facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ vilnietė dailininkė Živile Jasutytė atidarė parodą „Vilniaus istorijos“ Šiauliuose“. Lietuvos dailininkų sąjungos narė Ž. Jasutytė yra dalyvavusi virš 40 parodų Lietuvoje bei užsienyje, surengusi 17 personalinių parodų, o kaip Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros docentė dėsto tapybą bakalaurams, vizualiąsias strategijas magistrantams, vadovauja bakalaurų ir magistrų  baigiamiesiems darbams.

Ši menininkė šiauliečiams jau yra pažįstama – ji yra dalyvavusi plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“ ir eksponavusi savo darbus „Laiptų galerijoje“.

Tad dabar Ž. Jasutytė Šiaulių meno gerbėjus supažindina su savo kūryba, skirta Vilniui.  

– Pažintis su Šiauliais, su „Laiptų galerija“ prasidėjo prieš daug metų festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“. Štai šiauliečio fotografo Rolando Parafinavičiaus sukurtas mano portretas. Žiūriu į šią fotografiją ir matau prabėgusį laiką – „Monmartre“ dalyvavau prieš 3 metus.

Labai šilti mano ryšiai su „Laiptų galerija“ – čia labai gera. Stebina, kad niekuo nereikia rūpintis pačiai: paveikslai tarsi patys atranda tinkamiausias vietas. Tai  pirma mano personalinė paroda  Šiauliuose.

– Pristatote keramikos darbų. Ar tai ir yra žadėtoji staigmena šiauliečiams?
– Keramikos darbai  sukurti  pernai. Seminaruose dalyvauju, bandau save įvairiose srityse.  Profesionale savęs nelaikau. Tad šiauliečiams tai siurprizas. Darbas simbolinis, daugiareikšmis. Galės „prisimatuoti“  tas galvas. Įvertins žiūrovai. Mane tai temai įkvėpė pamąstymui apie egzistenciją.

– Jūsų tapybos darbai detalūs, labai  kruopštūs. Gal tai charakterio savybė?
– Be abejo, nuo savęs nepabėgsi.  Detalės man labai svarbios. Nemokėčiau, ko gero, nupiešti, teptukas pats žaidžia spalvomis. Pavyzdžiui, paveikslas „Bangelė“. Kokios čia bangelės? Turėjau daug kriauklių. Šitaip išsidėsčiusios jos atgyja... Kažin, ką žmonės jose įžiūrės. Man tai atskleista emocija.

Nidoje  vyksta studentų praktikos, plenerai. Puikus laikas ne tik darbui. Nuostabi gamta pažadina įvairias emocijas. Štai „Švyturys“. Nereali vizija. Kas tas švyturys? Jūros, laivų, moters meilės trikampis. Ko tikisi ši amerikietiško tipo moteris, jos žavi kojytė?  Detalė pasakoja. Aš išsisakau. Dažnai žmonės vertina – perskaito.

– Ar laikote savo kūrybą moteriška?
– Galbūt. Moteriškos intuicijos, nuojautos, vizijos. Kartais atrodo, kad turiu galią spėti ateitį. Piešiau ciklą „Žydėjimas“. Baltas vaikas juodame fone, juodaodis – baltame.  Po pusmečio, rodos, išrinko prezidentu Baraką Obamą.

Trečiame  paveiksle tapiau vaiką su geltona oda –  po kiek laiko  į Lietuvą atvyko Dalai Lama. Gyvenimas sutampa su tuo, ką darai. Turiu bėgančio laiko jutimą...

Arba kitas paveikslas. Šviesa  –  galinga jėga. Esame moterys, nuolat su bulvėmis susiduriame. Visai proziškai  –  skutame, lupame. Mane tos bulvės veikia. Užtenka prasiskverbti mažiausiam  šviesos ruoželiui ir šitoks grožis atsiskleidžia, raizgosi,  kiekvienas daigelis savaip į gyvenimą veržiasi.   

Kasdienybė jungiasi su dvasiniu, emociniu gyvenimu.  Būtų baisu nepastebėti, blaškytis. Kasdienybėje matau prasmę.

– Jūsų paroda anonsuota batų motyvu...
– Batai mano dukters. Mano vaikas iškeliavęs. Liko batai... Emocinis motyvas. Man labai svarbus.  Išėjimo-neišėjimo žaismė, atsirišimas nuo namų.

Dabar jau galima mąstyti apie emigraciją. Kai tapiau, dar nebuvo tos bėgimo bangos.  

Galima ir kitaip žiūrėti.  Kolegė, grįžusi iš Ispanijos, pažvelgė į paveikslą ir aiktelėjo: „Oi – Barselona. Kad žinotum, tikra Barselona...“ Jai emociškai padvelkė tuo miestu. Labai malonu, kad galima ir taip skaityti – jausmu.

– Šiauliečiams batų motyvas turėtų irgi kalbėti. Mes turime batų medį priešais Didždvario gimnaziją.
– Maniškiai labai nudėvėti. Žadina liūdesį. Kai kurie jūsų batai visai dar geri. Gal jaunuoliai įsilinksminę atsisveikina su batais. Pavaliūkauja. Jie neša nerūpestingumo emociją.

Kilmė tokio papročio nelabai graži. Amerikoje užmesdavo batus ant laido tose vietose, kur galima rasti narkotikų dilerį. O pašėlioti – gražu.

– Kokios Vilniaus vietos ateina į jūsų paveikslus? Kaip jas atsirenkate?
– Kai kurios vietos – vos ne šabloninės. Iš fotografijos. Janas Bulhakas – mylimas fotografas. Aš be proto žaviuosi senąja Bulhako fotografija. „Fotografuokite širdimi!“ – tokią frazę kaip testamentą yra išsakęs.  Man jo fotografijos labai artimos. Emociškai išsirenku vietą, į kurią galiu reaguoti. Mano Vilnius – žvilgsnis „virš“. Užlipi į kalną ir matai – rytinis miestas.

Tapybos ir fotografijos dialogas – savotiškas  iššūkis. Daug lemia šviesos efektas.

Tikrovės vaizdai su utopijos, sapno priemaiša. Bet visada turiu pajausti. Negali sumeluoti emocijos.

Kai susiduria praeitis ir esamasis nuolat kintantis  laikas, vizijose gimsta naujas pasaulis. Šis laikų  susipynimas nepriklauso nei praeičiai, nei dabarčiai, gal net konkrečiai vietai nebepriklauso.

Laiko nėra: aš galiu užbėgti porą šimtmečių į priekį, sukeisti vietas. Toji žaismė sukuria prasmę.  Štai paveikslas su žaliomis papūgomis. Universitetas senoje fotografijoje. Trijų kryžių kalno dar nėra. Kelne pamačiau papūgas sniego fone – įstrigo tas grožis. Sudėjau XIX a. universitetą ir tas papūgas – iš ateities.

Šiemet per „Panoramą“  rodė – Vilniaus vaikų darželyje apsigyveno tokia pat žalia papūga. Praėjo pusmetis. Aš nežinojau, kad tai įvyks. Pasirodo, galiu sujungti laikus.

– O kaip pakomentuotumėte Vilniaus vaizdus, į kuriuos žvelgiate pro smilgą, pro vyšnios žiedus? Tai irgi žaidimas?
– Žaidimas sudėtingesnis. Kiek reikia vidinio darbo, kad gebėtum. Negali apsimesti. Apvalūs Vilniaus vaizdai yra vienų metų darbas. Tie skrituliai ilgai gulėjo mano sandėliuke. Pavasaris. Atodangos formavosi į piešinius. Kvadratai išsirutuliojo į apvalias formas. Apskritimą sukantis judėjimas. Turi atrasti  galėjimą, poreikį. Kai pradėjau, važiavo kaip ratai.

Kai nugyveni pusę amžiaus kurioje nors vietoje, suvoki, kokia ji tau svarbi.

O dėl šakelių… Sudedu detales, kurios neturi jokio ryšio: XVII ir XX šimtmečių miesto pastatai ir kažkur matyta žolių pynė… Mano darbai daugiareikšmiai. Jie kalba detalėmis. Detalės kuria tekstus. Rūpi, kad jie gyventų.

– Tikriausiai daug laiko atima pedagoginis darbas?
– Pedagoge tapau po mėnesio ar dviejų, kai baigiau akademiją. Negalima sakyti „ne“. Pamenu, vos baigusi mokslus vienai žurnalistei pasakiau, kad pedagoge savęs neįsivaizduoju. Tai būtų baisiausias košmaras. O tapau tikra pedagoge. Pedagogės darbas –  itin jautrus ryšys su jaunu žmogumi. Tai didelė dovana.

– Ar studentai pateisina jūsų lūkesčius?
– Mano intencija visada pozityvi. Jaunas žmogus su didelėmis galimybėmis, nesugadintas. Nieko nesitikiu. Beprasmis reikalas. Mes draugaujame, santykiai artimi. Ateityje viskas  grįžta. Su kaupu. Manęs jau galerijos darbuotojai klausė, ar jaučia, kiek jiems atiduodu savęs. Manau, kad visi jaučia. Mes žmogų įvertiname per kelias sekundes. Santykiai įdomūs. Jie jauni, keičiasi, sunku atskleisti, ką ir kiek gali iš tikrųjų. Man pedagogika tinka.

 – O kūryba nelieka podukros vietoje?
– Būčiau pikta mokytoja, jeigu negalėčiau tapyti. Žinoma, daugiau laiko tenka pedagoginiam darbui. Sunku rasti laiko tapybai. Tapyba man teikia ramybę. Būdama negatyvios būsenos dirbti negaliu. Gal dėl vardo, sako, slovakų kalboje jis reiškia „į sveikatą“. Reikalingas vidinis susikaupimas, didelis darbas su savimi, savo emocijomis. Būtina jas taip sutvarkyti, kad paklustų, kad prabiltų detalių, šviesos žaismė. Neturiu paveikslų, kurie neštų blogas emocijas, sumaištį.  Tapyba – mano kalbėjimas apie kasdienybę, apie laiką ir vietą, apie mano emocijas. Kas perskaitys ir kaip – kursis nauja prasmė.

– Ar galėtume tikėtis, kad Šiaulių detalės kada nors ateis į jūsų kūrinius?
– Šiauliai – man mielas miestas. Ypač su „Laiptų galerijos“ žmonėmis užsimezgė šiltas ryšys. Seneliai gyveno Šiauliuose, kartais vasarodavau. Šiaulių turgus, anų laikų, man liko. Vaikystė – svarbūs įspūdžiai.  Bet su vieta turi susigyventi, jos kasdienybę išjausti, prisijaukinti. Ne metus, ne dešimtmetį. Gal pusės gyvenimo reikia.    

–  Kokių lankytojų viliatės sulaukti parodoje?
– Bendrauti su meno kūriniu yra sudėtingas darbas. Tam reikia paskirti laiko. Net ir Dailės akademijos studentams nelengva įsižiūrėti, patyrinėti, kokio formato kūrinys yra, įsivaizduoti, kaip jis buvo nupieštas, nutapytas. O ką jau kalbėti apie kontaktą su kūriniu, jo prasmes. Aš nežinau, iš kur tas nuovargis. O gal tai natūralu. Kai užvaldo rutina, ne kiekvienas nori ją keisti. Nebent iš mažumės parodų salė prisijaukintų... Paveikslai gyvena, kol yra kas juos skaito.  Šiauliai man – geras miestas, pamažu jį grąžinu sau.

2017 10 06 18

2017 10 06 14

2017 10 06 16

2017 10 06 15

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų