facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta  šiauliečio dailininko, tapytojo, akvarelisto, etnografo Arūno Vasiliausko paroda „Jausenos“. Parodoje eksponuojami 53 darbai: vienoje salėje galima išvysti akvarele tapytus darbus, kitoje – pastele, kuriems pavadinimų autorius negalvojo.

„Jausenos“ – apie ką nereikia kalbėti
A. Vasiliauskas norėjo šią parodą pavadinti „Žymėti akmenys“, tačiau pats pastebėjo, kad yra mažai darbų, kurie būtų susiję su akmenimis. Dėl šios priežasties autoriui teko keisti parodos koncepciją.

Parodos pavadinimą „Jausenos“ A. Vasiliauskas ne pats sugalvojo – tokį jam pasiūlė Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža, kuris parodos atidarymo metu savo pasiūlymą ir parodos autorių pristatė taip: „ A. Vasiliauskas apie viską kalba su užsidegimu, nes jam tai skauda, jį jaudina. Parodos pavadinimas „Jausenos“ man labai patinka. Šis žodis yra daug  šiltesnis, malonesnis už kitą įprastą žodį – jutimas ar jutimai. Žemaičiams tokios darybos žodžiai su priesaga -sena yra vos ne patys mieliausi ir brangiausi. Žemaičiai sako ne „bėgimas“, o „bėgsena“, ne „gėrimas“, o „gersena“, ne „verkimas“, o „kriuoksena“ ir ne „jutimas“, o „jausena“. Ir štai aukštaitis Arūnas atėjo į žemaičių širdis. Žaviuosi jūsų darbštumu ir produktyvumu. Kiekvienais metais nauji darbai, naujos parodos, visos labai įdomios. Svarbiausia, kad jos jautrios ir šiltos.“

O pats A. Vasiliauskas sakė, kad „Jausenos“ yra apie tai, apie ką nereikia kalbėti.

Savo darbų neskaičiuoja
Kelinta ši paroda, A. Vasiliauskas negali atsakyti, nes jų neskaičiuoja. Ir prisipažįsta, kad blogai daro, jog neskaičiuoja.

„Jau nubangavo tokie dalykai, kuriuos norėčiau prisiminti. Su Antanu Krištopaičiu padarėme 7 ar 8 parodas kartu.

Ateina laikas, kai yra kupeta darbų, tada ir drįsti juos parodyti kitiems. Ir tai visada jaudina, visada neramu“, – teigė A. Vasiliauskas.

Kiekvienas darbas, kuris eksponuojamas parodoje, jam labai daug ką reiškia. Tai yra labai asmeniška, daugelis darbų turi savo atsiradimo istoriją. Pavyzdžiui, „Pleneras Druskininkuose“:  dalyvaudamas Druskininkų plenere dailininkas labai jaudinosi, nerimavo, nes jo sūnus laikė egzaminą. Tad sužinojęs, kad išlaikė ir gavo gerą pažymį, A. Vasiliaukas nupiešė taurę lyg laimės, sėkmės ir šventės simbolį. Tiesiog ją nupiešė sau, nes tuo metu buvo vienas ir neturėjo net kam pasigirti ir pasidžiaugti savo sūnumi.

A. Vasiliauskas sako, kad jam visi siužetai yra gražūs. Pavyzdžiui, paveiksle „Likimo taurė“ jis užkodavo taurę, tačiau jos taip lengvai nepamatysi – reikia sustoti ir įdėmiai pažiūrėti.

Yra darbų, skirtų Rozalimo kraštui, iš kurio kilęs ir pats autorius: „Aš esu kaimo žmogus. Iš žmogaus kaimą yra labai sunku išvaryti. Man Rozalimas šventa vieta, nepravažiuoju neaplankęs kapinių, nesustojęs ten. Aš didžiuojuosi tuo, kuo gyvenu.“

Spalvos išreiškia viską
Parodoje dalyvavusi menotyrininkė A. Vasiliausko mokytoja Michalina Adomavičienė sakė, kad šis menininkas nuolat keičiasi, niekada neina tuo pačiu keliu: „Koks jis buvo pašėlęs, kaip taškėsi akvarele. Buvo labai impulsyvus, energingas, ekspresyvus. Įvaldęs ekspresyvią, impulsyvią techniką susikaupė ir atrado vėl savo kitą kelią – jo mintys pradėjo kauptis spalvose, kūriniuose atsirado nepaprastas subtilumas, nepaprasta iškalba. Savo kūriniais autorius verčia galvoti, o jo kūryba subrendo, pasidarė savarankiška, tvirta. A. Vasiliauskas turi savo kelią, kuris vis keičiasi.“

A. Vasiliausko kūriniuose didelę reikšmę turi spalvos, kurios išreiškia jo požiūrį į gyvenimą. Štai ruda spalva kaip rūdys išreiškia brandumą, rimtį, solidumą, Rimo Bičiūno žalia spalva yra gilesnė, intensyvesnė.

„Ruda spalva yra laikas, o žalia – gamtos, organikos spalva. Aš esu samaninis, lietuviškumą puoselėjantis autorius. Kai pieši, juk visada atrandi savo spalvą. Norėjau, kad parodoje išsilaikytų visuma, kiekvienas darbas turėtų savo toną, jog šalia esantis darbas neužgožtų kito darbo“, – teigė A. Vasiliauskas.

Apie jo kūrybą parodos atidaryme kalbėjo ir Šiaulių universiteto Istorijos ir filosofijos katedros lektorius filosofas Jurgis Dieliautas.

„Autorius imasi tapyboje tokių temų, kurios yra klasikinės. Rudoje erozinėje spalvoje matome  kažko pabaigą, po kurios ateina ko nors pradžia. Autorius nebijo savęs vertinti, apversti aukštyn kojomis, ieškoti savo ar svetimų intencijų darbuose. Norisi, kad autoriaus darbuose būtų daugiau virsmų, jog būtų einama į daiktų esmę, ten ieškoma spalvos. Geras tapytojas tą esmę randa spalvose, linijose. Svarbiausia, kad autorius savo kūryboje surastų save“, – teigė J. Dieliautas.

Akvarelėje nori daugiasluoksniškumo

Akvarelių meistras  A. Vasiliauskas pripažino, kad nors akvarelę mėgsta ne visi, jam ši tapybos rūšis yra mėgstamiausia.
„Aš akvarelėje noriu daugiasluoksniškumo, kad kažkas kažką dengtų, atidengtų, nes juk jos negali pataisyti, pašviesinti. Man svarbiausia išraiška, aš į akvarelę žiūriu kaip į tapybos darbą, bet jei kitas atsistotų ir man aiškintų, kad akvarelė yra grafika, būtų labai sunku ginčytis“, – teigė A. Vasiliauskas.

Kartais akvarelė padiktuoja, kaip ir ką daryti, o ne pats dailininkas. Akvarelėje nieko neatspausi – tai yra ne grafika.
Dailininkas vengia konkrečių daiktų vaizdavimo savo kūriniuose. Su kompozitoriumi Algirdu Bružu buvo padarę impresijos parodą: vienas atsiskleidė muzikoje, kitas – spalvose.  

Be to, menininko kūryboje daug dėmesio tėvui. Tėvas jam yra didžiausias filosofas, šviesulys. O kadangi tėvas buvo bitininkas, A. Vasiliauską nuo vaikystės korys labai traukia.

„Yra parodoje paveikslas tėvukui, kuriame matyti medaus spalvų kratinys – gintarinė spalva. Padariau taip, kad šis darbas galėtų pas mane kabėti. Aš ir pats nežinau, kas padiktuoja, kaip ir ką daryti. Kai dariau eskizą, norėjau, kad kompozicija būtų kaip bitininkų koriai“, – pasakojo A. Vasiliauskas.

Tad pažvelgę į kai kuriuos jo kūrinius galima pamatyti tinklelio motyvą.

„Visada pasilieku erdvės, kad galėčiau ištaisyti: kompozicijoje bet kuris elementas neturi būti svetimkūnis“, – teigė A. Vasiliauskas.

2017 11 03 18

2017 11 03 19

Iš parodos „Jausenos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų