiliato, pasigrožėti dešimtmečių kūrybos vaisiais, pasidalyti prisiminimais. Žinoma, nepamiršo padėkoti žmonai, nes, anot jubiliato, ,,su tokiu tipu gyventi nėra lengva“.
Nuskambėjo idėja pasiūlyti Prezidentės inicijuotam Lietuvos šimtmečio apdovanojimui R. Dailidę, kaip vieną iš 100 labiausiai Lietuvai nusipelniusių žmonių.
Pianisto Povilo Jaramino ir smuikininko Gedimino Dalinkevičiaus atliekama emocinga muzika kontrastavo su šiek tiek nostalgiška ekspozicijos tematika, bet puikiai išryškino parodos autoriaus spalvingą asmenybę, gyvybingumą.
Perfrazuodamas M. Mikutavičiaus dainos žodžius R. Dailidė džiugiai apibendrino šventę: „Sveikinkit ne mane. Pasveikinkit vieni kitus, nes tai yra gyvenimo esmė.“
Fotomenininko darbai sukurti per 50 metų. Autorius sako norėjęs parodyti būties, egzistencinius dalykus. Jis nekomponuoja, nerežisuoja fotografijų iš anksto, neverčia žmonių daryti specialios išraiškos.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
Iš retrospektyvinės R. Dailidės fotografijų parodos.
Ramūno SNARSKIO nuotr.